Atnaujintos vietovės

Vitunskas, Vytautas. Pivašiūnai. – Alytus, 2000. Knygos viršelis

Pivašiūnai įsikūrę prie Ilgio ežero, Pivašiūnų miško ir Punios-Butrimonių-Dusmenų vieškelio apie 25 km į šiaurės rytus nuo Alytaus.

Pivašiūnuose yra bendrosios praktikos gydytojo kabinetas, gimnazija, pašto skyrius, biblioteka, parapijiniai senelių globos namai. Aktyviai veikia asociacija Pivašiūnų bendruomenė „Pivašiūniškiai“ ir visuomeninė organizacija Pivašiūnų bendruomenė. Pivašiūnuose yra amatų centras, kur puoselėjami dzūkiški amatai, eksponuojami unikalūs tautodailininkų, amatininkų darbai, vykdomos edukacijos. [4, 12]. Pivašiūnai garsėja Žolinės atlaidais. Pivašiūnuose gimė mokytojas, kraštotyrininkas, knygų autorius Vytautas Vitunskas (g. 1934), aktorius Sigitas Jakubauskas (g. 1956). Gyveno ir daug darbų nuveikė: Pivašiūnų bažnyčios fundatorius Jonas Klodskis (?–1634), dvasininkas Celestinas Soroka (?–1864), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, kunigas Alfonsas Petrulis (1873–1928), kunigas Jonas Kaušyla (1911–1994) [14, 18, 19].

Pivašiūnų pavadinimas kildinamas nuo Pievesos upelio pavadinimo. Anot kalbininko Kazimiero Būgos, Pivašiūnų vietovardis yra asmenvardinės kilmės iš lenk. Piwosz (liet. Pivašius) [10].

Vitunskas, Vytautas. Pivašiūnai ir apylinkės. – Marijampolė, 2004. Knygos viršelis

Apie Pivašiūnus, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, mokyklą, piliakalnius ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai, iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [2], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygose „Mūsų Lietuva“ [5] ir „Lietuvos bažnyčios“ [6], mokytojo, kraštotyrininko Vytauto Vitunsko knygose „Pivašiūnai“ [18] ir „Pivašiūnai ir apylinkės“ [19], autorių kolektyvo išleistoje knygoje „Pivašiūnai: gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas“ [10]  ir daugelyje kitų. Apie bažnyčią rašoma ir straipsnių rinkinyje „Kaišiadorių vyskupija ir jos skaralinis paveldas“ (Vilnius, 2006). Yra informacijos internete, periodiniuose leidiniuose, visose lietuviškose enciklopedijose.

Rašytiniuose šaltiniuose Pivašiūnų gyvenvietė minima nuo XVII a., kai buvo užrašytas Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui, tačiau ženklai rodo kad apylinkėse gyventa jau anksčiau. Apie XVII-XVIII a. Pivašiūnų istoriją ir raidą žinoma mažai, nes senieji archyvai sudegė kartu su bažnyčia. Pivašiūnus išgarsino stebuklingas, per visus gaisrus ir negandas išlikęs, Švč. Mergelės Marijos paveikslas [13, 16].

Per 1863 m. sukilimą Pivašiūnų miškuose laikėsi sukilėliai, sukilėlius rėmė dvasininkai, todėl po sukilimo Pivašiūnų vienuolynas buvo uždarytas, tai pakenkė Pivašiūnų vystymuisi. 1905 m. Pivašiūnuose įsteigta pradžios mokykla, joje dirbo 2 mokytojai. 1909 m. atvyko kunigas Alfonsas Petrulis, jis tapo Pivašiūnų visuomeninio ir dvasinio gyvenimo ašimi. Jis įkūrė Blaivybės draugijos skyrių, „Ryto“ draugijos skyrius, ūkio ratelis, vartotojų bendrovė. Nepriklausomos Lietuvos laikais Pivašiūnai ( iki 1935 m.) buvo valsčiaus centras, veikė valsčiaus valdyba, paštas, mokykla, policija. Sovietmečiu Pivašiūnai priklausė Daugų rajonui, vėliau Jiezno rajonui, buvo apylinkės centras [18, 19].

Pivašiūnų herbas

Pivašiūnai istorinio herbo neturėjo. 2006 m. gegužės 24 d. Prezidento dekretu patvirtintame herbe vaizduojama: mėlyname skydo lauke gulsčiame sidabriniame pusmėnulyje ragais į viršų auksinis Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu paveikslas, viršuje apsuptas 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių šešiakampių žvaigždžių, papėdėje – heraldinis juodas trikalnis. Heraldinis trikalnis – simbolizuoja bažnyčios, mokyklos ir piliakalnio kalnelius. Mėlyna spalva – simbolizuoja dangų, dvasios ramybę. Herbo autorius dail. Arvydas Každailis [8].

Pivašiūnai. – Vilnius, 2013. Knygos viršelis

Pivašiūnuose yra Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia [7, 9]. Pirmoji bažnyčia Jono Klockio lėšomis pastatyta 1648 m. Bažnyčia keletą kartų buvo sunaikinta gaisrų. 1766 m. ją atstatė benediktinai.  Pivašiūnuose buvo ir reformatų bažnyčia, kuri ilgainiui sunyko. 1825 m. Trakų domininkono Celestino Sarakos rūpesčiu pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Didžiajame altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Stebuklingas paveikslas vaizduoja Mariją, ant dešinės rankos laikančią kūdikėlį Jėzų, o kairėje laiko skeptrą. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas 1988 m. vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna, gavo Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčios architektūroje atsispindi nesuvaržytas tautiškas požiūris į klasicizmo stilių, kuris vyravo jos statymo laiku. Fasadas – keturių mūrinių kolonų portikas su mediniu frontonu. Viduje – retai pasitaikantis apeinamas altorius. Įspūdinga interjero dalis – 15 medinių skulptūrų, dažytų baltai, su paauksavimais. Prie bažnyčios stovi medinė varpinė [6, 10, 19].

Pivašiūnuose yra keletas paminklų ir lankytinų objektų:

Paminklas Valstybės tarybos nariui, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui, 1911–1927 m. buvusiam Pivašiūnų parapijos klebonui Alfonsui Petruliui (1873–1928) [15].

Bažnyčios šventoriuje stovi Švč. Mergelės Marijos, laikančios Kūdikėlį Jėzų ant rankų, skulptūra, aut. skulptorė Leokadija Belvertaitė-Kamuntavičienė-Žygelienė ir koplytstulpis žuvusiems partizanams [19].

Pivašiūnuose yra į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Senasis Pivašiūnų klebonijos pastatų kompleksas (u. k. 33145), taip pat Pivašiūnų piliakalnis 1996 m. įregistruotas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre (u. k. 22617), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu. Piliakalnis įrengtas Pivašiūnų miestelio pakraštyje stūksančioje atskiroje kalvoje. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Šlaitai apaugę medžiais. Piliakalnio papėdėje rasta gyvenvietė, kurioje kasinėjimų metu atrasta lipdytos keramikos [1].

Pivašiūnų bažnyčią savo apsakyme „Silkės“ mini Vincas Krėvė: <Ten [danguje] buvo gražu kaip Pivašiūnų bažnyčioje. Visur žvakės dega, žiburiai> („Rinktiniai raštai“. Vilnius, 1982. – T. 3, p. 72). Yra sukurta „Giesmė Pivašiūnų Marijai“. Teksto autorius – poetas, kunigas, tarpukariu buvęs Pivašiūnų bažnyčios vikaras Alfonsas Šatas (1908–1994), muzikos autorius – šios bažnyčios vargonininkas nuo 1911 m. Jonas Stelionis (Stelenis). Mokytoja Alvyra Malinauskienė sukūrusi eilėraštį „Pivašiūnams“ (Vitunskas, Vytautas. „Pivašiūnai“. Alytus, 2000), M. Junevičienė sukūrė žodžius Pivašiūnų mokyklos himnui.

Pivašiūnų klebono A. Petrulio rūpesčiu 1913 ar 1914 m. buvo įsteigta bibliotekėlė Pivašiūnuose. Ji veikė iki I Pasaulinio karo [19]. Dabartinė Pivašiūnų biblioteka įkurta 1950 m. yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Bibliotekoje vyksta kultūriniai renginiai, valstybinių švenčių minėjimai, susitikimai su žymiais žmonėmis, naujų knygų pristatymai. Rengiamos spaudinių ir fotografijų parodos. Palaikomi ryšiai su žymiais kraštiečiais. Kaupiama kraštotyros informacija [3]. Bibliotekos kraštotyros fonde 2016 m. buvo daugiau kaip 50 leidinių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Alytaus rajono piliakalniai. – Vilnius, 2013, p. 82-84.
2. Biržys, Petras. Pivašiūnų valsčius // Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 609-623.
3. Burneikienė, Marytė. Bibliotekos ir vaikų draugystė // Alytaus naujienos. – 2005, lapkr. 19, p. 12.
4. Kudzienė, Aldona. Nuo šiol piligrimus kvies ir amatų centras // Alytaus naujienos. – 2013, rugpj. 17, p. 6.
5. Kviklys, Bronius. Ryliškiai; Ryliškių apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 397-398.
6. Kviklys, Bronius. Pivašiūnai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1987. – T. 6, p. 302-308.
7. Malonumai judant: turizmo maršrutas. – Kaunas, 2014, p. 32-35.
8. Mosteikaitė, Alma. Pivašiūnai per Žolines įgijo herbą ir vėliavą // Alytaus naujienos. – 2006, rugpj. 17, p. 1, 7.
9. Piligrimų kelias Lenkija – Lietuva. – Alytus, [2008]. – 34 p. : iliustr.
10. Pivašiūnai: gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas. – Vilnius, 2013. – 255 [1] p.: iliustr., faks, portr.
11. Pivašiūnai // Automaršrutas „Vytauto Didžiojo laiškų pėdsakais Alytaus krašte“. – Alytus, 2010. – P. 16-19.
12. Pivašiūnų amatų centras. Daugų kultūros centras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-07-19]. Prieiga per internetą: <http://www.daugukc.lt/pivasiunu-amatu-centras>
13. Pivašiūnų seniūnija. – Iliustr. // Alytaus rajonas = Alytus district: čia gera gyventi. – Vilnius, 2010, p. 39-42.
14. Pivašiūnų seniūnija. – Iliustr. // Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1999, p. 58-59.
15. Salys, Antanas. Pivašiūnuose pagerbtas Vasario 16-osios Akto signataras Alfonsas Petrulis // Alytaus naujienos. – 2007, vas. 20, p. 2.
16. Semaška, Algimantas. Pivašiūnai // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą . – Vilnius, 2006. – P. 425.
17. Turizmo ir investicijų gidas po Alytaus rajoną ir Punsko valsčių. – 2006, p. 20-21.
18. Vitunskas, Vytautas. Pivašiūnai. – Alytus, 2000. – 75 p.
19. Vitunskas, Vytautas. Pivašiūnai ir apylinkės. – Marijampolė, 2004. – 144 p.

Parengė: Violeta Bernackienė, <Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016; 2020