Gimė 1913 m. birželio 25 d. Burokaraistėlės arba, kaip rašytoja vadino Brokaraistėlės kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Dabar šis kaimas yra Varėnos rajone. Mokėsi pas daraktorę vietinėje pradžios mokykloje, Merkinės progimnazijoje, Alytaus ir Kauno gimnazijose. 1934 metais šešis mėnesius mokėsi Raudonojo Kryžiaus Kauno samariečių kursuose. 1935–1937 metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, 1942–1943 m. Vilniaus universitete – vieną semestrą mediciną, vėliau vėl lituanistiką. Ona Tamulevičiūtė-Balčiūnienė autobiografijoje („Egzodo rašytojai“, p. 79) prisimena : „Vilniuje, universitete, per paskaitas ir seminarus gėrėjausi Mykolaičio-Putino, Krėvės, Biržiškos, M. Miškinio, Salio, Skardžiaus išmintimi. Girdėjau skaitančius Mačernį, Bradūną ir kt“ .
1936 metais ištekėjo už Broniaus Balčiūno.
Lietuvos olimpiadoje 1938 m. laimėjo pirmą vietą moterų mažojo kalibro šaudymo varžybose. Dirbo Kauno, Vilniaus apylinkių teismuose, žurnalo „Karys“ redakcijoje. Dalyvavo Merkinės ateitininkų, Alytaus skautų, Kauno studentų šaulių veikloje.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Toliau studijavo lituanistiką Tiubingeno universitete pas prof. A. Salį ir prof. Pr. Skardžių. Dirbo knygų leidykloje „Patria“, bendradarbiavo tremtinių spaudoje. 1946 m. Tiubingene Stasio Santvaro iniciatyva buvo sušauktas lietuvių rašytojų suvažiavimas su paskaitomis ir literatūros vakaru, kurio metu buvo atgaivinta Lietuvių Rašytojų Draugijos (įsteigta 1932 m. Lietuvoje ir 1940 m. birželio 28 d. tarybinės valdžios nurodymu draugijos veikla nutraukta ) veikla, priimti nauji nariai. Tapti Draugijos nare buvo pakviesta ir Ona Balčiūnienė.
1949 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Niujorke. Dirbo lituanistinėse mokyklose, bibliotekoje, knygų leidyklose. Buvo veikli visuomenininkė skautų, ateitininkų, šaulių organizacijose. Iš skautų ir ateitininkų stovyklose patirtų įspūdžių gimė nemaža O. B. Audronės eilėraščių.
Rašytoja mirė 1999 m. balandžio 14 d. Niujorke. Urna su jos pelenais gegužės 22-ąją atvežta iš JAV ir palaidota Burokaraisčio kaimo kapinaitėse. Taip O. B. Audronė sugrįžo į savo mylimą tėviškę visiems laikams.
Kūryba
„Kūrybinė gyslelė gal iš paties dzūkiškumo, iš šeimos, iš Dainavos. Senelė Kristė Sviklaitė-Kvaraciejienė iš Kaibucių kaimo, gyvenusi su mumis, buvo įdomi gražios savo jaunystės pasakotoja, amžina optimistė, ilgakasė šokėja jaunystėje, tautodailės raštų ir spalvų gražiausių atrinkėja, o jau dainininkė!“ – autobiografijoje rašo O. B. Audronė („Egzodo rašytojai“, p. 79).
Jau Alytuje pradėjusi rašinėti, su skautėmis kūrė trumpus vaizdelius. 1930 m. parašė vaizdelį „Bailioji avelė“, kuris buvo suvaidintas per skaučių skilties egzaminą. Kaune kūrė dienoraštinę poeziją, įvairius rašinėlius.
Spaudoje pirmieji eilėraščiai pasirodė 1937 metais Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ su Onos Balčiūnienės pavarde (Audronės slapyvardis atsirado jai apsigyvenus Vilniuje). „Ir tais savo kūrinėliais ji buvo arti to paprasto ir pilko kareivėlio, rūstokose kareivinėse, gyvenančio tėviškės kalvų ir klonių, beržų ir uosių, darželių ir sodų, ežerų ir upių prisiminimais, atokiau nuo namų bręstančio ir įsisąmoninančio kaip reikia savo kraštą mylėti. O. B. Audronė pataikė žengti su lietuvių karių gretom, ilgainiui jos eilėraščiai galėjo tapti naujom ir mėgstamom karių dainom“ – rašė poetas Stasys Santvaras [1].
Atsidūrus Vokietijoje, gyvenimo įvykiai diktavo kitus išgyvenimus ir visai kitokią kūrybos tematiką. Pirmas didesnis pasirodymas – 1947 m. dalyvavimas almanache „Tremties metai“. Čia jos poezija apibūdinta taip: „Jos eilėraščiai – egotistinė lyrika ir patriotika. Forma – mažiau ketureilių, daugiau ištisinių, nesuvaržytų vaizdų“ (Lietuvių dienos. – 1960, rugsėjis, p. 9).
Pirmą rinkinį vardu „Beržų pasakos“ O. B. Audronė išleido 1952 metais Stamforde, JAV. Joje publikuojami 1935–1947 m. eilėraščiai, rašyti Lietuvoje bei Vokietijoje. Didesnė jųjų dalis parašyta karo ir tremties metais. Knyga suskirstyta į tris skyrius: Varpai; Tyvuliuoja ežeras žaliasai; Audrų siautime. Viso knygoje – 70 eilėraščių. Daugiausia vietos skiriama Tėvynės netekimui, bet daug ir gražių Dzūkijos gamtos vaizdų, lyrizmo, nerimo ir meilės. Apie šią poezijos knygą Jonas Aistis žurnale „Aidai“ (1952, Nr. 7, p. 329) rašė : „… jos poezija yra specifiškai moteriška ir įvairi savo forma. Ši knyga yra subrendusios poetės žodis. Ji gražiai įsijungia į mūsų moteriškos lyrikos tradiciją.“
1966 m. Londone „Nidos“ leidykla išleido antrąjį eilėraščių rinkinį „Žingsniai takeliu“. Knygoje – 79 eilėraščiai, keturi skyriai: Laukų dainavimas; Balančia drobe; Užmigo vakaras; Žvyras. Eilėraščiai be datų, eilių tematika gana įvairi, tačiau poetės kertiniai akmenys yra šie: malda ir meditacija, tėvynės ilgesys, jos nelaimių atošvaitos, giminės ir artimųjų apdainavimas, gamta, miestai.
1969 m. pasirodė trečioji poezijos knyga, meilės romantika dvelkiančiu pavadinimu „Tik tau ir man“. Spausdino NIDOS spaustuvė Londone, Anglijoje. Tai didžiausia poetės knyga: 159 puslapiai talpina 114 eilėraščių. Skyrių pavadinimai: Nemainyčiau; Ar atleisi; Ant kranto. Panaudodama tautosakinės meilės dainų intonacijas, melodingumą, jų nuoširdų lyrizmą, poetė sukūrė romantiškas, svajingas, prisodrintas jaunatvei būdingos nostalgijos, intymumo eiles. Ieškodama prasmės poetė paliečia religines temas, kaip savo paguodą. Tas „tau“ taip pat reiškia Dievą, tautą, gamtos vaizdus, prarastą tėvynę ir artimuosius.
Ketvirtoji poezijos knygelė „Amžini vasariai“ išėjo 1998 metais jau Lietuvoje. Viršelio 3-ajame puslapyje parašyta apie autorę, įdėta ir jos nuotrauka. Knygoje sudėti 94 eilėraščiai, suskirstyti į tris skyrius: Amžini vasariai; Tik dviese; Kas pavasarėlį. Knygos ir pirmojo skyriaus pavadinimas tas pats –„Amžini Vasariai“. Vasarių įvaizdis čia siejamas su Lietuvos valstybės istorijoje įamžinta Lietuvos valstybės atkūrimo diena:
Amžini Vasariai –
Te kiekvienas žinom –
Lietuvai, tėvynei
Laisvę sugrąžino.
Antrą skyrių poetė skiria savo vyrui, atskleidžiama graži meilė ir pasiaukojimas. Trečiame skyriuje dominuoja švenčių eilėraščiai, įvairūs proginiai, parašyti draugams įvairiomis progomis. Eilėraščiai patraukia savo nuoširdumu, jausmų stiprybe, švelniais lyriniais vaizdais, skambiu eiliavimu. Yra eilėraščių, skirtų Perlojai, Merkinei, Brokaraistėlei:
Tai mano tėviškė.
Gimiau, užaugau,
Išėjau,
Nurovusi grikius,
Nupjovusi rugius –
Darželį išravėjus
Palikau
Jurginams žydint.
Ir palikau
Mažas pėdas
Smėlynuose,
Grikienoje
Kurių ieškos
Nerasdamos
Manosios seserys,
Kaip mūsų motina,
Visą gyvenimą
Savos dalies ieškoję.
Poetė yra išleidusi ir mažiesiems skirtą rinkinėlį „Laužai ir kibirkštėlės“ (1972). Rinkinyje yra trys skyreliai, kurių pirmasis – „Laužai ir kibirkštėlės“ – skirtas daugiausia stovyklaujančiam jaunimui, ypač skautams, ateitininkams. Čia stipriai pabrėžiamas lietuviškumo motyvas. Antrajame skyrelyje „Karalius“ vyrauja religinis motyvas. Motinos pagerbimui skirtas trečiasis skyrelis –„Lizdelis verandoj“, o ketvirtasis skyrelis – „Žiogelio smuikas“ – susijęs daugiausia su gamtos pasaulio eilėraštukais patiems mažiausiems skaitytojams.
O. B. Audronės eilėraščiai buvo spausdinami „Aiduose“, „Draugo“ kultūriniame priede, „Laiškuose lietuviams“, „Tėviškės žiburiuose“, literatūros metraščiuose „Pradalgė“, „Gabija“, „Lietuvių poezijos antologijoje“ ir kt. Kūrybai būdinga asmeninių išgyvenimų, gamtos, tėvynės ilgesio motyvai. Pagal eilėraščių žodžius sukurta dainų. Poeziją spausdino O. B. Audronės slapyvardžiu.
Varėnos rajono viešojoje bibliotekoje saugomos O. B. Audronės poezijos knygos: „Beržų pasakos“, „Žingsniai takeliu“, „Amžini vasariai“, leidinys „Egzodo rašytojai“, kuriame yra išspausdinta O. B. Audronės autobiografija, o taip pat buvusios ilgametės Kraštotyros skyriaus vedėjos Elenos Glavickienės sudaryta bibliografija „Ona Balčiūnienė-Tamulevičiūtė (slp. O. B. Audronė) : bibliografija: 1945–1999 m.; 1999–2013 m.“.
Parengė: bibliografė Laimutė Cibulskienė (Varėnos rajono viešoji biblioteka)
[1] Santvaras, Stasys. O. B. Audronė atkilo su dviem knygom // Dirva.- 1969, lapkr. 14.