Bajerčius-Garibaldis, Konstantinas. Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis
Gimė ūkininkų šeimoje. 1921 m. baigė Jurbarko „Saulės“ gimnaziją. Nuo 1921 m. mokytojavo pradžios mokyklose Jurbarko, Tauragės, Raseinių, Trakų, Alytaus apskrityse. Buvo katalikiškų kultūrinių ir politinių organizacijų narys. Už tai, kad nepritarė 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmui, buvo atleistas iš darbo, kalintas Varnių koncentracijos stovykloje, vėliau dar kartą areštuotas, ištremtas. 1935 m. baigė VDU (pedagogikos ir lituanistikos specialybę). Dalyvavo „Šatrijos“ draugijos ir katalikiškosios jaunuomenės korporacijos „Activitas“ veikloje. 1941–1946 m. dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje mokytoju ir inspektoriumi. Bendradarbiavo antinacinėje ir antisovietinėje spaudoje. Karo metais padėjo slapstytis Alytuje dirbusiam žydų tautybės gydytojui Bielkinui ir jo šeimai, išgelbėjo Alytaus mokytojų seminarijos auklėtinių grupę, turėjusią vykti darbams į Vokietiją. 1944–1946 m. buvo Lietuvos partizanų štabo ryšininkas, 1945 m. dalyvavo Dainavos partizanų pasitarime. Jo slapyvardis buvo Garibaldis. Vokiečių okupacijos matais vadovavo Lietuvių fronto (LF) Alytaus regioniniam centrui. Organizavo LF leidinio „Į laisvę“ perspausdinimo spaustuvę Alytuje. Antrosios sovietų okupacijos metais dalyvavo organizuojant Alytaus regione Lietuvių fronto pagrindu ginkluoto pasipriešinimo struktūras ir pogrindinės spaudos leidybą bei platinimą ir vykdė pasipriešinimo veiklos koordinaciją Alytaus regione. 1946 m. gruodžio 5 d. NKVD suimtas, kalėjime per tardymus kankintas mirė. Tiksli jo žūties data ir palaidojimo vieta nežinomos [1, 4, 7].
Konstantinas Bajerčius išleido alegorinę apysaką „Trys keliai“ (1929), poezijos rinkinį „Žemės vieškeliais“ (1930), Parašė kūrinių vaikams: eilėraščių rinkinį „Spindulėliai“, prozos knygą „Namuose ir giriose“ (1930), „Zuikių žemėje“ (1931), „Nugirstos šnekos“ (1937), „Iš pasakų krašto“ (1939). Dėl 1940 m. įvykių liko neišleista spaudai parengta dviejų dalių apysaka „Gaigalas Kvarklys“ (dalis teksto dingo). Paskelbė straipsnių filologijos, istorijos ir psichologijos klausimais. Rašė atsišaukimus pogrindžio laikraščiuose „Trečias skambutis“ ir „Laisvės varpas“. K. Bajerčius parašė knygą „Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais“, kurioje patalpinta jo kūryba, publicistika, pedagogika, laiškai, atsiminimai [2-3, 5].
2008 m. Konstantinui Bajerčiui suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas (po mirties) už nuopelnus Alytaus miestui, Lietuvos valstybei ir kilnius poelgius, padariusius didelį poveikį visuomenei [6].
1950 m. K. Bajerčiui suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas. 1997 m. (po mirties) apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus 1 laipsnio ordinu. 1998 m. suteiktas kario savanorio statusas (po mirties) ir dimisijos kapitono vardas (po mirties) [1]. 2024 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Informacijos apie Konstantiną Bajerčių yra šiuose leidiniuose: Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio kūrybos, publicistikos, pedagogikos, laiškų, atsiminimų knygoje „Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais“, „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, istorikės Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Alytaus istorinė raida“ [7], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, mokytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygoje apie švietimą ir švietėjus „Amžinybės sparnai“ [4], „Žurnalistikos enciklopedijoje“ ir kituose. Yra straipsnių periodikoje, internete.
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016; 2024
