Antanas Zenkevičius gimė 1925 m. Tamuliškių kaime Krokialaukio valsčiuje Alytaus apskrityje. Mokėsi Krokialaukio mokykloje, kur baigė 6 skyrius. Vėliau mokėsi Alytaus amatų mokykloje staliaus amato. Tėvas mirė labai jaunas, paliko pulką mažų vaikų. Antanas buvo vyriausias iš sūnų, sulaukęs pilnametystės. Antanas buvo labai gabus, tačiau mokytis neturėjo galimybių – reikėjo padėti mamai išmaitinti, išmokyti gausią šeimą, išmokyti brolius ir seseris. Namie turėjo savo dirbtuvę, gamino lovas, spintas, stalus, taburetes, komodas ir kitus reikalingus baldus ir netgi karstus, kaimo kryžius. Sovietmečiu kolūkyje dirbo brigadininku, statybų inžinieriumi, statė karvių kompleksus, dirbtuves, gyvenamus namus, ūkinius pastatus. Suspėjo visur: dainavo ir grojo akordeonu per šventes, giedojo per laidotuves, bažnytiniame chore, dalyvavo bažnyčios tarybos darbe.
Jauniausias brolis Stasys prisimena: „Antanas buvo visų darbų meistras, turėjo auksines rankas, bet labiausiai visoje apylinkėje išgarsėjo kaip geras fotografas. Visas šio sudėtingo meno paslaptis išmoko savarankiškai. Be brolio fotografo paslaugų neapsėjo vestuvės, laidotuvės, įvairios šventės, kultūriniai renginiai. Kviesdavo jį ir į abiturientų mokyklos baigimo iškilmes.
Tais laikais kaime nebuvo elektros, o be jos neįmanoma buvo gaminti nuotraukų. Didesnio formato nuotraukoms gaminti buvo naudojami didintuvai, o jie be elektros neveikė. Tada brolis sugalvojo vietoj elektros naudoti saulės šviesą. Pasidarė erdvią spintą (aišku sandarią, kad nebūtų plyšių), jos viršuje išpjovė angą, per kurią patekdavo vidun tiesioginiai saulės spinduliai į didintuvą. Stipri saulės šviesa atstojo elektros lemputės šviesą. Tokiu būdu iš išryškintų negatyvų galėjo spausdinti ir didinti norimo formato nuotraukas. Ta spinta turėjo stovėti kieme, nes saulės spinduliai turėjo šviesti tiesiogiai iš viršaus.
Apylinkėje buvo dar keletas fotomėgėjų, bet nuotraukas pagaminti atnešdavo broliui, nes patys nesugebėdavo atlikti tokių kruopščių, subtilių darbų. Žiemos metu nuotraukų gaminti važiuodavo į Alytų pas seserį Onutę.
Iš fotografijos brolis gaudavo papildomų pajamų, nes susikūrus kolūkiams atlyginimas už darbą būdavo labai mažas. Žmonės turėjo prasimaitinti iš šeimai skirtų 60 arų žemės. Mama tais laikais, sulaukusi pensijinio amžiaus, jokios pensijos negavo, nors pagimdė ir užaugino devynis vaikus.
Apie 1965 metus, o gal ir anksčiau, melioracijos darbai pasiekė ir mūsų kaimą, todėl sodybas žmonės turėjo palikt, jas nusigriaut ir persikelti gyvent į Krokialaukį. Broliai Antanas ir Algirdas, padedami kitų brolių, patys pasistatė gyvenamus ir ūkinius pastatus. Antanas vėliau dirbo statybininkų brigadoje brigadininku.
Antanas, kaip minėjau, turėjo auksines rankas: pasigamino malūną, traktoriuką su priekaba, su kuriuo susiveždavo iš pievų šieną, iš laukų nukastas daržoves, ir kita. Neatsisakydavo padėti ir kaimynams, nes gyvenvietėje niekas arklio neturėjo. Žinoma, nepamiršo jis ir fotografavimo“.
Antanas labai mėgo fotografuoti. Fotografavo vestuves, laidotuves, kolūkio darbus, kultūros namų artistų pasirodymus, fiksavo kaimo, šeimų gyvenimo akimirkas. Šis užsiėmimas buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Pagamindavo po 100 nuotraukų. Viena kainuodavo 20 kapeikų. Antanui tekdavo gaminti ir proginius atvirukus: nufotografuodavo patikusį paveiksliuką, pagamindavo nuotrauką, paspalvindavo ir padovanodavo savo artimiesiems arba parduodavo. Pasveikinimų tekstams turėdavo užrašų knygelę, į kurią užsirašydavo tinkamus žodžius, atminimus, dainų posmus.
Jis nebuvo toks šviesuolis, kurio namuose lentynos lūžo nuo knygų gausos, bet visa šviesa ir šiluma sklido iš širdies – protas, gyvenimo patirtis, nuoširdumas. Mėgo fotografuoti būsimą žmoną, mamą, vėliau vaikus. Visuomet stengėsi dėl šeimos gerovės, rūpinosi, kad namuose būtų kokybiški daiktai, naujausia buitinė technika. Buvo paprastas, nuoširdus, visų mylimas, didelės kantrybės ir tvirtos valios žmogus. Mokėjo šiltai bendrauti, išklausyti, padėti, jo įvairiapusiai gabumai, bendravimas ilgus metus šildė ir džiugino visų mūsų širdis.
A. Zenkevičius buvo ne tik apylinkės fotografas, bet ir savotiškas metraštininkas – kaupė visa, kas turėjo vertę. Liko visi fotografijų negatyvai. Tai ištisa istorija.
2017 metais Alytaus kraštotyros muziejuje buvo atidaryta pirmoji Antano Zenkevičiaus fotografijų paroda, kurioje – Krokialaukio ir aplinkinių kaimų žmonių portretai bei kasdienio gyvenimo vaizdai iš 1951–1955 metų laikotarpio. Visą A. Zenkevičiaus fotografijų archyvą mūsų šeima padovanojo Alytaus kraštotyros muziejui.
Nuotraukos – tai tarsi tiltas tarp praeities, dabarties ir ateities…
Daiva Zenkevičiūtė-Kalasauskienė
Labai iškalbingos fotografijos.