Atnaujinta informacija

Antanas Jonynas: bibliografijos rodyklė (1981–2002). – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Gimė Alytaus geležinkelininko šeimoje. 1930–1933 m. mokėsi Alytaus pradžios mokykloje, 1933–1940 m. – Alytaus gimnazijoje. 1940 m. balandžio mėnesį po sunkios ligos neteko regėjimo. 1941–1944 m. mokėsi ir gyveno Kauno aklųjų institute. 1942–1944 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete. 1951–1952 m. studijavo M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. 1944–1954 (su pertrauka) ir 1962–1963 m. A. Jonynas buvo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininku, 1963–1964 m. – šios draugijos leidyklos direktoriumi. 1954–1962 m. su pertraukomis dirbo „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ redakcijose, 1958–1959 m. – žurnalo „Moksleivis“ redaktorius. 1969–1970 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje. Mirė 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [6].

Rašytojas parašė daugiau kaip 20 knygų. Pirmas eilėraščių rinkinys „Kovotojų dainos“ pasirodė 1949 m. 1952 m. išleista antroji lyrikos knyga „Kad klestėtų žemė“. 1957 m. išliesta trečioji poezijos knyga „Apmąstymai“. Su K. Kubilinsku išleido satyrinių eilėraščių rinkinį „Pernykštis sniegas“. Vėlesni rinkiniai „Ateina įkvėpimas“ (1965), „Pasiryžimo metas“ (1973), „Žmogaus širdis, kareivio širdis“ (1974), „Neužmirštama diena“ (1985). Kartu su J. Požėra parašė dokumentinę apybraižą „Tu – mano kraujas gyvas“ (1961). Parašė prozos knygas „Paskutinė vakarienė“ (1962), „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“ (su J. Požėra, 1962 m.), „Laimės ratas“ (1965), „Šventieji žiedžia puodus“ (1965), publicistikos rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979), literatūros kritikos rinkinį „Prie gyvo šaltinio“ (1978). Vaikams 1956 m. parašė poemėlę „Išvažiuojam“, eilėraščių ir poemėlių knygelę „Erškėtrožė“ (1959), apysaką „Protingo princo klajonės“ (1967). 1960 m. kartu su j. Požėra parašė kino scenarijų „Vyturys – žemės paukštis“. 1962 m. parašė filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, rež. M. Giedrys). 2003 m. išleista rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ [5, 7].

1973 m. už literatūrinę – visuomeninę veiklą A. Jonynui suteiktas respublikos nusipelniusio kultūros veikėjo Garbės vardas, 1974 m. už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ paskirta respublikinė premija. 1977 m. A. Jonynui paskirta Lietuvos aklųjų draugijos meno premija (po mirties) [6].

1989 m. Alytuje, Liškiavos g. 17, tėvų namelyje įkurtas Antano Jonyno memorialinis muziejus [8]. 1979 m. ant namo Vilniuje, Antakalnio g. 8, kuriame gyveno A. Jonynas, atidengta memorialinė lenta. Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje ir Daugirduose, Krokialaukio seniūnijoje, Alytaus rajone. Poeto A. Jonyno vardu pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla.

1988 m. literatūros kritikė Janina Riškutė parašė monografiją „Antanas Jonynas“ [7] apie A. Jonyno gyvenimą ir kūrybą. Juozas Marcinkus sudarė knygą „A. Jonynas amžininkų prisiminimuose“ [1]. Informacijos apie A. Jonyną taip pat yra šiuose leidiniuose: Juozo Marcinkaus esė rinktinėje „Menu juos“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005. T. 8), istorikės Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Alytaus istorinė raida“ [8], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, enciklopediniame biografijų žinyne „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus“ [2]. Yra informacijos periodikoje, internete.

Gana plačiai paskelbta A. Jonyno bibliografija Lietuvos rašytojų bibliografiniame žodyne (I tomas, 1979 m.), kuriame duota apie 200 nuorodų. 1983 m. Lietuvos aklųjų draugijos leidykla išleido A. Jonyno bibliografiją (sudarytojai L. Kažukauskienė, L. Toločka), kurios suregistruoti rašytojo kūriniai, išleisti atskiromis knygomis reginčiųjų raštu, Brailio raštu ir įgarsinti magnetofoninėje juostoje bei darbai, pasirodę rinkiniuose, almanachuose, periodiniuose leidiniuose. Bibliografijos chronologinės ribos – 1943–1980 m. Tai bene išsamiausios žinios apie poeto kūrybinę veiklą. Bibliografijoje yra net 1686 pozicijos. Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriaus darbuotojai Roma Aškelovičienė, Lilija Oleškevič, Gražina Ramanauskienė ir Juozas Valentukevičius parengė bibliografijos rodyklę „Antanas Jonynas“, kuri apima 1981–2002 m. laikotarpį. Rašytojo bibliografija yra ir Janinos Riškutės monografijoje „Antanas Jonynas“ [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. A. Jonynas amžininkų prisiminimuose. – 2-asis leid. – Klaipėda, 1994. – 258, [2] p.
2. Jonynas Antanas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus. – Kaunas, 2011. – P. 115.
3. [Antanas Jonynas]: [autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9: Alytaus krašte, p. 143-144
4. Marcinkus, Juozas. Antanas Jonynas. – Portr. // Marcinkus, Juozas. Menu juos: esė. – Vilnius, 1998. – P. 121-132.
5. Mitaitė, Donata. Jonynas Antanas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 203-204.
6. Mitaitė, Donata. Jonynas Antanas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 707.
7. Riškutė, Janina. Antanas Jonynas: monografija. – Vilnius, 1988. – 266, [3] p., [8] iliustr. lap.: iliustr. – Bibliogr.: p. 257-263. – Pavardžių r-klė: p. 264-[267].
8. Žepkaitė, Regina. Žymūs alytiškiai: Antanas Jonynas // Žepkaitė, Regina. Alytaus istorinė raida. – Vilnius, 2004. – P. 176-181.

Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016