Varėna – miestas pietų Lietuvoje, Alytaus apskrityje, 51 km į pietryčius nuo Alytaus. Varėnos rajono savivaldybės ir seniūnijos centras. Per Lenkijos okupaciją 1920–1939 m. Varėna II buvo valsčiaus centras. 1939 m. Varėna II atiteko Lietuvai, 1946 m. balandžio 24 d. tapo apskrities centru. Nuo 1950 m. Varėna – rajono centras [17]. 1980 m. prie Varėnos II prijungta Varėna I (Senoji Varėna). 1994 m. Senoji Varėna atskirta nuo Varėnos miesto ir dabar turi kaimo statusą.
Miesto plotas yra 11,7 kvadratiniai kilometrai, Varėnos mieste gyveno 9078 (2001) gyventojai [17].
Šiuo metu Varėnoje veikia neseniai restauruota geležinkelio stotis ir po vienu stogu su prekybos centru įsikūrusi Varėnos autobusų stotis, Lietuvos pašto Varėnos skyrius, 2 vaikų darželiai-lopšeliai, Varėnos „Ryto“ progimnazija, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykla, Alytaus profesinio rengimo centro Varėnos profesinio mokymo skyrius, Varėnos šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, Varėnos sporto centras, Varėnos kultūros centras, Varėnos socialinių paslaugų centras, Varėnos globos namai, Vaikų dienos centras ,,Versmė”, Viešoji įstaiga Varėnos ligoninė, Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, VšĮ Varėnos turizmo ir verslo informacijos centras ir daugelis kitų.
Pramonė: veikia pieno perdirbimo įmonė UAB „Varėnos pienelis“, siuvimo fabrikas „Merkys“, kelios miško gėrybių supirkimo bei perdirbimo įmonių.
Leidžiama spauda: „Merkio kraštas“ (nuo 1946). 1946 m. gruodžio 30 d. buvo išleistas pirmasis Varėnos apskrities laikraščio ,,Tarybinis balsas“ pirmasis numeris. Nuo 1962 m. – ,,Raudonoji vėliava“, nuo 1988 – „Merkio kraštas“ [7]. 1951–1953 buvo spausdinamas Varėnos MTS politinio skyriaus laikraštis „Lenino keliu“. 1989–1990 metais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Varėnos rajono taryba leido laikraštį „Varpilė“ [23]. 2001–2021 metais buvo leidžiamas Varėnos krašto bendruomenės laikraštis „Giružis“.
Varėnoje gimė Lietuvos architektas humanitarinių mokslų daktaras Liucijus Albertas Dringelis (g. 1931), žymi gamtosaugininkė, ilgametė Aplinkos ministerijos darbuotoja, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos kūrėja Rūta Baškytė (g. 1958), irklavimo treneris, sporto organizatorius Adomas Baublys (g. 1951), Lietuvos veterinarijos gydytojas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Vidmantas Bižokas (g. 1956), fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas (g. 1982), istorikas, dabartinis Varėnos rajono meras Algis Kašėta (g. 1962), prof. habil. dr. Romualdas Navickas (g. 1950), fotomenininkė Ramunė Pigagaitė (g. 1966), žurnalistė Irena Ratkienė (g. 1951), krepšininkas Dainius Šalenga (g. 1977), tautodailininkas Gintaras Turonis (g. 1967), sociologė, socialinių mokslų daktarė, profesorė Asta Valackienė (g. 1964), dailininkas Rimantas Adolfas Žmuidzinavičius (g. 1952) ir kt. [4].
1920 m. Varėnoje žuvo Juozas Kumpis (1901–1920) – pirmasis nepriklausomos Lietuvos lakūnas, žuvęs kovose už nepriklausomybę [2].
1968–1975 metais Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje kunigavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001) [4].
Varėnoje gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Juozas Dringelis (1935–2015) [4].
Vietovardis. Gyvenvietės vardas kilo nuo upės, kuri teka pro Senąją Varėną. Varėnos miestas yra neatsiejamas nuo Senosios Varėnos, kurioje ir klostėsi svarbiausi Varėnai istoriniai įvykiai. Apie Varėnos vietovardį rašoma kalbininko Aleksandro Vanago knygoje „Lietuvos miestų vardai“ [12] ir Šarūno Šimkaus knygoje „Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas“ [10]. Varėna ir Senoji Varėna (arba Varėna I); lenk. Orany – iš upėvardžio Varėnė (lenk. Oranka). Šis pavadinimas aiškintas per įvairias šaknis, bet, matyt, arčiausiai tiesos bandymas sieti su žodžiais virti („verstis, kunkuliuoti“), varus („lengvai suverdąs“), verėnas („viralas“). Tad pavadinimas Varėnė reikštų „verdanti, kunkuliuojanti“ dėl savo sraunumo upė. Taip pat neatmestinas variantas – nuo žodžio varyti („versti judėti, ginti; nešti, stumti“) – dėl srauniai genamų vandenų. Dar manoma, kad miestelio vardas sietinas su žvėrių varymu, mat prieš kelis šimtmečius šiose vietose mėgdavo medžioti kunigaikščiai ir kiti didikai.
Apie Varėnos miestą ir jo istoriją rašoma Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ [16], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [17], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“ [6]. Išsamiau Varėnos miesto istorija apžvelgta knygoje „Varėna istorijos kelyje“ (sudarytoja Regina Žepkaitė) [13]. bei Vytauto Valentino Česnulio knygoje „Varėnai 150“ [2]. Istorinių faktų apie Varėną pateikta Juozo Žitkausko knygoje „Varėnos krašto dienoraščiai“ [21]. Varėnos Sąjūdžio veikla apžvelgta Laimutės Cibulskienės ir Elenos Glavickienės knygoje „Juozas Dringelis“ (Vilnius, 2018). Svarbų vaidmenį Varėnos II gyvenime vaidino bažnyčia. Žinių apie Varėnos II bažnyčią ir čia kunigavusius kunigus galima rasti Vytauto Valentino Česnulio knygoje ,,Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“ (Vilnius, 2006) [3]. Informacija apie Varėnos bažnyčią pateikiama Broniaus Kviklio knygoje ,,Lietuvos bažnyčios“, V tomas, II dalis [5] .
Varėnos krašto žmonės aprašomi Joanos Grigaitienės knygose „Svajonės pašaukti“ (Varėna, 2015, 2019), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais. Varėnos ir Šalčios krašte“ T. 17, 18 (Vilnius, 2018), Danieliaus Mickevičiaus „Kaip tiltelis iš širdies į širdį : Varėnos krašto šviesuoliai“ (Vilnius, 2010), „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai : Varėna“ (Kaunas, 2009) ir kt.
Lankytinos vietos apžvelgiamos turistiniuose vadovuose Algimanto Semaškos „Po Lietuvą“[18], „Kelionių vadovas po Lietuvą amžių sandūroje“ [22], „Turizmas Varėnos rajone = Tourism in Varėna Region = Turystyka w Rejonie Varėna“ [11], „Varėnos kraštas“ [20] ir kt.
Varėna II pradėjo kurtis 1862 m., nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį. Dabartinėse Varėnos apylinkėse pagrindinė gyvenvietė nuo viduramžių buvo Varėna I (arba Senoji Varėna, tuomet vadinta tiesiog Varėna). Tačiau 1862 m. nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, geležinkelio stotis įkurta į pietus nuo Senosios Varėnos ir įkurta gyvenvietė, laikyta Varėna II. Miesto įsikūrimo data laikoma 1862 m. rugsėjo 5 d. pagal Julijaus kalendorių (vad. senuoju stiliumi) arba rugsėjo 17 d. pagal dabar vartojamą Grigaliaus kalendorių: tądien į Varėnos geležinkelio stotį atvažiavo pirmasis traukinys [2].
Dabartinio miesto vietoje daugiau kaip 50 metų oficialiai buvo tik Varėnos geležinkelio stotis. Iki pat 1915 m. rudens šalia geležinkelio stoties besikūrusi gyvenvietė valdžios vadinta Privetka. Tiesa, vietos žmonės besikuriančio miestelio Privetka niekada nevadino. Jų kalboje vartotas kitoks pavadinimas – Stacja. Lenkišką vardą vėliau pakeitė lietuviška Stotis. Varėna ėmė sparčiau augti, kai 1881 m. prie Varėnos I buvo įkurta rusų kariuomenės vasaros stovykla ir Vilniaus karo apygardos poligonas kariuomenės pratyboms. Į Varėnos geležinkelio stotį atvažiuodavo traukiniai su kareiviais, arkliais, technika, maistu kareiviams bei pašaru arkliams. Krovinių vežiojimas savo arkliais nuo geležinkelio iki Lagerių buvo papildomų pajamų šaltinis vietos gyventojams [2].
1920 m. spalio 9 dieną J. Pilsudskio įsakymu Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo L. Želigovskio, užgrobė Vilnių, o vėliau ir kitas Rytų Lietuvos vietoves, kurios imta vadinti bendru Vilniaus krašto vardu. Lenkijos sudėtyje liko ir Varėna II. Varėną II lenkai pavertė savo atsparos punktu prieš Lietuvą, sutelkė kariuomenes, sustiprino policiją. Šie įvykiai minimi Mykolo Rőmerio knygoje ,,Dienoraštis : 1920 m. kovo 16-oji – 1921 m. sausio 12-oji“ [Kn. 4] (Vilnius, 2007, p. 321–324). Lenkijai užvaldžius Vilniaus kraštą Varėna II neteko savo lietuviško pavadinimo ir buvo vadinama lenkišku Orany vardu (vietos gyventojai vadino Naująja Varėna arba Varėna II) [13].
Per Lenkijos okupaciją 1920–1939 m. Varėna II buvo valsčiaus centras. 1920 spalio 3–5 d. ties Varėna vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kautynės, lenkai užgrobė lietuvių šarvuotą traukinį „Gediminas“ [6]. 1931–1936 m. veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius su skaitykla, Varėnos lietuviai atkakliai kovojo dėl lietuviškų pamaldų [16]. Lenkų okupacijos metu mieste buvo įsikūręs Varėnos pasienio apsaugos korpusas, kėlėsi gyventi karininkai, steigėsi vasarvietės. 1939 m. Varėna II atiteko Lietuvai, tapo valsčiaus ir laikinuoju apskrities centru. Vokiečių okupacijos metais Varėna II buvo priskirta Eisiškių apskričiai ir paversta valsčiaus centru. [6].
Per Antrąjį pasaulinį karą Varėna buvo stipriai sugriauta – susprogdinta stotis, apgriauta daug namų. 1946 m. balandžio 24 d. Varėna tapo apskrities centru – miestelis gavo miesto teisę. Nuo 1950 m. Varėna pradėta laikyti rajono centru [2].
Apie Varėnos miesto herbą rašoma knygoje „Lietuvos heraldika“ (T. 1. Vilnius, 1998). Herbas sukurtas 1970 m. Jame pavaizduota bitė virš viržių žiedų simbolizuoja senas šio krašto bitininkystės tradicijas, darbštumą. Po kelių mėnesių herbas panaikintas. Iš naujo pagal 1970 m. piešinį atkurtą Varėnos miesto herbą Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino 1995 m. sausio 12 d. Varėnos herbą sukūrė dailininkas Kęstutis Gvalda.
Varėnos miesto lankytini objektai
Varėnos miesto centre, Vytauto gatvėje, įsikūrusi savivaldybė, įrengtas fontanas. Varėnos miesto simbolis – skulptūra „Jaunasis grybautojas“ .
Varėnos miesto legendų ir padavimų parkas. Varėnos miesto parką puošia šio krašto legendų ir padavimų motyvais sukurtos skulptūros. Žymūs medžio meistrai skulptūrose ir suoliukuose atkūrė Varėnos, Perlojos, Merkinės, Liškiavos ir kitų žinomiausių rajono vietovių, ežerų, upelių kilmės istorijas.
Žiežulio pėsčiųjų takas – kasdienio pasivaikščiojimo ar bėgiojimo trasa. Vasarą pėsčiųjų takas tampa tiesiausiu keliu link Žiežulio ežero, kur įrengtas smėlio paplūdimys. Žiežulio pėsčiųjų take įrengtos voveraičių formos oranžinės pavėsinės ir suoliukai.
Varėnos 1-ojo tvenkinio pakrantėje nusidriekęs dviračių ir pėsčiųjų takas veda iki Dainų slėnio – vandenų apsuptos salos, itin pamėgtos įvairių renginių organizatorių. Eidami ar važiuodami šiuo taku galėsite mėgautis nuostabiu gamtovaizdžiu, atsipūsti gražiai įrengtose grybų poilsiavietėse, turistų patogumui čia įrengtos ir krepšinio bei futbolo aikštelės, informaciniai stendai, dviračių saugyklos, vaikams – supynės ir laipynės. Čia galima ne tik įkvėpti tyro pušyno oro, bet ir išsimaudyti tvenkinyje ar surengti iškylą.
2017 metų pradžioje Varėnoje duris atvėrė Varėnos sporto centras. Čia įrengtas baseinas ir pirtys: sauna, infraraudonųjų spindulių pirtis, turkiška, garinė pirtis.
Paminklas tremtiniams. Paminklas 1941 m., 1944–1952 m. iš šios geležinkelio stoties į tremtį ir lagerius išvežtų Varėnos ir jos apylinkių gyventojų atminimui. Aut. skulptorius Alfonsas Ambraziūnas, architektas A. Klyza. Atidengtas 1991 m. birželio 14 d.
Lietuvos partizanų kryžius. Kryžius pastatytas Lietuvos partizanų, 1944–1952 nukankintų NKVD būstinėje, atminimui. Pastatytas Sąjūdžio Varėnos tarybos ir Tremtinių bendrijos rūpesčiu; pašventintas 1990 m. birželio 14 d. Sukūrė meistras Algirdas Juškevičius.
Paminklas „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ Varėnos geležinkelio stoties skvere.
Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka
Varėnos apskrities biblioteka savo veiklą pradėjo 1947 metais su 3000 egz. knygų fondu. 1950 metais Varėnos apskritį pertvarkius į Varėnos rajoną, biblioteka tapo Varėnos rajonine biblioteka. 1966 metais bibliotekai pradėjo vadovauti Zofija Ščesnulevičiūtė (vėliau ji – Zofija Bliujienė). 1973 metais biblioteka įsikūrė Varėnos kultūros centro pastato antrajame aukšte. Vienoje salėje buvo sutalpinti knygų fondai, skaitykla, katalogai ir kartotekos. Spaudinių komplektavimo, Vaikų literatūros skyriai, Saugykla ir mainų-rezervinis sektorius liko įsikūrę kitame pastate. Vykdant 1973 metų spalio 9 dienos Kultūros ministerijos priimtą nutarimą „Dėl Lietuvos TSR valstybinių masinių bibliotekų tinklo centralizacijos“, 1976 metais Varėnos rajoninė biblioteka tapo centrine biblioteka. Skirtingoms funkcijoms vykdyti įsteigti nauji skyriai: Skaitytojų aptarnavimo skyrius, Bibliografijos skyrius, Metodinis skyrius, Vaikų literatūros skyrius, Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyrius. Centrinės bibliotekos direktore buvo paskirta Z. Ščesnulevičiūtė, buvusi rajoninės bibliotekos vedėja. Z. Ščesnulevičiūtė-Bliujienė bibliotekai vadovavo iki 2005 m.
1976 metais sujungtos Varėnos rajoninė ir vaikų bibliotekos. Vaikų biblioteka tapo Varėnos rajoninės bibliotekos Vaikų literatūros skyriumi.
Nuo 1997 metų sausio 1 d. rajono centrinė biblioteka tapo Varėnos rajono savivaldybės viešąja biblioteka. Bibliotekai buvo suteiktas juridinis statusas, patvirtinti viešosios bibliotekos nuostatai. 2003 metais biblioteka persikėlė į renovuotas ir modernias patalpas. Po vienu stogu įsikūrė Vaikų literatūros ir Knygų komplektavimo skyriai, abonementas, skaitykla, žaisloteka, o rūsyje įrengtos patalpos knygų saugyklai. 2005 metais kovo 1 d. Varėnos viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas pradėjo eiti Eitaras Kazimieras Krupovičius [1].
Varėnos viešojoje bibliotekoje ypatingai daug dėmesio skiriama kraštotyrinės literatūros kaupimui ir saugojimui, naujos medžiagos rinkimui ir aplankų apie Varėnos kraštą bei kraštiečius sudarymui. Kraštotyros fondas yra atskira bibliotekos fondo dalis, kuriame – leidiniai apie Varėną ir Varėnos rajoną. Čia saugomi bibliotekos ir rajono filialų darbuotojų parengti vertingi kraštotyros darbai, teminiai aplankai, rankraščiai, taip pat senieji spaudiniai. Biblioteka ne tik kaupia informaciją, bet ir užtikrina jos prieinamumą, rūpinasi informacijos sklaida. Bibliotekoje sukaupta kraštotyros informacija skelbiama įvairiais būdais: parodų organizavimas, informacija bibliotekos ir kitose interneto svetainėse, socialiniame tinkle „Facebook“, straipsniai spaudoje, viktorinų organizavimas ir kt. [1].
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje formuojamas suaugusiųjų ir jaunimo literatūros fondas, aptarnaujami suaugusieji bei moksleiviai nuo 14 metų. Fonde yra daugiau kaip 48 tūkst. dokumentų. Skyriuje 2022 m. buvo daugiau kaip 1400 registruotų vartotojų, per metus jiems buvo išduota beveik 44 tūkst. dokumentų. Teikiamos specialistų konsultacijos, pagalba ieškant leidinių ir kitos aktualios informacijos. Organizuojami renginiai, knygų pristatymai, šventės, parodos, literatų klubo susitikimai, poezijos skaitymo popietės, filmų peržiūros, koncertai, kūrybiniai užsiėmimai, edukacijos, viktorinos, skaitmeninių įgūdžių seminarai ir kt. 2022 m. buvo surengta 121 renginys [1].
Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje formuojamas vaikų ir jaunimo literatūros fondas, aptarnaujami vaikai bei moksleiviai ir visi, kuriuos domina vaikų ir jaunimo literatūra. Fonde yra daugiau kaip 13 tūkst. dokumentų. Skyriuje 2022 m. buvo beveik 700 registruotų vartotojų, per metus jiems buvo išduota daugiau kaip 18 tūkst. knygų. Teikiama specialistų konsultacija, pagalba ieškant leidinių ir kitos aktualios informacijos. Organizuojami renginiai, knygų pristatymai, šventės, parodos, pasakų popietės, sensoriniai skaitymai, kūrybiniai užsiėmimai, edukacijos, žaidimai, viktorinos, filmų peržiūros ir kt. 2022 m. buvo surengti 62 renginiai [1].
Informacinių išteklių skyriuje formuojamas, komplektuojamas, apskaitomas Viešosios bibliotekos ir kaimo struktūrinių teritorinių padalinių universalus spaudinių fondas, atsižvelgiant į Varėnos rajono istorines tradicijas, ekonominę ir kultūrinę plėtrą, demografinę situaciją, gyventojų poreikius. Vykdomas Lietuvos integralios informacijos sistemos (LIBIS) administravimas, konsultuojama darbo klausimais. Sudaromas Bibliotekos elektroninis katalogas, kuriami ir redaguojami LIBIS jungtinio katalogo dokumentų bibliografiniai įrašai. Renkami Bibliotekos statistiniai duomenys, jie automatizuotai teikiami į LIBIS bibliotekų statistikos modulį, tikrinamas duomenų tikslumas. Organizuojama viešoji interneto prieiga Viešojoje bibliotekoje ir kaimo struktūriniuose teritoriniuose padaliniuose. Vykdoma bibliotekos interneto svetainės, socialinių tinklų techninė priežiūra, užtikrinamas informacijos skelbimas ir atnaujinimas.
Kompiuterinės sistemos administratoriai Sigitas Blėda ir Vytautas Baublys prižiūri bibliotekos kompiuterinę techniką ir jos tinklus, šalina smulkius gedimus, organizuoja remonto darbus. Diegia kompiuterines programas, skirtas bibliotekos vartotojų aptarnavimui. Konsultuoja bibliotekos darbuotojus ir vartotojus kompiuterinės technikos ir programinės įrangos klausimais. Administruoja Bibliotekos ir teritorinių administracinių padalinių kompiuterinį tinklą ir kt. [1].
2007 m. spalio 24 d. biblioteka atšventė savo veiklos 60 metų sukaktį. Rajono spaudoje publikuota nemažai straipsnių apie bibliotekos istoriją ir veiklą. Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojos Laimutė Cibulskienė ir Elena Glavickienė atliko straipsnių, išspausdintų rajono leidiniuose 1947–2007 m. analizę ir parengė ciklą straipsnių „Varėnos rajono bibliotekos spaudoje“, iš kurių galima spręsti, kaip visais dešimtmečiais buvo vertinamas rajono bibliotekų darbas, kokie reikalavimai keliami darbuotojams. 2023 m. išleista Laimutės Cibulskienės knyga „Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Istorinė apžvalga“.
Literatūra ir šaltiniai
11.Turizmas Varėnos rajone = Tourism in Varėna Region = Turystyka w Rejonie Varėna. – Kaunas, 2008. – 103 p.
21.Varėnos krašto dienoraščiai. – Vilnius, 2019. – 366 p.
Parengė: Laimutė Cibulskienė, 2023 (Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka)
Už lango pavasaris. Dar ankstyvas, stokojantis šiltos saulės, šviežios žalumos, nuo paukščių giesmių aidinčių miškų. Dienos kasdien po keletą sekundžių „pavagia“ laiko iš nakties, darganotas oras ir tamsa po truputį traukiasi, saulė vis dažniau ir dažniau pasitinka mus rytais, tad vis daugiau atsiranda pagundos traukti į gamtą.
Visi, visi, kurie myli gamtą, kurie nors retkarčiais su fotoaparatu išskuba į miškus, laukus, paupius ar paežeres, kad įamžintų savo įspūdžius – kerintį ir nepakartojamą gyvūnų bei augalų pasaulį, įstabiausias jo gyvenimo akimirkas, patirtus netikėtus susitikimus, suskubo patys ir paragino savo pažįstamus bei draugus sudalyvauti gražiausių Krokialaukio miestelio gamtos akimirkų konkurse. Galerijoje pateikiama keletas konkurso nuotraukų.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Krokialaukio filialo vyresn. bibliotekininkė
Jolita Vaičiulienė
Gintaras Lučinskas
Ežerai, lyg veidrodis, atspindi mūsų požiūrį į mus supančią aplinką. Prie vandens ieškome dar žmogaus nepaliestų vietų poilsiui ar atsipalaidavimui nuo kasdieninių rūpesčių. Čia mes leidžiame savo laisvalaikį maudydamiesi ar plaukiodami valtimi, ar tiesiog džiaugdamiesi ramybe. Kiekvienas vandens telkinys turi didesnę ar mažesnę įtaką jo aplinkai. Aplink jį laikui bėgant susiformuoja savitas kraštovaizdis su prie pakrančių sąlygų prisitaikiusiomis ekosistemomis. Prie natūralių vandens telkinių visa tai yra susiformavę per daugelį amžių ir šiuo metu kinta nežymiai. Vandens telkiniai daro didelę įtaką ir žmogaus gyvenimo sąlygoms. Anksčiau žmonių apsigyvenimą prie vandens telkinių lemdavo ekonominiai ir socialiniai motyvai – pirmiausia tai buvo vandens šaltinis, žvejybos vieta. Šiuo metu kūrimuisi ar poilsiavimui ežerų pakrantėse vis daugiau įtakos turi gražesnis kraštovaizdis, palankios poilsio sąlygos, mikroklimato įtaka. Dėl garavimo iš vandens telkinio jo pakrantėse padidėja oro drėgmė bei sumažėja temperatūros kitimo amplitudė. Oro drėgmės pokyčiai teigiamai veikia ir žmogaus savijautą.
Ežerai – dėkingas gamtos pažinimo objektas. Todėl nenuostabu, kad susidomėjimas ežerų tyrimais Lietuvoje vis didėja. Daugų (Didžiulio) ežeras yra mūsų krašto pasididžiavimas ne tik savo legendomis, grožiu, bet ir turizmo bei rekreacijos požiūriu.
Daugų ežeras yra Pietinėje Lietuvos dalyje, Alytaus rajono rytiniame pakraštyje, Daugų seniūnijoje, pietrytinė ežero pakrantė siekia Varėnos rajoną. Šiaurinėje ežero pakrantėje, pusiasalio sąsmaukoje, įsikūręs Daugų miestelis. Didžioji – pietvakarinė – jo dalis dar vadinama Didžiulio ežeru. Tai yra ledyninės kilmės ežeras, susidaręs ledynams tirpstant ledyninėje vagoje, ištįsusioje lygumoje, beveik iš visų pusių apsuptoje galinėmis morenomis. (1 pav.) (Stanaitis, 1961, Baliukonienė, 2004).
1 pav. Daugų ežero brėžinys (Daugų ežero botaniniai tyrimai, 1954).
Daugų ežeras yra priskirtas prie heterogeomorfinių rininių ežerų, į kurių dubenį įeina kelios rinos. Šios grupės ežerai dar skirstomi į 2 pogrupius. Daugų ežeras priklauso pirmam pogrupiui, kuriam priskirti ežerai, sudaryti iš lygiagrečių rinų. Šio pogrupio ežerų dubenys pasižymi didele reljefo sąskaida. Čia, be duobių ir seklumų, randami povandeniniai kalvagūbriai. Dažnai kalvagūbrių viršūnės išsineria salų ir pusiasalių pavidalu iš vandens. Kalvagūbriai, paprastai, skiria vieną riną nuo kitos (Chomskis, Škeliovaitė, 1957).
Visos Daugų ežero pakrantės, išskyrus pusiasalius, tankiai apgyvendintos. Be Daugų miestelio, paežerėje yra Doškonių, Andriūnų, Papiškių, Sokonių, Padaugės, Bukaučiškių ir Dvarčėnų kaimai.
Iš visų Dzūkijos ežerų savo sudėtinga forma išsiskiria Daugų ežeras. Jis primena ne visai taisyklingą H raidę. Abu jo šonai ištįsę šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Pietvakarinė ežero atšaka eina beveik lygiagrečiai su šiaurės rytine atšaka. Pirmoji siekia 6,5 km ilgio, o pločio vietomis – iki 1,5 km. Šiaurės rytinė atšaka siauresnė, šiaurėje užlinksta į vakarus. Ji turi apie 6,7 km ilgio ir siekia iki 500 m pločio. Abi šios pagrindinės Daugų ežero atšakos tarpusavyje jungiasi maždaug 2 km ilgio ir 300-400 m pločio vandens juosta, einančia iš pietvakarių į šiaurės rytus. Ji skiria du pusiasalius, įsiterpusius tarp pagrindinių ežero dalių. Beveik lygiagrečiai su šia vandens juosta eina dar viena atšaka pietrytiniame ežero gale. Jos šiaurės rytinę dalį sudaro vadinamas Savisto (anksčiau vadintas Vobisto) ežerėlis, kurio plotas 72 ha. Jis su Daugų ežeru jungiasi neplačiu sąsiauriu. Vandens lygis jame toks, kaip ir Daugų ežere, todėl hidrologiniu požiūriu Savisto ežerėlis laikomas Daugų ežero įlanka, ir jie aprašomi drauge (Stanaitis, 1961).
2004 m. siekiant įvertinti Daugų (Didžiulio) ežero panaudojimo aktyviam poilsiui galimybes, bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos institutu buvo parengtas ežero batigrafinis žemėlapis.
Daugų ežerą supa kalvotas, daubotas moreninis reljefas. Tik pietrytinėje ir iš dalies rytinėje pusėje kalvų mažiau. Didesnioji Daugų ežero dalis yra galinių morenų juostose. Ežero aplinkoje skiriamos net tris galinių morenų juostos: viena šiaurinėje ežero dalyje ir kiek į šiaurę nuo jo, antra, kertanti ežerą maždaug Bukaučiškių ir Andriūnų kaimų ribose, ir trečia – šiek tiek į pietus nuo ežero. Visų galinių morenų juostų reljefas smarkiai kalvotas, daubotas, paviršiuje daug akmenų. Tarp galinių morenų juostų apyežerio reljefas taip pat labai kalvotas, tik čia beveik nėra paviršiuje didesnių riedulių. Pietrytinių ežero pakrančių reljefas mažiau kalvotas. Čia neryškiai banguoti zandrų plotai. Aukščiausia iškilusi vieta yra galinių morenų juostos ir kalvotas, daubotas reljefas tarp jų. Šiaurinėse, vakarinėse ir pietinėse ežero pakrantėse vyrauja 150-160 m aukščio kalvos. Kiek toliau nuo ežero, ypač vakarinėje ir šiaurinėje jo pusėje, reljefas aukštėja ir vietomis pasiekia 180-190 m absoliutinį aukštį. Rytiniai ir pietrytiniai ežero krantai žemesni, vos keletą metrų pakilę aukščiau vandens lygio. Abu pusiasaliai žemi, daugiausiai supelkėję. Visas kalvotas, daubotas reljefas, supantis Daugų ežerą, sudarytas iš moreninio priemolio. Priemolis raudonos, rausvai gelsvos spalvos su žvirgždo priemaiša ir 10-20 cm skersmens akmenukais. Rieduliai vyrauja karbonatiniai. Pietinės ir pietrytinės ežero pakrantės sudarytos iš įvairiagrūdžių smėlių ir žvyrų, kurių frakcija, einant į pietus, smulkėja. Daug kur ežero pakrantėse ir krantų šlaituose yra priemolingo deliuvio, kuris atsirado, išplovus priemolį. Gana dažnai čia užtinkami ir nedideli smėlio bei žvyro ploteliai. Žemesnėse ežero pakrantėse driekiasi drėgnos pievos su didesniais ar mažesniais pelkių sklypeliais. Labiausiai sudurpėję pusiasaliai, kuriuos ežeras supa iš kelių pusių. Šiaurinis pusiasalis, kuriame yra Daugų miestelis, sudarytas taip pat iš priemolių, tik jie ne raudonos, bet rusvos spalvos. Paviršiuje pasitaiko nemažų pavienių akmenų. Ežeras ne visur lengvai prieinamas. Aplinkinis reljefas ežero link daugiausia žemėja stačiu šlaitu, kuris sulėkštėja tik prie vandens. Šlaitai prie pat ežero sulėkštėjo, pažeminus vandens lygį, nes 1928-1931 metais ežeras buvo nuleistas. Jį nuleidus, vandens lygis pažemėjo apie 2 m, plotas sumažėjo apie 145 ha ir buvęs ežero atabradas virto sausuma (Stanaitis, 1961).
Daugų ežero plotas – 954 ha. Ežeras yra pratakinis, į jį įteka 10 upelių, kurie surenka vandenį iš aplinkinių vietovių. Upeliai aplink ežerą išsidėstę beveik simetriškai. Daugelis jų labai maži, nė vienas neturi pavadinimo. Kai kurie upeliukai vasarą išdžiūsta. Daugų ežero pakrantėse, ypač jo nuleistoje dalyje, yra šaltinių, kurie taip pat didina ežero vandens kiekį. Ežeras surenka vandenį iš 64,9 km2 ploto (įskaitant Abistą). Daugų ežero baseine surenkamas vanduo nuteka Abistos (anksčiau vadinta Vobista) upeliu į Varėnę, kuri neša jį į Merkį. Taigi Daugų ežeras priklauso Merkio baseinui. Abista išteka iš pietrytinės Daugų ežero atšakos Savisto ežerėlio. Abistos ilgis nuo ežero iki žiočių 8,6 km. Tai negilus ir neplatus upelis, sruvenąs gana plačiu slėniu (Stanaitis, 1961; Kudaba, 1970). 1959 m. buvo konstatuoti tokie Daugų ežero morfometriniai duomenys (Bieliukas, 1959).
Daugų ežero dugno reljefas labai sudėtingas. Krantinė vingiuodama sudaro daug nedidelių įlankų ir pusiasalių. Viena iš giliausių ežero dalių – pietvakarinė jo atšaka. Čia vyrauja 30-40 m gyliai. Giliausioji atšakos vieta yra šiauriniame gale – 42,0 m. šiaurės rytinė ežero atšaka žymiai mažesnė, bet dugno reljefas dar labiau suskaidytas. Šiaurinėje atšakos dalyje yra duobė, kuri turi 44 m gylio. Einant į pietryčius nuo giliausios ežero vietos, dugnas greitai seklėja, bet ir toliau daubos kaitaliojasi su iškilimais. Šioje atšakoje yra penkios nedidelės salelės, tačiau ne pakraščiuose, bet ežero viduryje. Tai seklumos, virtusios salomis. Abi Daugų ežero šakas jungianti juosta sekli. Jos dugno reljefas vienodas, lėkštas. Giliausia vieta (10,6 m) yra vakarinėje dalyje. Vidutinis Daugų ežero gylis 13,19 m.
1970 m. Č. Kudaba, aprašydamas Daugus ir jų apylinkes, plačiau pateikia informacijos apie Daugų ežero reljefą. Jis rašo, kad ežeras susitvenkęs siaurų pradubų labirinte, kuris yra 18 km ilgio. O tos pradubos žiojėja dideliame nelygiame duburyje. Šiaurinėje dalyje jos siauresnės, turi statesnius ir aukštesnius šlaitus, yra gilesnės, o pietvakariuose krantai menkai iškyla. Todėl šiaurinėje dalyje ežeras įsispraudęs siauruose, stačių šlaitų suremtuose įdubimuose ir be žymesnių atabradų leidžiasi į gelmę. Pietinėje dalyje, kur nėra aukštesnių šlaitų, užlietos ne tik pradubos, bet ir platesni duburio dugno plotai. Dėl to čia labai plačios atabradinės seklumos, paplūdimiai. Kai kur jie platesni nei 100 m. tačiau ir čia yra virtinė gilių duobių po 20, 30 ir daugiau metrų gylio. Apylinkes puošia 18 mažesnių ežerų, kurių vandens lygis yra žymiai aukščiau, todėl daugumos jų vandenys mažais upeliais teka į Daugų ežerą. Vandens perteklius iš Daugų ežero Abistos upeliu nuteka į Varėnę (Kudaba, 1970).
Daugų ežere konstatuota apie 50 fitoplanktono rūšių bei formų. Vyrauja melsvai žali dumbliai, nuo kurių vanduo žydi. Nuleidus ežerą, nukentėjo pati produktyviausia jo dalis – litoralinė zona. Iš planktoninių žuvų Daugų ežere labiausiai paplitusi aukšlė, o iš bentosinių – karšis. Dar veisiasi kuojos, lydekos, ešeriai, lynai, karosai, plakiai, šamai ir kt. Nuleidus ežerą išnyko daug nerštaviečių, ichtiofaunai padaryta didelė žala. Daug žuvų išnaikinta karo metais, kai ežeran buvo mėtomos įvairios sprogstamosios medžiagos (Stanaitis, 1961; Kudaba, 1970).
Literatūra:
Plačiau: http://gintarinesvajone.lt/2012/12/16/daugu-didziulio-ezeras/
Gegužės 1-31 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka organizavo fotografijų konkursą #MŪSŲKRAŠTAS, skirtą pažinti Alytaus ir Vilniaus apskričių kultūros ir gamtos paminklus bei kitas krašto įdomybės. Galerijoje pateikiamos gražiausios konkurso nuotraukos iš Alytaus apskrities. Vilniaus apskritimi galima pasigrožėti Vilnijos vartų (www.vilnijosvartai.lt) skiltyje Bičių korys.
Gintaras Lučinskas
Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Alytus pradėtas minėti nuo 1377 m. (tais metais kryžiuočių ordino kariuomenė nusiaubė Alytaus ir Merkinės žemes), tačiau neabejojama, kad vėlesnio miesto užuomazgą sudariusi gyvenvietė atsirado anksčiau. Pradžią šiai gyvenvietei tikriausiai davė papilys Nemuno dešiniojo kranto viršutinėje terasoje, susidaręs galbūt dar XIII a. (ar anksčiau) prie medinės pilies, pastatytos į šiaurę nuo Alytupio žiočių, o sutvirtintos XIII–XVI a. riboje.
Alytaus pilis priklausė lietuvių gynybinei sistemai, sukurtai panemunėje gintis nuo kryžiuočių agresijos. Būdama strateginiu požiūriu labai svarbioje vietoje, pilis saugojo brastą per Nemuną viename pagrindinių kryžiuočių karo kelių iš Karaliaučiaus į Trakus ir Vilnių. Ši visai ties piliakalniu buvusi Nemuno brasta pažymėta ir 1797 m. Alytaus miesto bei apylinkių plane, kur ji vadinama „Avinų slenksčiu“.
Papilys susidarė į šiaurę nuo piliakalnio su pilimi ir į pietus nuo vėlesnių sausumos kelių iš Punios, Merkinės ir Vilniaus susikirtimo. Galėjo būti, kad nepaisant kryžiuočių puolimų 1384 ir 1392 m., Alytaus pilies papilys tuo metu sudarė jau nemažą gyvenvietę, paminėtą Jogailos rašte, kuriuo tuometinis LDK valdovas davė Skirgailai valdyti Trakų kunigaikštystę; dokumente Alytaus gyvenvietė vadinama miesteliu („гoрoдoк“).
Spėjama, kad XIV a. pabaigoje įtvirtintoji papilio dalis su išplitusia į šiaurę nuo jo gyvenviete galėjo siekti minėtų kelių sankryžą, o gal net ir apimti ją. Tai sudarė prielaidas radialinio plano užuomazgai Alytuje atsirasti.
Po Žalgirio kautynių ir 1422 m. Melno taikos kryžiuočių ordino grėsmei išnykus, Alytaus piliakalnis neteko gynybinės reikšmės, o iš papilio išaugusi gyvenvietė greičiausiai tapo svarbesnė, tad dėl patogios padėties vandens ir sausumos kelių atžvilgiu ėmė augti. Manoma, kad vietovėje gausėjant gyventojų, nemažą gyvenvietėje besikuriančių žmonių dalį galėjo sudaryti prekybininkai ir amatininkai, paspartinę jos virtimą miesteliu. Todėl jau XV a. antroje pusėje Alytuje galėjo susiformuoti radialinis planas, kurį sudarė keliai į Punią (ir Kauną), Vilnių bei Merkinę ir jų susikirtime – arčiau perkėlos per Nemuną – atsiradusi turgaus aikštė.
Gyvenvietės augimą ir virtimą miesteliu galėjo paspartinti LDK didžiojo kunigaikščio Alytaus dvaro įsteigimas. Tikslus dvaro įkūrimo laikas nenustatytas, tačiau kadangi dvaro sodyba buvo pastatyta ne dešiniajame, o kairiajame Nemuno krante, greičiausiai liudija, jog tai padaryta po 1422 m., galbūt apie XV a. vidurį, kai LDK valdovai jau subrandino kryžiuočių nuniokotos Užnemunės atkūrimo planus, kuriuose Alytaus dvarui numatytas svarbus vaidmuo – būti vienos šios teritorijos įsisavinimo židinių. Netrukus tai ir pradėta įgyvendinti – dvaro sodyba tapo Alytaus girios administraciniu centru, iš kurio išilgai šios girios pradėtas tiesti sausumos kelias, XV–XVI a. riboje pasiekęs Simną.
Nors ir nekyla didesnių abejonių dėl to, kad vietinės prekybos ir amatų centras Alytuje galėjo atsirasti jau XV a., tačiau miesteliu rašytiniuose šaltiniuose jis „dar ilgai nežymimas“. LDK dokumentuose miestelis neminimas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje veikiausiai dėl to, kad jame dar nebuvo bažnyčios – būtino tų laikų miesteliams elemento. Todėl tik 1524 03 29 bažnyčios steigimo ir aprūpinimo turtais rašte Alytus pirmą kartą pavadintas miesteliu. Pagal šį raštą klebonui duotos dvi veikusios karčemos, kurių viena stovėjo aikštėje (in circulo), o tai patvirtina miestelio, kaip prekybos ir amatų centro, ankstesnį funkcionavimą.
Medinė bažnyčia su špitole išliko miestelio šiauriniame pakraštyje ant Nemuno kranto, prie kelio į Punią (ir Kauną). Nors bažnyčia stovėjo viršutinės terasos pakraštyje, tačiau dėl nedidelių gabaritų vargu ar galėjo turėti bent kiek ryškesnį poveikį miestelio vaizdui ir upės slėniui formuoti.
XVI a. penktojo–šeštojo dešimtmečių duomenys liudija apie Alytaus prekybinės veiklos plėtotę, vietos prekybininkų ryšius su Merkinės ir Kauno pirkliais. Miestelyje veikiausiai buvo nemažai amatininkų, nes 1567 m., karo su Livonija metu Žygimantas Augustas įsakė Alytaus dvaro ir miestelio laikytojui Stanislovui Raiskiui siųsti į Livoniją veikiančią kariuomenę amatininkus (kepėjus, aludarius, dailides, kalvius, račius, šikšnius), ragino traukti ten ir kitus miestelėnus, viliodamas juos didelėmis pajamomis. XVI a. septintajame dešimtmetyje, sprendžiant pagal malūnų ir gėrimų gamybos mokesčius, Alytuje veikė nemažai karčemų. Miestelis įrašytas 1529–1567 m. LDK neprivilegijuotųjų miestų ir miestelių, 1551 m. žemės mokesčių ir 1567 m. paskolų valstybei karo reikalams sąrašuose.
Ūkinės veiklos plėtotė skatino Alytaus augimą. Sprendžiant iš vėlesnės medžiagos, matyt, dar XV a. pabaigoje – XVI pirmaisiais dešimtmečiais, intensyvėjant Užnemunės įsisavinimui, miestelis ėmė formuotis ir kairiajame Nemuno krante – palei besišakojusius nuo perkėlos į dvaro sodybą ir Simną kelius. Tad šioje Alytaus dalyje taip pat susidarė radialinio plano užuomazga. 1569 m. nugriovus senąją dvaro sodybą, pastatyta nauja.
Nurodoma, kad pagal 1555 m. paskelbtos Valakų reformos nuostatus Alytus pradėtas tvarkyti dar prieš 1562 m., tačiau dvaro žemės valakais išmatuotos tik 1569 m. Matavimo darbams vadovavo S. Raiskis. Miesteliui neturint savivaldos teisių, tikriausiai buvo matuota ir jo teritorija (abi dalys), tačiau jų radialinis planas į stačiakampį kažkodėl nepertvarkytas, nors tai padaryti netrukdė nei miestelio priklausomybė dvarui, nei jo dydis.
Apie XVI a. antrosios pusės Alytaus dydį galima spręsti iš 1581 01 07 miestu vadinamo miestelio inventoriaus, kuriame abiejose dalyse surašyti 177 sklypai: dešiniojo kranto – 128, kairiojo – 49.
Dešiniojo kranto dalyje abipus turgaus aikštės buvo 17 sklypų, Vilniaus gatvėje – 54 (kairėje, einant iš turgaus – 34, dešinėje – 20), Panemunės gatvėje – 37 (vienoje pusėje 18, kitoje – 19), teritorijoje tarp Vilniaus ir Daugų kelių – 5 sklypai. Šioje miestelio dalyje buvo dar 104 daržai: už Merkinės ir Daugų kelio – 12, už Nemunaičio kelio – 8, už Vilniaus kelio – 13, už miestelio ribų, prie Punios ir Vilniaus kelių ir senosios klebonijos – kiti daržai.
Kairiojo kranto dalyje surašyti 49 sklypai: Dvaro gatvėje – 24 ir Simno gatvėje – 25 (vienoje pusėje 14, kitoje – 11). Be to, čia buvo 18 daržų (kai kurie prie „Žvėryno“ abipus kelio) ir 20 klaiminių sklypų (prie Nemuno).
83 miestelio valakai plytėjo abipus Nemuno – dešinėje pusėje 62, kairėje – 21. Veikė 44 karčemos, buvo 19 amatininkų.
1581 06 15 Steponas Batoras suteikė Alytui magdeburgines savivaldos teises, paskyrė vaitą. Miestelis virto miestu, kuriam suteiktas ir herbas („balta rožė raudoname lauke“). Nurodyta aikštėje pastatyti rotušę, tvarkingai statydintis namus; leistas turgus ir 4 prekymečiai per metus. Miestui atiduotas keltas per Nemuną, miško medžiagą leista imti iš Alytaus girios, patvirtinta teisė naudotis 83 valakais dirbamos žemės, be to, duota 8 valakai ir 10 margų miško malkoms.
Nėra tikslių duomenų apie tai, kada pastatyta Alytaus rotušė, dėl savo tradicinio tūrio (su bokštu), galėjusi suteikti miestui jo naujas funkcijas atitinkantį, nuo kitų miestelių besiskiriantį vaizdą. Aišku tik tai, kad rotušė iškilo dešiniojo kranto dalyje, pačioje aikštėje arba prie jos, nes XVIII a. pabaigos žemėlapyje toje vietoje ji ir pažymėta.
1586 m. per dešiniojo kranto Alytaus dalį nutiestas naujas Kauno–Merkinės kelias, dėl to atokiau nuo miesto ankstesnio šio kelio trasa iki tol keliavę žmonės (tad ir pirkliai) privalėjo užvažiuoti į Alytų.
1589 m. įsteigus Alytaus ekonomiją, miesto raidos sąlygos galėjo dar pagerėti. Didžioji ekonomikos dalis plytėjo dar Užnemunėje – „siaura juosta nutįsusi nuo Nemuno iki pat Prūsijos sienos ir priminė rankovę“, o dešiniajame upės krante užėmė visai nedidelę teritoriją. Ekonomija ribojosi su Liudvinavo, Liubavo, Simno ir Vištyčio dvarais, jos administracinis centras buvo Alytaus dvaro sodyboje. Alytus buvo ir vienintelis ekonomijos miestas.
1589 02 01 Zigmantas Vaza pakartojo Alytaus magdeburgines teises. 1595 m. minima mieste veikusi (1524 m. įsteigta) parapinė mokykla, kuriai pastatytas atskiras namas.
Nors miestas turėjo galimybių ūkiškai kilti, tačiau realiai tam trukdė įvairios priežastys. Po 1601–1602 m. žiemą kilusio bado, 1602 m. vasarą buvo nederlius, po kurio „Alytuje ir visame Alytaus valsčiuje, ir girininkijoje“ siautė „maras, darydamas didelius nuostolius“. Miestas nukentėjo ir nuo žygiavusių į Livoniją samdyti kareivių bei gaisrų. Po 1607 m. gaisro miestiečiai 1609 m. buvo atleisti nuo mokesčių.
Alytus pažymėtas 1613 m. LDK žemėlapyje, kur jo ženklas artimesnis Nemunaičiui, bet mažesnis, negu Punios, Balbieriškio, net Pramiežio.
1618 ar 1619 m. Alytus vėl degė, o ypač didelis gaisras miestą nuniokojo 1622 m. Dėl to, pagal 1619 m. „libertaciją“, taip pat dar ir 1623 m. nuo ugnies nukentėję miestiečiai vėl buvo atleisti nuo mokesčių.
1633 ir 1649 m. pakartota magdeburginė teisė, visos ankstesnės privilegijos bei lengvatos, tad, gali būti, jog iki XVII a. vidurio karo su Rusija ir Švedija, po visų nelaimių Alytus atsikūrė.
Parengta pagal:
Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, I tomas. Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius, 1999, p. 312–314.
