Alytaus rajono bibliotekininkai keliavo po Varėnos rajoną

Miestelio centre, prie Merkinės krašto muziejaus, įsikūrusio buvusioje stačiatikių cerkvėje, kurią carinės Rusijos laikais pastatė nugriovę miesto rotušę, mūsų laukė muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. Čia pat buvome trumpai supažindinti su didinga Merkinės istorija, o tada jau užsukome į muziejų. Jame gausu eksponatų, graži ir informatyvi ekspozicija, kurią dar papildė įdomūs muziejaus direktoriaus pasakojimai.

Pirmą kartą Merkinė paminėta 1359 m. Naugardo metraštyje. 1378 metais Jogaila būdamas Merkinėje suteikė jai miesto teises (čia jis suteikė miesto teises ir Vilniui). Viduramžiais Merkinė išaugo į didelį miestą, kuris buvo svarbus amatų, prekybos ir jos kontrolės punktas. Čia veikė net du – Dominikonų ir Jėzuitų – vienuolynai. Iki šių laikų išlikęs Vazos namas, kuriame 1648 metais Merkinėje mirė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas IV Vaza.

1700-1721 m. per Šiaurės karą Merkinė labai nukentėjo nuo Rusijos ir Švedijos kariuomenių ir prarado buvusią reikšmę. Bet didžiausi praradimai įvyko II-jo pasaulinio karo metais: 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos aviacija subombardavo Merkinės centrą (liko tik keletas senųjų pastatų), Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Merkinėje nužudyta apie 3000 žydų.

Merkinės kraštas garsus ir savo rezistencine kova. Čia 1945 m. gruodžio 15 d. vyko Merkinės mūšis, kai Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujami Merkio rinktinės partizanai puolė miestelį ir keletui valandų jį užėmė. NKVD pajėgas išgelbėjo tai, kad jie įsitvirtino cerkvėje ir bažnyčioje, o partizanai pabūklų nepanaudojo iš pagarbos kulto pastatams.

Apžiūrėję muziejų, patraukėme link piliakalnio. Pakeliui stabtelėjome prie Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, pastatytos 1648 m. Gaila, kad ji buvo uždaryta ir mums neteko pamatyti čia esančių dailės paminklų.

Ir pagaliau… piliakalnis!

„Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. Milžinai ją statė, ne žmonės…“ (V. Krėvė)

Na nei milžinų, nei pilies nepamatėm, bet niekas nepaneigs, kad nuo to aukšto kalno atsiveria vienas nuostabiausių Lietuvos kraštovaizdžių – Merkio ir Nemuno santaka bei Stangės upės vingiai.

Nulipę žemyn, atsisveikinome su visur mus lydėjusiu gidu Mindaugu ir pasukome link Merkinės apžvalgos bokšto. Va čia vieningos bibliotekininkų gretos pairo: vieni nusprendė, kad pakopinėjus aukštais piliakalnio šlaitais, jau laikas kojas pailsinti ir pasuko link autobuso, kiti, laukinės gamtos pasiilgę, patraukė per miškelį to bokšto ieškoti. Ir ką gi – niekas nepaklydo, visi kartu, kas važiuoti, kas pėsti prie bokšto susitikom ir draugiškai jį „šturmavom“. Į 26 metrų aukštį įkopus, visas šio krašto grožis – kaip ant delno: Nemuno kraštovaizdžio draustinis, Pastraujo sala, Merkinės miškai ir tiltas per Nemuną.

Atsigrožėję Merkinės apylinkėmis, pasukome link Marcinkonių, į Kapiniškių kaimą, kur Linos ir Egidijaus Černiauskų etnografinėje sodyboje, esančioje ant Skroblaus upelio kranto, laukė edukacija – grikinės babkos kepimas. Pasitiko mus smagi gaspadinė Zofija Stanionytė ir tuoj pat įdarbino mūsų direktorių Aivarą Vyšniauską – teko jam tą grikinę babką užmaišyti. Kai jau babką į iškūrentą duonkepę pašovė, sėdome prie pietų stalo ir vaišinomės Zofijos išvirta grybiene. O kol mes pietavome ir grikinės babkos iškepant laukėme (o kepti ją reikia 1 val. 20 min.), šaunioji gaspadinė nesustodama porino įdomiausias istorijas.

Ir ko tik mes nesužinojome: pasirodo, grikiai į Lietuvą atkeliavo XVI a. pab. – XVII a. iš Pietų Amerikos ir iš pradžių juos sėjo darželiuose, kaip gėles. O rūta, kurią laikome nacionaline gėle, ne tokia jau ir lietuviška – ją karalienė Bona iš Konstantinopolio atvežė. Ir apie Skroblaus rezervato išskirtinę augaliją išgirdome, ir apie vietinių dzūkų grybavimo ir uogavimo ypatumus sužinojome. Zofija – puiki pasakotoja, klausytum jos kad ir visą dieną, ir nepabostų, bet pagaliau iškepė grikinė babka ir mūsų nosis pasiekė dieviškas kvapas, o burnoje ėmė rinktis seilės. Skonis taip pat nenuvylė – šito gardaus dzūkiško pyrago per kelias minutes neliko, net ir trupinėlius surinkom.

Širdingai atsisveikinę su energingąja šeimininke, pasukome į Zervynas – etnografinį gatvinį kaimą, esantį Dzūkijos nacionaliniame parke abipus Ūlos upės. Čia mūsų laukė gidas Emilis Tamošiūnas. Jis papasakojo kaimo istoriją, aprodė etnografines sodybas, nuvedė prie trijų kryžių, aprištų baltomis prijuostėlėmis – tokia tradicija išlikusi tik Zervynose. Dar viena unikali zervyniškių tradicija – gerbdami savo protėvius ir jų tradicijas, aštuonias dienas nuo Vėlinių jie degina Vėlinių laužą ir meldžiasi kaimo kapinaitėse.

Kaime sutikome nuo 1948 m. gyvenančią Birutę Tamulevičienę, kuri noriai atsakinėjo į mūsų klausimus ir netgi padainavo autentišką dzūkišką dainą „Oi seniai, seniai pas motuly buvau“. Nykstančiame kaime gyvenanti močiutė pasiilgusi bendravimo, lydėjo mus link autobuso ir kvietė atvažiuoti pas ją ilgiau pasibūt. Deja, diena su galu – gidas jau vedė mus prie paskutinio ekskursijos objekto „Ūlos akies“ šaltinio. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis – kaip sako vietiniai, „šalcinis alma“. Yra legenda, kad į šaltinį įkritęs jautis išplaukė net Daugų ežere. Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį vartoja gėrimui, sako, kad padeda nuo visų ligų ir išsaugoja jaunystę – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei. Ir mes, norėdami jauni išlikti, to šaltinio stebuklingumą tikrinom: vieni vandenį ragavom, kiti juo veidą prausėm, bet kadangi dar saulė nebuvo nusileidusi, tai kažin ar išsipildys šitie norai.

Kaip ten bebūtų, kelionė pavyko – parvykome kupini įspūdžių ir praturtinę savo žinių bagažą, eilinį kartą įsitikinę, kokia graži ir turtinga mūsų Lietuva.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyresn. bibliotekininkė
Irena Kaškonienė