Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis
Vinco Krėvės-Mickevičiaus senelis buvo kilęs iš Nedzingės (Varėnos rajonas). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl V. Mickevičius šią pravardę pasirinko slapyvardžiu. Pagal tradiciją turėjo tapti ūkio paveldėtoju, bet tėvai, pastebėję vaiko gabumus, išleido į mokslą. V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau – Merkinės pradinėje mokykloje. Peterburge baigė keturias klases. 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurios nebaigė. 1904 m. Kazanėje (Rusija) išlaikęs egzaminus gavo brandos atestatą. 1908 m. Kijevo universitete įgijo filologijos specialybę. 1909–1920 m. gyveno Baku (Azerbaidžanas), dirbo gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1918–1920 m. ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas. Grįžęs į Lietuvą nuo 1922 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) dėstė literatūrą, tapo profesoriumi. V. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1939–1940 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas Liaudies Vyriausybėje. 1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių. 1941 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. 1941–1943 m. Vilniaus universitete dirbo profesoriumi. 1944 m. pasitraukė į Austriją. 1947 m. persikėlė gyventi į JAV, Pensilvanijos universitete dėstė lietuvių, rusų, lenkų kalbas ir literatūras. 1946 m. LSSR vyriausybė atėmė iš V. Krėvės akademiko vardą. 1988 m. Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino jam akademiko vardą. V. Krėvė mirė 1954 m. liepos 7 d. Sprigfylde (netoli Filadelfijos). Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo įvykdytas rašytojo ne kartą išreikštas noras amžinam poilsiui atgulti į savosios Dainavos smiltis. 1992 m. V. Krėvės palaikai perlaidoti gimtųjų Subartonių kapinėse [2, 6, 8-9].
1907 m. Kijeve Vincas Krėvė išleido poezijos knygą „Frustra“ lenkų kalba. Rašytojo žymiausi kūriniai yra šie: drama „Šarūnas“ (1911), padavimų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), drama „Skirgaila“ (1925). Apsakymuose („Šiaudinėj pastogėj“, 1921 m., ir kituose), novelių apysakose „Raganius“ (1939) psichologiškai ryškinama dzūkų kaimo žmonių išmintis. 1924 m. parengė tautosakos rinkinį „Dainavos krašto liaudies dainos“. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“ [7].
Literatūrologas Albertas Zalatorius parašė monografiją „Vincas Krėvė“ [10]. Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Petronėlė Česnulevičiūtė yra parašiusi leidinį „Vincas Krėvė“ [1]. Informacijos apie rašytoją taip pat yra šiuose leidiniuose: „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ [5], „Literatūra ir kalba“ (Vilnius, 1981. T. 17), Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorijoje“ (Čikaga, 1975. T. 2), lietuvių enciklopedijose ir kt. Yra informacijos periodikoje, internete.
Vincas Krėvė visą gyvenimą išliko dzūkų šiaudinės pastogės sūnus. Meilė, prieraišumas ir pagarba tėviškės žmonėms, istorijai, gamtai buvo bene ryškiausias rašytojo asmenybės bruožas. Jam mieliausi buvo Dzūkijos pušynai ir kalvos. Subartoniškiams V. Krėvė taip ir liko „mūsų Vinculis“ [1].
Rašytojas padavime „Milžinkapis“ apie savo tėviškę rašė: „Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis…“ [4, p. 57].
1966 m. V. Krėvės tėviškėje Subartonyse įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame liaudies meistro Ipolito Užkurnio išskaptuotas rašytojo bareljefas. Jo tėviškėje V. Krėvės garbei pavadinta gatvė. 1967 m. ant V. Krėvės namo Kaune Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta. 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta. 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai (Varėnos r.) suteiktas V. Krėvės vardas. 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. 1989 m. Druskininkuose pastatytas biustas rašytojui (skulpt. Alfredas Vincentas Ambraziūnas). 1989 m. Kaune, Dainavos mikrorajone, prospektas pavadintas V. Krėvės vardu. 1992 m. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (skulpt. Antanas Žukauskas). 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame 1940–1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. Šalia pastatytas rašytojo biustas (skulpt. Jonas Naruševičius). Steigiant muziejų daug prisidėjo rašytojo dukra O. A. Krėvaitė-Mošinskienė. Lituanistinė mokykla Filadelfijoje pavadinta jo vardu. V. Krėvės vardu pavadintos gatvės taip pat yra Varėnoje, Perlojoje (Varėnos r.), Alytuje, Miklusėnuose (Alytaus r.), Vilniuje, Ukmergėje. 1997 m. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos mokslų akademija įsteigė V. Krėvės literatūrinę premiją, kurios pirmuoju laureatu tapo literatūrologas Albertas Zalatorius. 2002 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52) auditorija pavadinta V. Krėvės vardu [5]. 2022 m. minint rašytojo 140-ąsias gimimo metines, jo gimtinėje Subartonyse įteikta pirmoji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija istorikui, publicistui, politikos apžvalgininkui Bernardui Gailiui už trilerį „Kraujo kvapas“ apie partizanus.
Vinco Krėvės kūryba ir literatūra apie jį nuo pirmųjų publikacijų iki 1984 m. suregistruota biobibliografiniame žodyne „Lietuvių rašytojai“ (Vilnius, 1991. T. 2) [11].
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016; 2023
