Rumbonys – bažnytkaimis 8 km. į šiaurę nuo Alytaus, kairiajame Nemuno krante, prie Punios šilo.
Rumbonių kaime yra gimęs, nuo 1911 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs ir dirbęs, ten ir palaidotas literatas ir publicistas Ignas Klevinskas (1894–1970), pasirašinėjęs slapyvardžiu Angliakasys [4]. Rumbonyse gyvena ir dirba Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolė Danutė Konstancija Saboniūtė (g. 1933 m. Manciūnų k.). 2015 m. jai suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.
Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XVI a. Vietovardžio pavadinimas kilo nuo savininko Felikso Rumbovičiaus pavardės, dvaras ir kaimas ilgą laiką vadinosi Rumbovičiai, tik po Pirmojo pasaulinio karo kaimas ir dvaras pavadinti Rumbonimis [1,6,7]. Hidrologas Steponas Kolupaila vietovardį kildino iš seno lietuviško žodžio „rumba“, reiškiančio randą, slenkstį, rėvą, kurių Nemune apstu [3]. Pasak padavimo, Rumbonių vardas kilęs nuo to, kad senovėje Rumbonių piliakalnyje „stovėję puikūs karalių rūmai su aukštu bokštu, arba bone. Todėl ir ši vieta buvusi pavadinta Rumbonimis – „rūmų bone“ [2].
Apie Rumbonis rašoma lietuviškose enciklopedijose [10]. Vietovės istorija ir bažnyčios istorija apžvelgiama istoriko Jono Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ [16], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygose „Mūsų Lietuva“ [6] ir „Lietuvos bažnyčios“ [7], hidrologo Stepono Kolupailos knygoje „Nemunas“ [3], dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės „Lietuva: vadovas“ (Vilnius, 2006), Algimanto Semaškos „Kelionių vadovas po Lietuvą“ [14] ir kt. Apie Rumbonių piliakalnį rašoma leidinyje „Alytaus rajono piliakalniai“ [1]. Yra informacijos periodikoje ir internete.
XVI a. Rumbonių vietoje buvo didžiulė Punios giria, priklausiusi didžiajam kunigaikščiui. 1524 m. karalius Žygimantas Senasis šias žemes padovanojo žemvaldžiui Feliksui Rumbovičiui, kuris čia įkūrė dvarą ir kaimą. Ilgainiui dvaro savininkai keitėsi: valdė Kžyvkovskiai (Krzywkowski), Vyšniauskai. XVIII a. pab. čia veikė pradinė mokykla. XX a. pradžioje Rumbonys buvo valsčius. Kraštas ilgą laiką buvo lenkinamas, nors dauguma gyventojų buvo lietuviai. Pirmojo pasaulinio karo metais runboniškiai daug kentėjo: buvo apkrauti mokesčiai, turėjo dirbti privalomus darbus. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai rumboniškiai bandė sukurti lietuvišką valsčių, turėjo savo viršaitį. Vėliau valsčius buvo panaikintas ir prijungtas prie Alytaus valsčiaus. 1926 m. Rumbonių dvaras buvo išdalintas. Vietovė neišaugo: buvo tik apgriuvęs dvaras, medinė bažnytėlė ir kelios trobos [6,7]. Sovietmečiu priklausė Alytaus apylinkei.
Pirmą bažnyčią Rumbonyse 1741 m. pastatė dvarininkai Rumbovičiai – ji stovėjo ant kalvos į pietvakarius nuo dabartinės bažnyčios. Dabartinę 1795 m. fundavo jau kiti dvaro valdytojai – Vyšniauskai. Švč. Trejybės bažnyčia medinė, liaudiškojo klasicizmo formų – tai akcentuoja šešių kolonų portikas. 1913 m. bažnyčią puošė skulptorius Kazys Kriščiukaitis ir tapytojas Antanas Žmuidzinavičius. Bažnyčioje ir jos altoriuje yra meno vertybių, kryžių, koplytėlių saugomų valstybės. 2004 m. buvo atlikta bažnyčios renovacija: sustiprinti ir hidroizoliuoti pamatai, pakeisti naujais supuvę rąstai, dalis dailylenčių ir lietvamzdžiai, sudėtos naujos grindys, durys ir langai, bažnyčia perdažyta [15]. Šalia bažnyčios yra medinė varpinė (XIX a.) [7]. Švč. Trejybės bažnyčios statinių kompleksas 1992 m. įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (u. k. 23577) [5].
Rumbonių kaimo kapinėse, grafų Korevų kapavietėje, ant grafaitės Juzefos Korevaitės kapo stovi žmogaus dydžio balto marmuro antkapinis paminklas (1908 m.), kurį sukūrė žymus lietuvių kilmės Varšuvos skulptorius Pijus Velionskis. Paminklas valstybės saugomas nuo 1993 m. (u. k. 7664) [ 1, 9, 13]. Rumbonių kaimo antrosios senosios kapinės taip pat įtrauktos į Kultūros vertybių registrą (u. k. 20560)
Kaime atidaryti Rumbonių parapijos senelių namai.
Rumbonių apylinkėse yra Rumbonių piliakalnis su gyvenviete. Piliakalnis dar žinomas Pilupio, Rumbono, Mikutiškių vardais. Piliakalnis įrengtas kairiajame Nemuno krante esančiame kyšulyje, netoli Pilupio ir Nemuno santakos. Piliakalnio krantai statūs, iki 30m. aukščio. Piliakalnio aikštelė iš visų pusių buvo apjuosta pylimo. Aikštelė ovali, atrodo tarsi įdubusi ir žiūrint iš šono piliakalniui suteikia balno siluetą. Šiaurinę pylimo ir dalį aikštelės nuplovė Pilupis. Vakarinėje piliakalnio papėdėje netoli piliakalnio, buvo iškasta žvyrduobė, kuri sunaikino beveik visą piliakalnį supusį apsauginį griovį ir dalį prie piliakalnio buvusios gyvenvietės [6, 7].
Netoli piliakalnio 1 ha plote yra I tūkst. – II tūkst. pradžios papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1969 m.). Iki 0,8 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir žiestos keramikos, daug gyvulių kaulų, titnago skelčių, degto molio gabalų, židinio likučių. Tyrinėjimų metu aptikti radiniai perkelti į Alytaus kraštotyros muziejų [12].
Rumbonių piliakalnis turi legendą, kad jis supiltas kunigaikščio Margio, Punios valdovo įsakymu, Kalno viršūnėje stovėjusi pilaitė, o iš pilies rūsių ėjo paslaptingi urvai, kurie net po Nemunu driekėsi iki Punios pilies [8]. Žymus etnografas, kraštotyrininkas Balys Buračas yra užrašęs padavimą apie Rumbonių piliakalnį [2].
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Violeta Bernackienė; Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016; 2020
