„Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Alytaus apskritis Alytaus miestas Alytaus rajonas Druskininkų miestas Druskininkų savivaldybė Lazdijų miestas Lazdijų rajonas Varėnos miestas Varėnos rajonas
Alytaus miestas

Alytus. – Alytus, 2011. Knygos viršelis

Alytus – šeštas pagal dydį Lietuvos miestas pietuose, dažnai vadinamas Dzūkijos sostine.  Miestą juosia 16 km Nemuno kilpa, dalydama jį į dvi dalis – dešiniakrantį ir kairiakrantį. Didesnioji miesto dalis yra Nemuno kairiajame krante. Dešiniajame krante – daugiausia gyvenamieji namai. Ilgą laiką abi miesto dalis jungė 2 tiltai – Kaniūkų ir A. Juozapavičiaus [6]. 2011 m. baigtas statyti trečiasis – Lietuvos tūkstantmečio tiltas. 2015 m. per Nemuną pastatytas Baltosios rožės tiltas, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams.

Miestas įsikūręs patogioje geografinėje vietoje,  65 km nutolęs nuo Kauno ir 108 km – nuo Vilniaus. Vos valanda kelio iki Lenkijos sienos. Kaliningrado sritis taip pat arti – už 105 km. Baltarusija nuo Alytaus nutolusi apie 65 km [7]. Alytus užima 40 kv. km teritoriją. Daugiau nei trečdalį miesto teritorijos užima žalieji plotai.

Mieste gyvena 94,7 % lietuvių, 2,8 % rusų, 0,7 % lenkų, 0,7% ukrainiečių [6]. Nuolatinių gyventojų skaičius 2021 metų pradžioje buvo 49 195 [15].

Alytaus kolegija – vienintelė aukštojo mokslo institucija Alytaus regione, įkurta 2000 m. (1960 m. čia buvo įkurtas mechanikos technikumas, reorganizuotas į Alytaus politechnikumą). 2004 m. įsteigtas Alytaus profesinio rengimo centras, reorganizavus Alytaus pramonės ir prekybos, Alytaus siuvėjų ir Alytaus statybininkų mokyklas [8].

Alytuje yra 4 gimnazijos – Šv. Benedikto, A. Ramanausko-Vanago, Jotvingių ir Putinų, 8 mokyklos ir progimnazijos, 2 pradinės mokyklos, 2 mokyklos-darželiai, 13 lopšelių-darželių.

Mieste veikia Jaunimo centras, Dailės, Muzikos ir Dailiųjų amatų mokyklos, Alytaus kultūros ir komunikacijos centras, kino teatras „Dainava“, Alytaus teatras, kt. įstaigos. Taip pat veikia Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka ir trys jos filialai bei Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Alytuje yra keturios bažnyčios – Šv. Liudviko, Šv. Angelų Sargų, Šv. Kazimiero, Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos ir Šv. Brunono Kverfurtiečio koplyčia.

Alytuje gyveno, kūrė ir miestą garsino šie žymūs žmonės:

Poetas, prozininkas, mokytojas, rezistencijos dalyvis Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 05).

„Alytaus“ cirko įkūrėjas, vadovas Leonidas Bakanas (1940 08 13–1994 01 02).

Poetas Rimas Burokas (1953 04 21–1980 08 10).

Poetas Antanas Jonynas (1923 12 14–1976 07 05).

Mokytojas Kazys Klimavičius (1886 10 18–1972 02 16).

Gydytojas chirurgas, ilgametis Alytaus apskrities ligoninės vadovas Stasys Kudirka (1904 11 15–1976 02 19).

Prozininkas, poetas, vertėjas Jurgis Kunčinas (1947 01 13–2002 12 13).

Poetas ir mokytojas Anzelmas Matutis (1923 01 07–1985 09 23).

Pašytojas, publicistas Petras Naraškevičius (1940 02 24–2020 02 16).

Gamtininkas, rašytojas, publicistas, mokslininkas, buvęs ilgametis Žuvinto rezervato direktorius Vytautas Nedzinskas (1940 02 27–2002 02 07).

Poetė, pedagogė Stasė Nedzinskienė (1950 02 15–2011 03 31).

Pedagogas, poetas Antanas Saulynas (1927 07 13–1993 09 27).

Statybos inžinierius Stasys Taškūnas (1897–1942 07 22).

Mokytojas, Mokytojų seminarijos direktorius Stasys Totorius (1888–1977).

Poetas, vertėjas ir prozininkas, pedagogas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863 04 27–1938 06 15) [1, 11].

Alytaus vardo kilmė. Dėl miesto vardo kilmės būta įvairių nuomonių. Pro Alytų į Nemuną teka upelis, vardu Alytupis. Greičiausiai tai vėliau susiformavęs vardas iš kilmininkinės konstrukcijos Alytaus upė. Pirminis, senesnis upelio vardo variantas, matyt, buvo Alytus [17].  

Leidiniai. Vienas vertingesnių leidinių apie Alytų yra Bostone 1988 m. Tado Navicko išleista monografija  „Alytus ir jo apylinkės“, kurioje pateiktos geografinės, istorinės, kultūrinės, visuomeninės, politinės, buitinės, memuarinės žinios nuo Alytaus miesto pavadinimo atsiradimo iki vėlesniųjų laikų. Informacijos apie miesto raidą, istorinių žinių galima rasti šiuose leidiniuose: „Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai“ (1989). Tai – straipsnių rinkinys. Nagrinėjamas Alytaus, kaip krašto centro, pirminis susiformavimas, pateikiama Alytaus ir jo apylinkių istorija nuo seniausių laikų [2]. Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“. T1: „Užnemunės miestai ir miesteliai“ pateikiami Alytaus urbanistikos paveldo objektai ir jų raida (1999) [12]. Leidinyje „Alytaus miesto istorijos fragmentai“ (2001) išspausdinti pranešimai, skaityti 2001 metais vykusioje konferencijoje „Alytaus miestui – 420“, „Žvilgsnis į Alytaus praeitį“ (2003) – Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotojų diskusija svarbiais miesto istorijos klausimais [18]. Knygoje „Alytaus istorinė raida“, kurią sudarė istorikė, pedagogė Regina Žepkaitė, pirmą kartą dėstoma ištisinė miesto istorija (2004) [1].

Alytaus istorinė raida: nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje / sudarė Regina Žepkaitė. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Istorija. Alytus – vienas seniausių miestų Lietuvoje. Miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1377 metais Vygando Marburgiečio kronikoje. Nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo laikų, Alytuje buvusi medžio pilis. Kartu su Merkine ir kitomis pilimis palei Nemuną ji sudarė pirmutinę Lietuvos apsaugos liniją nuo kryžiuočių puolimų. Kryžiuočių žygių keliai į Vilnių ėjo per Alytų. 1536 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas atidavė Alytų Jonui Zaberezinskiui, kuris 1524 m. buvo čia įkūręs bažnyčią, uždėjęs klebonui pareigą turėti vikarą lietuvį. A. Zaberezinskiui mirus, Žygimantas Augustas Alytų atidavė savo žmonai Barborai. 

Naujas miesto raidos etapas prasidėjo 1581 m., kai Alytus gavo miesto teisę ir herbą. Miestiečiams buvo nurodyta pasistatyti rotušę, kurioje turėjo posėdžiauti savivaldos organas Magistratas, tvarkingai statydintis namus, leistas turgus ir 4 prekymečiai per metus. 1589 m. įkurta Alytaus karališkojo stalo ekonomija [9].

Žvilgsnis į Alytaus praeitį. – Alytus, 2003. Knygos viršelis

XVII-XVIII a. miestas dažnai kentėjo nuo įvairių nelaimių: karo, maro, gaisrų. Dėl to mažėjo gyventojų skaičius ir teritorija. Pagal 1776 m. Abiejų tautų Respublikos Seimo priimtą konstituciją, Alytus prarado savivaldos teises. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., Nemunu išvedus sieną tarp Rusijos ir Prūsijos, Alytus buvo padalytas dviem valstybėms. Daugiau nei šimtą metų abi miesto dalys vystėsi skirtingai. Dešinioji miesto dalis – Pirmasis Alytus – atiteko Rusijos Imperijai, Kairioji miesto dalis – Antrasis Alytus – atiteko Prūsijos Karalystei, vėliau – Napoleono įkurtai Varšuvos Kunigaikštystei. Pagal 1897 m. Rusijos Imperijoje vykdyto gyventojų surašymo duomenis, Pirmajame Alytuje gyveno 1 435 žmonės, Antrajame  Alytuje – 2010 žmonių. Kelis šimtmečius Antrasis Alytus buvo laikomas Pirmojo  Alytaus priemiesčiu.

Dėl strateginės padėties XIX a. pabaigoje Alytus buvo paverstas trečiosios klasės pasienio tvirtove, pastatyti trys tiltai. Pirmojo pasaulinio karo metais Alytų okupavo vokiečių kariuomenė. Vokiečių karinė administracija vėl sujungė Alytų į vieną administracinį vienetą.

Tarpukario metais Alytus tapo Dzūkijos centru. 1931 m. jis pripažintas pirmosios eilės miestu, o 1932 m. – kurortu [9].

1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Alytus buvo smarkiai sugriautas, 1944 m. prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Sovietinės Lietuvos valdžios sprendimu Alytus tapo pramonės centru, pastatyta naujų didelių pramonės įmonių – sviesto gamykla, siuvimo fabrikas, duonos ir pieno kombinatai, šaldytuvų, vyno, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, medvilnės, mėsos, eksperimentinis namų statybos, grūdų produktų kombinatai. Žemės ūkio mašinų fabrikas „Ūkmaš“ 1960 m. reorganizuotas į mašinų gamyklą [6].

Dabar mieste vyrauja chemijos, mašinų ir įrenginių gamybos, medienos perdirbimo, maisto pramonės, statybos įmonės.

Legenda. Iš kovų su kryžiuočiais laikų, t. y. XIV-XV a. atsirado Mirgrausėlės pavadinimas. Pagal tą padavimą gyvenusi vieno bajoro Raimonio duktė Mirgrausėlė ir kunigaikščio Smūkninio sūnus Alyta. Jie vienas kitą pamilę. Nepaisant to, Mirgrausėlė turėjo tapti vaidilute. Tuo metu vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje kritę visi Raimonio kariai, ir tik vienas Alyta išlikęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kurstė šventąją ugnį ir ją paslėpė, o pats grįžo į  kovą. Narsiai kovojęs Alyta žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjo tekėti į Nemuną. Upelis buvo žynių pavadintas Alytupiu, gabijos kalnelis Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas [14].

Alytaus miesto herbas

Heraldika. Alytui Magdeburgo teises ir herbą – „raudoname lauke balta rožė“ – 1581 m. birželio 15 d. suteikė valdovas Steponas Batoras. Privilegijos originalas su miesto herbu neišliko, žinomi tik du magistrato herbiniai antspaudai su heraldine rože, naudoti nuo XVII a. pradžios iki 1776 m. 1792 m. buvo pagaminti du nauji Alytaus miesto spaudai su visai kitais simboliais. Juose vietoje heraldinės rožės vaizduojamos trys ant žemės augančios lelijos, kurios oficialiai niekada nebuvo įteisintos. Senoji istorinė rožė į miesto heraldiką sugrįžo 1968 m., bet po dvejų metų buvo uždrausta. Iš naujo Alytaus miesto herbą, atkurtą pagal seniausius miesto antspaudus, 1995 m. gruodžio 11 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas [5].

Alytaus urbanistika ir architektūra. Alytaus planas mišrus, pradėjęs formuotis XVI a. 1 pusėje. Skiriami du miesto istorinės dalies centrai: Nemuno dešiniajame krante – Pirmasis Alytus (su išplatintos gatvės pavidalo aikšte ir vėlyvojo klasicizmo mūrine Šv. Liudviko bažnyčia, pastatyta 1818 m. senosios bažnyčios vietoje), kairiajame krante – Antrasis Alytus (su trikampe aikšte ir medine Šv. Angelų Sargų bažnyčia, pastatyta 1830 m. senosios bažnyčios vietoje) [6].

XVII a. viduryje, o ypač XVIII a. pradžioje buvę gaisrai bei po to vykusios statybos ne kartą pakeitė Alytaus vaizdą, tačiau po kiekvienos nelaimės būdavo atstatomi vis menkesni trobesiai. Abi miesto dalis skyrė platus Nemuno slėnis, o tai greičiau sudarė atskirų statybinių kompleksų, o ne vientiso miesto vaizdą.

Didžiausią tiesioginę reikšmę tolesnei Alytaus raidai įgijo šalia iškilę kareivinių kompleksai. Dešiniajame Nemuno krante pastatytos dvejos kareivinės – Pontono ir Saratovo, kairiajame – artilerijos. Artilerijos kareivinės sudarė didelį, daugiausia mūrinių dviaukščių statinių kompleksą. Pastatai išsidėstė abipus kelio, vedančio link Kaniūkų tilto. Kareivinių komplekso statybai vadovavo generolas V. P. Dobužinskis. Šiaurinėje kelio pusėje, arčiau miesto pastatyta visos Alytaus tvirtovės įgulos cerkvė-soboras.

1909 m. Alytų nusiaubė gaisras, per kurį nukentėjo kairiojo kranto teritorija. Išdegusi miesto dalis atstatyta per 2-3 metus. Prie svarbiausios Vilniaus gatvės iškilo nemažai mūrinių 1-2 aukštų namų, kai kurie – „plytų stiliaus“, laikmečiui ir periferiniams Lietuvos miesteliams būdingos architektūros, tačiau tarp jų liko ir nemažai medinių statinių. Vilniaus gatvė išsiskyrė mieste ne tik funkciniu požiūriu (joje koncentravosi nemažai krautuvių ir įstaigų), bet ir apstatymu. Pastatyta keletas stambesnių pastatų, tarp jų – mūrinė sinagoga. Tačiau nei vienas iš jų netapo kairiojo kranto miesto dalies panoramos dominante. Kiek didesnį poveikį šiai teritorijai turėjo aukštesnėje vietoje stovėjusi Šv. Angelų sargų bažnyčia.

Dešiniojo kranto miesto dalyje išryškėjo kaimams būdingas apstatymas: vienaukščiai mediniai namai galais ir šonais formavo aikštę ir keletą šioje upės pusėje buvusių gatvių. 1909 m. abi dalis sujungė pirmasis medinis tiltas. Pagyvėjo statyba, kuri buvo sparčiau vykdoma kairiojo kranto dalyje. Vienoje gatvių (nuo 1933 m. – Dariaus ir Girėno), panaudojus dviejų Pontono kareivinių medinių statinių medžiagą, 1923 m. pastatyta gimnazija. Statybų mastas padidėjo tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

1932 m. Alytui oficialiai gavus vasarvietės teises, kur jau anksčiau veikė sanatorijos, skirtame žemės plote suprojektuoti sklypai vasarnamiams statyti, tačiau tik dalis sklypų buvo apstatyta. 1933 m. abiejose miesto dalyse pastatytos mokyklos, 1935 m. – pieninė, autobusų stotis Seirijų gatvėje, privati gydytojo Petrovo moterų ligoninė, pagal S. Taškūno projektą baigta apskrities valdyba. Pradėta intensyviau tvarkyti gatves. Juozapavičiaus prospektas ir Vilniaus gatvės išgrįstos tašytais akmenimis. 1936 m. Kriaušiaus rajone pastatyta apskrities ligoninė. 1938 m. pagal. V. Trečioko projektą parke įrengtas fontanas ir estrada, Dariaus ir Girėno gatvėje pastatyti Šaulių namai, o šile – pagal inžinieriaus J. Juškėno projektą – tuberkuliozės sanatorija [12].

Antrojo pasaulinio karo metu ištisai buvo sugriautas miesto centras, svarbesnės pramonės įmonės ir dalis visuomeninių pastatų. Vėliau pradėtas daryti tikslus visos Alytaus teritorijos topografinis planas. Tačiau daugelis projektų, Lietuvą prievarta prijungus prie Sovietų Sąjungos, nebaigti įgyvendinti. Sparčiai buvo statomi tik daugiabučiai namai prie buvusių Saratovo kareivinių sovietinės armijos karininkų šeimoms.

1964 m. parengtas Alytaus vystymo projektas, pradėtas formuoti pramonės rajonas. 1965–1966 m. arčiausiai senojo miesto baigtas statyti Dainavos gyvenamasis rajonas.

1966 m. parengtas senojo miesto projektas (autorius architektas V. Bugailiškis), pagal kurį beveik visai nesiekta išlaikyti senojo apstatymo. Nepaisant projekto trūkumų, pagal jį iki septintojo dešimtmečio pabaigos beveik atstatytas karo metu apgriautas miesto centras tarp Vilniaus ir dabartinės Rotušės gatvės. Prie Vilniaus gatvės – Bažnyčios, Alyvų bei Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje – suformuota nauja stačiakampė aikštė. Statant daugiausia tipinius pastatus, toji miesto teritorija įgavo naują miesto vaizdą. Iš senojo apstatymo teliko tik fragmentai – vienas kitas „plytų stiliaus“ pastatas, tarp jų ir sinagoga.

1969 m. aikštėje (dabar Rotušės gatvė) iškilo tipinis buitinio aptarnavimo pastatas. Tais pačiais metais parengtas viso miesto centro detalus projektas (autorius R. Žilinskas). Centras numatytas naujoje miesto dalyje, tarp Putinų ir Vidzgirio gyvenamųjų kompleksų abipus Naujosios gatvės. 

1975 m. pradėtas statyti Vidzgirio gyvenamasis rajonas, 1979 m. baigtas Putinų gyvenamasis kompleksas. Tuo metu naujajame miesto centre iškilo kino teatras, sportinis kompleksas, poliklinika. Nors šie reikšmingi ir stambūs visuomeniniai pastatai pastatyti pagal individualius projektus, tačiau didžiausią teritoriją užėmus daugiabučiams namams, naujasis miestas neįgijo kokių nors savitumų. Naujai apstatytoms teritorijoms išplitus, senoji miesto dalis liko menka ir užgožta.

1981 m. parengtas Likiškėlių gyvenamojo komplekso projektas (autorius architektas A. Preikša). 1983 m. naujoje miesto dalyje iškilo prekybos centras, senoje – Kraštotyros muziejus. 1984 m. baigtas statyti Vidzgirio gyvenamasis rajonas [12].

Alytuje yra istorinių pastatų, kurie įvardijami kaip architektūros vertybės:

Šv. Liudviko bažnyčia (Panemuninkėlių g. 7). Bažnyčios varpinėje skamba 1669 m. žymaus varpų meistro Jono Delamarso nulietas varpas.

Šv. Angelų sargų bažnyčia (Savanorių g. 14) pastatyta 1830 m. vietoje dar XVII a. čia stovėjusios Šv. Onos koplytėlės. Bažnyčios interjeras neobarokinis, todėl spalvingas ir puošnus, yra meninę vertę turinčių sakralinių vertybių. Šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos laisvę, tarp jų ir pirmasis karininkas A. Juozapavičius.

Buvusi Alytaus sinagoga (Kauno g. 9) pastatyta XX a. pradžioje, veikė iki antrojo pasaulinio karo. Pokario metais joje buvo druskos sandėlis ir gamybinės patalpos. Prie sinagogos yra buvęs rabino namelis. Šie du statiniai sudaro statinių kompleksą. 2016-2020 m. pastatas rekonstruotas ir atiduotas visuomenės kultūrinės veiklos reikmėms [3].

Juozapavičiaus vardo šaulių namai (S. Dariaus ir S. Girėno 10). Pastatyti 1938 m., vadinti kurhauzu. Atgavus nepriklausomybę, pastatas grąžintas Alytaus šaulių rinktinei.

Žalioji gimnazija (S. Dariaus ir S. Girėno g. 27). Pirmoji gimnazija Alytuje įkurta 1919 m. pastatyta iš buvusių carinių kareivinių pastato. Čia įsikūrusi Dailiųjų amatų mokykla [3].

Alytuje yra nemažai įvairių lankytinų objektų. Trumpa informacija apie juos pateikiama knygoje „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, A. Semaškos turisto žinyne „Lietuvos keliais“, taip pat A. Semaškos knygoje „Po Lietuvą“[16]. Apie miesto lankytinas vietas rašoma įvairiais metais Alytaus miesto savivaldybės ir Alytaus turizmo centro išleistuose leidiniuose „Alytus“.

 Mieste yra šie muziejai:

Alytaus kraštotyros muziejus (Savanorių g. 6) ir jo padaliniai: Anzelmo Matučio memorialinis muziejus (A. Matučio g. 8), poeto Antano Jonyno memorialinis muziejus (Liškiavos g. 17).

Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinė ekspozicija (Jiezno g. 2).

Alytaus teisėsaugos ir teisėtvarkos muziejus (Jotvingių g. 8).

Afganistano karo veteranų klubo muziejus (Jaunimo g. 3).

Julijos Baranauskienės keramikos muziejus (Rotušės a. 12).

Rašytojo Jurgio Kunčino atminimo kambarys, 2006 m. įrengtas jo vardo miesto viešojoje bibliotekoje.

Kovų už laisvę ekspozicija „Mūsų tautos istorinė atmintis“ (Ulonų g. 14), 1997 m. įkurta šimtamečiame karinės paskirties pastate.

Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos istorijos ir kraštotyros muziejus (Birutės g. 2), kuriame yra įrengtos: Lietuvos rezistencijos kovos vado Adolfo Ramanausko-Vanago (1918–1957) ekspozicija; Mokyklos istorijos ekspozicija; Ekspozicija „Normandija-Nemunas“ (1942–1945).

Alytaus „Volungės“ pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus (Statybininkų g. 20). Muziejuje įrengta nuolatinė etnografinė ekspozicija.

Alytaus Piliakalnio progimnazijos mokyklos kraštotyros muziejus (Jiezno g. 1), čia įrengta nuolatinė istorijos ir kraštotyros ekspozicija.

Panemunės progimnazijos istorijos ir kraštotyros muziejus (A. Jonyno  g. 10) [13].

Memorialinėmis lentomis Alytuje pagerbti šie žymūs žmonės:

Romas Kalanta, devyniolikmetis, protestavęs prieš sovietų okupaciją bei susideginęs 1972 m. Kauno miesto sode. (V. Krėvės g. 6 a).

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas, Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, mokytojavęs A. Ramanausko-Vanago mokykloje (Birutės g. 2, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija).

Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, žuvęs 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškio miške, ir jo brolis, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas Kostas Baliukevičius-Tylius, Rainys, žuvęs 1951 m. vasario 15 d. (Margio g. 11) [10].

Gamtosaugininkas ir rašytojas Vytautas Nedzinskas, (Vilties g. 38, Dainavos seniūnaitija) [11].

Paminklais įamžinti šie žmonės:

Karininkas Antanas Juozapavičius, Atminimo kryžius karininkui pastatytas prie jo vardu pavadinto tilto Pirmajame Alytuje, 1989 m. minint 70-ąsias žuvimo metines.

Mokytojas Kazys Klimavičius (aut. A. Pivoriūnas), paminklas pastatytas prie A. Ramanausko-Vanago gimnazijos 1989 m.

Lietuvos savanoris Artūras Sakalauskas, žuvęs 1991m. rugpjūčio pučo metu (Bažnyčios/Savanorių g., Alytaus Švč. Angelų Sargų bažnyčios kapinės).

Istoriniai paminklai

Paminklas „Nurimęs varpas“ 1941 m. birželio 22-28 d. Lietuvos sukilėlių, Dainavos apygardos partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atminimui. Atidengtas 2007 m. birželio 14 d. vietoje paminklo „Kančių motina” (Tremtinė) (aut. skulptorius S. Žirgulis ir archit. L. Adomkus, Alytaus miesto sodas).

Kryžius žuvusiems 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje, ginant Vilniaus Televizijos bokštą ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komitetą, (aut. P. Pranckevičius, A. Judickas, G. Lampickas ir V. Ulčickas bei kalvis V. Valentinavičius, Alytaus miesto sodas). Atidengtas 1991 m. sausio 24 d.

Stogastulpis Alytaus miesto ir rajono tremtinių atminimui (aut. tautodailininkas T. P. Maloška, Bažnyčios/Savanorių g., Alytaus Švč. Angelų Sargų bažnyčios kapinės).  

Memorialas „Dainavos“ apygardos partizanų atminimui (aut. archit. L. Kalibata, Daugų g. kapinės).

Žydų memorialas, kurį sudaro simbolinė Dovydo žvaigždė (aut. A. Smilingis), 9 piramidės, žyminčios žmonių palaidojimo vietas (Vidzgirio miškas).

Paminklinis akmuo „Normandija-Nemunas“, pastatytas 1981 m. I Alytuje, prie Miškininkų ir Lakūnų gatvių sankirtos, skirtas legendinės prancūzų eskadrilės „Normandija–Nemunas“ atminimui [10].

Kiti lankytini objektai:

Miesto sodas, garsėjantis rožynais, įkurtas pačiame miesto centre, iki šių dienų išlikęs tarpukario fontanas.

Laisvės Angelo paminklas, pastatytas 1929 m. (aut. skulpt. A. Aleksandravičius).

Kurorto parkas įkurtas 1931 m. natūraliame pušyne.

Mažasis ir Didysis Dailidės  ežerai (Mažąjį Dailidės ežerėlį puošia poeto Jurgio Kunčino vardo tiltas).

Medinių skulptūrų ekspozicija „Vaivorykštė ežerą semia“ greta vaikų poeto A. Matučio memorialinio muziejaus.

Alytaus piliakalnis.

Senamiesčio skveras, kurį juosia Bažnyčios ir Alyvų Tako gatvės. Čia esantį fontaną įrėmina akmens plokštės, kuriose įamžintos rašytojo Jurgio Kunčino eilės.

Jaunimo parkas, įkurtas 1982 m., kurį puošia metalo plastikos skulptūrų kompozicija. Čia įrengtos vaikų žaidimų ir sporto aikštelės, dviračių takai, riedlenčių ir riedučių aikštelės.

„Jaunystės“ skulptūra, netoli Jaunimo parko, važiuojant A. Jonyno gatve link Kauno gatvės (aut. Š. Šimulynas).

Skulptūra „Žiedas“ prie Sporto rūmų (aut. T. K. Valaitis) [3].

Gulbynės parkas, kuriam dėl čia perinčių paukščių 1990 m. suteiktas vietinės reikšmės ornitologinio mikroornitologinio draustinio statusas.

Likiškių parkas yra vienas iš jauniausių miesto parkų, pradėtas kurti 1994 m. Šalia parko pastatytas paminklas 1979-1989 m. Afganistano kare žuvusiems lietuviams. Greta pasodinta ąžuolų giraitė.

Senovės baltų dievo Patrimpo skulptūra, pastatyta pačiame miesto centre, Ligoninės ir Vilniaus g. sankryžoje (aut. J. Meškelevičius).   

Vidzgirio botaninis draustinis bei čia esantis Radžiūnų piliakalnis [7].

Kunčinas, Jurgis. Vainikas „soscinei“. – Alytus, 1990. Knygos viršelis

Alytus grožinėje  literatūroje. Didelę dalį savo kūrinių (eilėraščiai, apsakymai, apybraižos, novelės) Alytui skyrė rašytojas Jurgis Kunčinas – apybraižos „Vainikas „Soscinei“, novelės „Niekieno namai“, apysaka „Baltųjų sūrių naktis“ bei daugybė eilėraščių poezijos rinkiniuose. Savo tekstuose jis aprašė senąsias Alytaus vietas – Miesto sodą, pylimą, Kurorto gatveles, Dailidės ežerėlį, Nemuno pliažą ir kt. Dailininkas Kostas Poškus parašė Alytui skirtus literatūrinius tekstus „(Ne)šventųjų gyvenimai. Alytietiškos istorijos“(2011). Literatūrinius tekstus išleido Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Alytiškis poetas Antanas Saulynas sukūrė miesto himną „Alytus-Alytus“.

Alytaus bibliotekos. 1993 m. įkurta Alytaus miesto savivaldybės viešoji biblioteka. 2004 m. bibliotekai suteiktas iš Alytaus kilusio žinomo prozininko Jurgio Kunčino vardas. Siekiant išsaugoti literatūrinį rašytojo atminimą, bibliotekoje 2006 m. atidarytas Jurgio Kunčino atminimo kambarys. Čia sukaupti rankraštiniai bei spausdinti dokumentai – kūrybos rankraščiai, laiškai, piešiniai, satyriniai leidiniai, taip pat publikacijos iš periodinių leidinių apie rašytoją ir jo kūrybą ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis. Čia vedamos edukacinės pamokos moksleiviams „Jurgio Kunčino gyvenimo ir kūrybos takais“. Nuo 2004 m. bibliotekoje kas antri metai organizuojami trumposios prozos skaitymai „Imbiero vakarai“, skirti Jurgio Kunčino atminimui. 2011 m. ir 2007 m. išleisti literatūriniai almanachai „Imbiero vakarai“, kuriuose pateikti trumposios prozos skaitymų autorių Alytuje skaityti kūriniai ir pranešimai. Leidinius sudarė bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė. 2014 m. parengta virtuali biblioteka „Gyvenimo stebėtojo užrašai“, kuri taip pat skirta rašytojui bei jo kūrybai.

Bibliotekoje veikia Skaitytojų aptarnavimo, Dokumentų komplektavimo ir katalogavimo skyrius, Informacijos ir kraštotyros skyrius, Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius, Jaunimo erdvė, Viešosios interneto prieigos skaitykla, taip pat trys padaliniai – Vidzgirio, Pirmojo Alytaus ir Dainavos.

Bibliotekos kraštotyros fondas pradėtas kaupti 1993 m. Čia galima rasti įvairių leidinių, skirtų Alytaus krašto pažinimui. Tai – kraštiečių knygos, periodiniai leidiniai, fotografijos albumai, dovanoti leidiniai su autografais ir dedikacijomis, vaizdo bei garso įrašai. Kraštotyros skaitykloje saugomos ir unikalios senosios knygos – mokslinio bei religinio pobūdžio leidiniai, į biblioteką atkeliavę iš Obelijos dvaro (Alytaus raj.). Taip pat teminiai segtuvai apie Alytaus miesto istoriją, lankytinas vietas, žymius krašto žmones, Kultūros premijos laureatus. Šie segtuvai nuolat pildomi nauja informacija. Kraštotyros fonde sukaupta daugiau kaip 2 000 leidinių. Rengiamos kraštotyrinio pobūdžio parodos bei renginiai.

Nuo 2010 metų kraštotyros kartotekoje esantys bibliografiniai įrašai įtraukiami į elektroninę duomenų bazę. Į elektroninį bibliotekos katalogą patenka įrašai iš Lietuvos periodinių leidinių bei knygų, kuriose yra informacijos, susijusios su Alytaus kraštu. Sukaupta daugiau kaip 99 000 kraštotyros įrašų. Analiziniai bibliografiniai įrašai iš vietinės periodinės spaudos siunčiami į Nacionalinės bibliografijos duomenų banką (NBDB).

2020 m. Informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojai alytiškiams ir miesto svečiams pristatė mobilią programėlę „Literatūrinis Alytus“ apie Alytaus krašto rašytojus ir su jais susijusias lankytinas miesto vietas.

 Alytuje veikia rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kuri savo veiklą pradėjo 1925 m., kai mieste buvo įkurtas Centrinio knygyno skyrius.

Literatūros sąrašas

  1. Alytaus istorinė raida: nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje. – Vilnius, 2004 – 187 p. : iliustr.
  2. Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai : [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1989. – 140 p. : iliustr.
  3. Alytus ; Gižycko : [informacinis leidinys]. – Alytus, 2017, p. 4-11.
  4. Alytus. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, Mass, 1962. – T. 1, p. 118-119.
  5. Alytus. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998. – D. 1, p. 28-29.
  6. Alytus. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. T. 1, p. 351-353.
  7. Alytus : [informacinis leidinys]. – Alytus, [2006], p. 54-56.
  8. Alytus ir Elkas: partnerystės keliu = Alytus i Ełk: na drodze partnerstwa = Alytus and Ełk: the partnership way. – Kaunas, [2014]. – 234, [6] p. : iliustr., faks., žml. – Gretut. tekstas liet., angl., lenk.
  9. Dunderis, Vilmantas. Istorija. – Iliustr. // Alytus : [informacinis leidinys]. – Alytus, 2011. – P. 16-26.
  10. Istoriniai paminklai [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-02-10]. Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Alytaus_m_paminklai.htm
  11. Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2004. – Kn. 9: Alytaus krašte. – Vilnius: Karminas, 2013. – 385, [1]p., [4] iliustr. lap.
  12. Muziejai [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-02-09]. Prieiga per internetą: https://www.muziejai.lt/D_bazes/Muziejai_DB/Savivaldybes_muziejai.lt.asp?skdr=102
  13. Navickas Thaddeus. Alytus ir jo apylinkės / Tadas Navickas. – Chicago, Ill. : Lietuvių istorijos draugija, 1988. – 288 p. : iliustr., žml.
  14. Nuolatinių gyventojų skaičius metų pradžioje. Oficialiosios statistikos portalas [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-02-09. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=376c6342-bd63-49d5-9960-03b0a6a7b559>.
  15. Semaška, Algimantas. Alytaus miestas. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą. – Vilnius, 2002. – P. 16-18.
  16. Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai – Vilnius, 1996, p. 17-18.
  17. Žvilgsnis į Alytaus praeitį. – Alytus, 2003. – 141, [1] p. : iliustr., žml.

Parengė Ilona Krupavičienė (Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka), 2021

Objektai
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų