„Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Alytaus rajonas Druskininkų savivaldybė Lazdijų rajonas Varėnos rajonas
Alytaus rajonas Punios seniūnija Punia
Krušinienė, Emilija. Punia laiko verpetuose. – Marijampolė, 2013. Knygos viršelis

Krušinienė, Emilija. Punia laiko verpetuose. – Marijampolė, 2013. Knygos viršelis

Punia įsikūrusi Nemuno ir Punelės santakoje 13 km į šiaurę nuo Alytaus. Istorikų teigimu, Punia – vienas iš 14 seniausių ankstyvųjų Lietuvos miestų. Aplinkui daug miškų ir kalvų, kitoje Nemuno pusėje auga Punios šilas [14].

Punios vardas yra sunkiai paaiškinamas. Jį būtų galima sieti su bendriniais žodžiais pūnė arba pūnia („klojimo užgardis pelams supilti, peludė; tvartas; diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas, landa“), bet neaišku, kaip ū pavirto į trumpą u. Galbūt pirmesnioji pavadinimo lytis ir buvusi su ilgąja raide, tačiau to nepatvirtina rašytiniai šaltiniai. Kiek paprastesnis, bet gal ir tikresnis, Punios vardo paaiškinimas būtų nuo pro kaimą tekančio upelio – Punelės (dešinysis Nemuno intakas) vardo. Visiškai galimas dalykas, kad anksčiau upelis vadinosi Punia, nuo jo pavadinimą „pasiskolino“ gyvenvietė [15].

Punia siejama su XIV a. Pilėnais. Kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis 1336 m. aprašė kryžiuočių žygį ir Pilėnų pilies puolimą. Po šio puolimo pilis buvo atstatyta. 1382 m. ją vėl puolė kryžiuočiai, pro Punią praėjo 5 kryžiuočių žygiai. Manoma, kad Punioje buvo įrengtas Vytauto dvaras. Punia priklausė Jonui Liutavorui Cheptavičiui, Aleksandrui Chodkevičiui ir kt. 1503 m. Puniai suteiktos Magdeburgo teisės, kurios buvo nuolatos atnaujinamos. Punios augimo kulminacija XVII a. Tuo metu čia klestėjo amatai, ypač kalvystė ir puodininkystė. Po 1643 m. Punią valdė Pacai, paskui Sapiegos. Punia buvo sunaikinta XVIII a. pradžioje, švedų karo metu. XIX a. Punią nusiaubė gaisrai, tačiau miestelis atsigavo, miestelyje apsigyveno daug žydų, kurie vertėsi prekyba [2,6,9]. Nepriklausomybės laikais Punia buvo valsčiaus bažnytkaimis. Sovietiniais laikais Punia buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, apylinkės ir kultūros centras [5,16].

Džervus, Petras. Punios mokykla. –

Džervus, Petras. Punios mokykla. –

Punioje yra mokykla-daugiafunkcis centras, medicinos punktas, pašto skyrius, biblioteka. Punios biblioteka įkurta 1952 m. Ji yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Bibliotekoje vyksta aktyvi kultūrinė veikla, rengiami susitikimai su rašytojais, žymiais kraštiečiais, vyksta poezijos šventės, bendradarbiaujama su „Tėkmės“ klubo literatais. Renkama kraštotyros informacija. Bibliotekos kraštotyros fonde 2016 m. buvo daugiau kaip 40 leidinių [5].

Aktyviai veikia Punios kaimo visuomeninė organizacija „Punios ainiai“. Punios mokyklos-daugiafunkciame centre veikia kraštotyrinė etnografinė ekspozicija „Punia amžių bėgyje“. Šioje ekspozicijoje pristatoma miestelio, mokyklos ir vietos žmonių istorija [8,11].

Punios herbas

Punios herbas

Punia turėjo istorinį herbą, kuris buvo patvirtintas 1791 m. Dabartinis Punios herbas patvirtintas 1998 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Prezidento dekretu. Herbą pagal 1791 m. privelegijos duomenis atkūrė dail. Agnius Tarabilda. Punios herbo skydas padalintas į dvi dalis. Dešinėje pusėje, sidabriniame lauke šv. Stanislovas, prikeliantis iš rudo kapo rudaplaukį Piotroviną. Vyskupo kapa ir mitra raudonos, nimbas, pastoralo spiralė ir gumbas, kapos ir mitros kraštai auksiniai. Kairėje,  mėlyname lauke sidabrinė pasaga galais į viršų, iš jos kyla sidabrinė strėlė su raudonomis plunksnomis [13].

Džervus, Petras. Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija. – Punia, 2001. Knygos viršelis

Džervus, Petras. Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija. – Punia, 2001. Knygos viršelis

Pirmąją katalikų bažnyčią Punioje pastatė Vytautas, tiksliai nežinoma, bet manoma, kad iki 1430 m. ten kur dabar stovi bokšto formos mūrinė koplytėlė. 1503 m. Aleksandras ją perstatė. Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta 1857-1866 m. Jos architektūra – baroko ir klasicizmo jungtis, būdinga pereinamajam laikotarpiui iš romantizmo į istorizmą. Bažnyčios projektą paruošė architektas, karo inžinierius Konstantinas Suchodolskis [4,7,10].

Lankytini objektai:

Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Punios piliakalnis. – Vilnius, 1974. Knygos viršelis

Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Punios piliakalnis. – Vilnius, 1974. Knygos viršelis

Punios piliakalnis vienas iš įdomiausių ir gražiausių Lietuvoje, vadinamas Margio, Margelio, Pilėnų kalnu. Piliakalnis įrengtas II tūkstantmečio po Kr. Pradžioje, lietuvių kovų su kryžiuočiais laikais. Aikštelė didelė (apie 1 ha ploto) rodo, kad čia stovėjo didelė tvirtovė. Piliakalnyje stovėjusi Punios pilis pirmą kartą minima 1387 m. XV a. antroje pusėje ir XVI a. pradžioje ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris sudegė. Netrukus toje vietoje pastatyti mūriniai rūmai, perkastas pylimas per griovį, nutiestas tiltas. XVIII a. pradžioje dvaras sunyko ir nebuvo atstatytas. Piliakalnis buvo tyrinėtas archeologų. 2000 m. parengtas lankymui, pašalinta dalis želdinių, įrengtas takas, apžvalgos aikštelė, pastatytas paminklinis akmuo, sutvirtinti šlaitai [1, 17].

Be Punios piliakalnio  yra dar keletas paminklų ir lankytinų objektų:

Šv. Jurgio koplytėlė 1831 m. sukilėliams atminti [8,11];

Paminklas „Margiriui – legendiniam kunigaikščiui“ prie Punios piliakalnio [8,11];

Stogastulpis, skirtas Punios 500 metų jubiliejui atminti( aut.- medžio drožėjas Virginijus Bučius). Stogastulpis pastatytas 2003 m.

Medžio drožiniai „Vaidila“ ir „Dzūkė“. Jų autorius Žilvinas Karkauskas [5].

Punioje gimė: technikos mokslų dr. Julius Grigonis (g. 1917), technikos mokslų dr. Algirdas Senuta (1928-2006), chemijos mokslų dr. Vytautas Vėsa (g. 1930), kraštotyrininkas, knygų autorius Petras Džervus (g. 1930), biologijos mokslų dr. Jaunė Senutaitė (g. 1932), ekonomikos mokslų dr. Aleksandras Vytautas Rutkauskas (g. 1939), menotyros mokslų dr. prof. Albertas Piličiauskas (1936-2011) [5].

Gyvena ir dirba Punioje poetė Salomėja Kaknevičienė (g. 1931), poetė Teklė Džervienė (g. 1932), poetas Antanas Šarkelė (g. 1935), poetė Emilija Krušinienė (g. 1938), drožėjas Virginijus Bučius (g. 1960) [5].

Volikaitė-Kulikauskienė, Regina. Punia. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Volikaitė-Kulikauskienė, Regina. Punia. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Punia. – Alytus, [2004]. Knygos viršelis

Punia. – Alytus, [2004]. Knygos viršelis

Apie Punią, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai (iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“) [2]. Vietovės istorija apžvelgiama  kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [6] ir „Lietuvos bažnyčios“ [7], apie miestelį ir piliakalnį rašė Regina Volkaitė-Kulikauskienė knygose „Punia“ [16] ir „Punios piliakalnis“ [17], puniškis mokytojas Petras Džervus savo knygose „Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija (1425-2000)“ [4], „Punios mokyklai 490 m.“ [3] aprašė bažnyčios ir mokyklos istoriją. Poetė puniškė Emilija Krušinienė parašė knygą „Punia laiko verpetuose“. [5] Joje aprašė krašto istoriją ir žymius kraštiečius. Yra informacijos visose lietuviškose enciklopedijose, periodikoje ir internete.

Punia tapatinama su legendiniais Pilėnais, todėl dažnai aprašoma grožinėje literatūroje: 1954 m. rašytojas L. Kondratavičius (Sirokolmė) parašė poemą „Margiris“, kurioje apdainavo mūsų protėvių narsumą. 1881 m. Juozapas Ignotas Krašeskis parašė apysaką „Kunigas“, joje vaizduojamos Pilėnų kovos. 1905 m. rašytojas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis parašė tragediją „Pilėnų kunigaikštis“, A. Drackis-Liubeckis istorinę dramą „Taip mirdavo lietuviai“. Pilėnus vėliau apdainavo Maironis „Ant Punės kalno ties Nemunu“, aprašė klasikas V. Mickevičius-Krėvė „Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą“. V. Klova sukūrė operą „Pilėnai“. Punią savo eilėraščiuose mini poetė Emilija Krušinienė eilėraštyje „Punios padangė“.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Alytaus rajono piliakalniai. – Vilnius, 2013, p. 92-101.
  2. Biržys, Petras. Punia // Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. – 1931, p. 636-641.
  3. Džervus, Petras. Punios mokykla: Punios mokyklai 490 m. /Petras Džervus. – Vilnius, 2003. – 262 p. : iliustr.
  4. Džervus, Petras. Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija (1425-2000) / Petras Džervus. – Panevėžys, 2001. – 176 [1]. : iliustr., faks., žml.
  5. Krušinienė, Emilija. Punia laiko verpetuose / Emilija Krušinienė. – Marijampolė, 2003. – 139 [1]. : iliustr.
  6. Kviklys, Bronius. Punia; Punios apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 380-384.
  7. Kviklys, Bronius. Punia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1987. – T. 6, p. 309-314.
  8. Malonumai judant: turizmo maršrutas. – Kaunas, 2014, p. 8-14.
  9. Miškinis, Algimantas. Punia . – Iliustr. //Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 368-381.
  10. Piligrimų kelias Lenkija – Lietuva. – Alytus. – 34 p. : iliustr.
  11. Punia // Automaršrutas „Vytauto Didžiojo laiškų pėdsakais Alytaus krašte“. – Alytus, 2010. – p. 8-10.
  12. Punia. – Alytus, 2004. – 16 p.: iliustr.
  13. Rimša, Edmundas. Alytaus apskrities miestų ir miestelių herbai // Dainavos žodis. – 1998, rugs. 23, p. 4.
  14. Semaška, Algimantas. Punia // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą . – Vilnius, 2006. – P. 433-434.
  15. Vanagas, Aleksandras. Punia: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 182-185.
  16. Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Punia: svarbiausios žinios. – Vilnius, 1990. – 47 [1] p.
  17. Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Punios piliakalnis. – Vilnius, 1974. – 86 p.: iliustr.

Parengė: Violeta Bernackienė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016

Objektai
Kraštotyrinė etnografinė ekspozicija „Punia amžių bėgyje“
Kružiūnų piliakalnis su gyvenviete
Lietuvos partizanų kovos ir žūties vieta
Paminklas „Margiris – legendinis kunigaikštis“
Punios piliakalnis
Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia
Šv. Jurgio koplytėlė
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų