Matas Menčinskas. Nuotr. iš kn.: Alytaus miesto istorijos fragmentai. – Alytus, 2001
Mokėsi Suvalkų gimnazijoje, 1913–1917 m. (?) lankė Spetkovskio studiją Varšuvoje. Nuo 1921 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoju Kaune. 1924–1926 m. mokėsi Skulptūros ir piešimo studijoje Barselonoje, 1926–1928 m. – Madrido dailės mokykloje, 1928–1931 m. studijavo Nacionalinėje dailės asociacijoje Buenos Airėse. 1933–1934 m. dėstė piešimą lietuvių mokykloje Montevidėjuje. 1934 m. grįžo į Lietuvą. 1934–1940 m. dėstė Kauno amatų mokykloje, nuo 1940 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (nuo 1941 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas). M. Menčinskas palaidotas Kauno Eigulių kapinėse [4-5].
Skulptorius nuo 1926 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė apie 200 skulptūrų: apvaliųjų ir bareljefų („Motina“ 1934, „Filosofas“ 1935, 1939, „Sapnas“, „Mąstytojas“, abu 1936, „Vergas“ 1937, „Skausmas“ 1938), portretų (J. Rainio, apie 1931, J. Basanavičiaus, 1933), nutapė portretų („Vyro galva“ 1935). Matas Menčinskas buvo tarp tų tapytojų, grafikų bei skulptorių, kurie suprato dailininko statuso neapibrėžtumą nepriklausomoje Lietuvoje, matė dailės sklaidos ir visuomenės meninio ugdymo problemas. Tarpukario dailės panoramoje M. Menčinskas išsiskiria kaip vienas iš nedaugelio skulptūras kūrusių menininkų. Jo techninė meistrystė peržengė molio bei gipso technikų ribas ir plėtojosi originaliuose medžio darbuose. Dailininkas buvo nuolat kviečiamas į parodas, bet personalinės parodos nesurengė. Galimybių parsisiųsti kūrinius iš Argentinos nebuvo, o vien Lietuvoje sukurtų darbų nebuvo taip gausu, kad jais būtų užpildyta viena iš Kauno siūlomų ekspozicinių erdvių. Surengti komerciškai pasiteisinančią parodą neteikė vilčių ir tautiečiai, neskubėję pirkti skulptūros darbų. Dailininko darbai 2–3 kartus per metus būdavo eksponuojami Kauno ir didžiųjų šalies miestų parodų salėse. Jo kūryba buvo plačiai žinoma Lietuvoje bei pažįstama užsienio publikai. M. Menčinskas vienu metu kūrė įtaigias ekspresionistines kompozicijas, dalyvavo neoklasicizmo kryptyje ir vystė saloninį meną. Parodoje eksponuotos skulptūros nebuvo paklausios. Tai nulėmė beveik neegzistavusi dailės rinka tarpukariu. Menininkas negalėjo išgyventi vien iš kūrybos, todėl pragyvenimui užsidirbdavo mokytojaudamas amatų mokykloje ir atlikdamas privačius užsakymus. Pasiūlymų kurti Katalikų Bažnyčiai M. Menčinskas sulaukė iš provincijoje tarnavusių dvasininkų. Skulptoriaus kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus [1-2].
1929 m. M. Menčinskas Buenos Airėse Argentinos valstybinio dailės salono parodos konkurse už savo kūrinį „Žvejas“ gavo I premiją. 1930 m. M. Menčinskas Urugvajuje laimėjo paskatinamąją „Estimulo“ premiją už marmurinę skulptūrą „Skausmas“ [2-3].
Informacijos apie skulptorių yra šiuose leidiniuose: „XX a. lietuvių dailės istorija“ (Vilnius, 1983. T. 2), lietuviškose enciklopedijose [4, 7], Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“ [6], „Literatūros ir meno metraštyje“, „Alytaus miesto istorijos fragmentai“. Yra straipsnių periodikoje, internete.
Kultūros paveldo registre nurodoma, kad Alytaus rajono Simno seniūnijoje, Ostampo kaime, Ostampo g. 7 yra skulptoriaus Mato Menčinsko gimtosios sodybos namas (u. k. 16620). Tai yra vietinės reikšmės paminklas.
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016; 2020
