Išplėstinė paieška
  • en
  • ru
    • „Dainavos krašto“ dalyje „Personalijos“ pateikiamos biogramos vietos apdovanojimus gavusių nominantų, žymių žmonių, kuriems įsteigti muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos ir žymių kraštiečių – Lietuvos mastu žymių žmonių, susijusių su Alytaus apskritimi (čia gimusių arba susijusių savo veikla su šiuo kraštu).
    Skaityti plačiau

    Alfonsas Maldonis

    Maldonis, Alfonsas. Šviesa pro lapus. - Vilnius, 2009. Knygos viršelis

    Maldonis, Alfonsas. Šviesa pro lapus. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

    Rašytojas mokėsi Pocelonių (Alytaus r.) ir Alovės (Alytaus r.) pradinėse mokyklose, 1941–1949 m. – Alytaus gimnazijoje, Vilniaus 1-ojoje gimnazijoje. 1954 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo laikraščio „Lietuvos pionierius“ redakcijoje. 1954–1959 m. – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi, 1962–1970 m. – valstybinės leidyklos „Vaga“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1958 m. buvo LTSR rašytojų sąjungos nariu. 1959–1962 m. – LTSR rašytojų sąjungos poezijos konsultantas. 1970-1976 m. dirbo LTSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju, 1976–1988 m. – pirmininku. Nuo 1979 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1981–1989 m. – LKP CK narys. 1988 m. tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. A. Maldonis mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje [2-3, 5].

    Poetas išleido šias eilėraščių knygas: „Viduvasaris“ (1958 m.), „Veja vėtra debesį“ (1960 m.), „Saulėti lietūs“ (1962 m.), „auga medžiai“ (1965 m.), „Šitie metai“ (1966 m.), „Vandens ženklai“ (1968 m.), „Pėdsakai“ (1971 m.), „Kelionė“ (1975 m.), „Kai saulė teka“ (1978 m.), „Rytas vakaras“ (1978 m.), „Rugiaveidė“ (1982 m.), „Rinktiniai raštai“ (1984 m., 2 t.), „Artėjimas“ (1991 m.), „Baltasis skersgatvis“ (1993 m.), „Mūs baltas ratas“ (1996 m.), „Tirpstantys ledynai“ (2003 m.). Vertė užsienio autorių poezijos kūrinius. Jo kūryba išversta į užsienio kalbas [4, 6].

    Informacijos apie A. Maldonį ir jo kūrybą yra šiuose leidiniuose: „Asmenybės. 1990–2015. Lietuvos pasiekimai“ (Kaunas, 2015. D. 2), „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorija“ (Čikaga, 1976. T. 4) , „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [Vilnius, 2008. T. 14], Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    1959 m. rašytojas apdovanotas kompozitoriaus S. Šimkaus II premija, 1962 m. – S. Šimkaus III premija. A. Maldonis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi 1996 m., Vytauto didžiojo ordino Komandoro kryžiumi (2004), tapo festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu 2004 m. 2010 m. apdovanotas atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“ [2].

    1991 m., besikuriant Alytaus dzūkų draugei, poetas Alfonsas Maldonis sakė: „Iš kur žmogus atėjęs, ten didžiąja dalimi ir lieka. Aš esu dzūkas. Ir poezijos dovana, jei aš jos kiek turiu, iš čia“ [1].

    Alytaus rajone Naujaplentės kaime pastatytas koplytstulpis A. Maldoniui atminti.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Blažulionytė, Dalia. Kaip mes tapome dzūkais… // Dainava. – 2007, Nr. 2, p. 3-10.
    2. Maldonis Alfonsas // Asmenybės. 1990–2015. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 77.
    3. Maldonis, Alfonsas. [Alfonsas Maldonis: autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9, p. 224-226.
    4. Mitaitė, Donata. Maldonis Alfonsas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 309.
    5. Mitaitė, Donata. Maldonis, Alfonsas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 147.
    6. Naujokaitis, Pranas. Alfonsas Maldonis // Naujokaitis, Pranas. Lietuvių literatūros istorija. – Čikaga, 1976, T. 4, p. 398-400.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016

     

    Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. - Vilnius, 2003. Knygos viršelis

    Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

    Vinco Krėvės-Mickevičiaus senelis buvo kilęs iš Nedzingės (Varėnos rajonas). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl V. Mickevičius šią pravardę pasirinko slapyvardžiu. Pagal tradiciją turėjo tapti ūkio paveldėtoju, bet tėvai, pastebėję vaiko gabumus, išleido į mokslą. V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau – Merkinės pradinėje mokykloje. Peterburge baigė keturias klases. 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurios nebaigė. 1904 m. Kazanėje (Rusija) išlaikęs egzaminus gavo brandos atestatą. 1908 m. Kijevo universitete įgijo filologijos specialybę. 1909–1920 m. gyveno Baku (Azerbaidžanas), dirbo gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1918–1920 m. ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas. Grįžęs į Lietuvą nuo 1922 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) dėstė literatūrą, tapo profesoriumi. V. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1939–1940 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas Liaudies Vyriausybėje. 1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių. 1941 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. 1941–1943 m. Vilniaus universitete dirbo profesoriumi. 1944 m. pasitraukė į Austriją. 1947 m. persikėlė gyventi į JAV, Pensilvanijos universitete dėstė lietuvių, rusų, lenkų kalbas ir literatūras. 1946 m. LSSR vyriausybė atėmė iš V. Krėvės akademiko vardą. 1988 m. Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino jam akademiko vardą. V. Krėvė mirė 1954 m. liepos 7 d. Sprigfylde (netoli Filadelfijos). Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo įvykdytas rašytojo ne kartą išreikštas noras amžinam poilsiui atgulti į savosios Dainavos smiltis. 1992 m. V. Krėvės palaikai perlaidoti gimtųjų Subartonių kapinėse [2, 6, 8-9].

    1907 m. Kijeve Vincas Krėvė išleido poezijos knygą „Frustra“ lenkų kalba. Rašytojo žymiausi kūriniai yra šie: drama „Šarūnas“ (1911), padavimų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), drama „Skirgaila“ (1925). Apsakymuose („Šiaudinėj pastogėj“, 1921 m., ir kituose), novelių apysakose „Raganius“ (1939) psichologiškai ryškinama dzūkų kaimo žmonių išmintis. 1924 m. parengė tautosakos rinkinį „Dainavos krašto liaudies dainos“. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“ [7].

    Literatūrologas Albertas Zalatorius parašė monografiją „Vincas Krėvė“ [10]. Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Petronėlė Česnulevičiūtė yra parašiusi leidinį „Vincas Krėvė“ [1]. Informacijos apie rašytoją taip pat yra šiuose leidiniuose: „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ [5], „Literatūra ir kalba“ (Vilnius, 1981. T. 17), Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorijoje“ (Čikaga, 1975. T. 2), lietuvių enciklopedijose ir kt. Yra informacijos periodikoje, internete.

    Vincas Krėvė visą gyvenimą išliko dzūkų šiaudinės pastogės sūnus. Meilė, prieraišumas ir pagarba tėviškės žmonėms, istorijai, gamtai buvo bene ryškiausias rašytojo asmenybės bruožas. Jam mieliausi buvo Dzūkijos pušynai ir kalvos. Subartoniškiams V. Krėvė taip ir liko „mūsų Vinculis“ [1].

    Rašytojas padavime „Milžinkapis“ apie savo tėviškę rašė: „Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis…“ [4, p. 57].

    1966 m. V. Krėvės tėviškėje Subartonyse įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame liaudies meistro Ipolito Užkurnio išskaptuotas rašytojo bareljefas. Jo tėviškėje V. Krėvės garbei pavadinta gatvė. 1967 m. ant V. Krėvės namo Kaune Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta. 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta. 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai (Varėnos r.) suteiktas V. Krėvės vardas. 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. 1989 m. Druskininkuose pastatytas biustas rašytojui (skulpt. Alfredas Vincentas Ambraziūnas). 1989 m. Kaune, Dainavos mikrorajone,  prospektas pavadintas V. Krėvės vardu. 1992 m. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (skulpt. Antanas Žukauskas). 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame 1940–1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. Šalia pastatytas rašytojo biustas (skulpt. Jonas Naruševičius). Steigiant muziejų daug prisidėjo rašytojo dukra O. A. Krėvaitė-Mošinskienė. Lituanistinė mokykla Filadelfijoje pavadinta jo vardu. V. Krėvės vardu pavadintos gatvės taip pat yra Varėnoje, Perlojoje (Varėnos r.), Alytuje, Miklusėnuose (Alytaus r.), Vilniuje, Ukmergėje. 1997 m. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos mokslų akademija įsteigė V. Krėvės literatūrinę premiją, kurios pirmuoju laureatu tapo literatūrologas Albertas Zalatorius. 2002 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52)  auditorija pavadinta V. Krėvės vardu [5]. 2022 m. minint rašytojo 140-ąsias gimimo metines, jo gimtinėje Subartonyse įteikta pirmoji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija  istorikui, publicistui, politikos apžvalgininkui Bernardui Gailiui už trilerį „Kraujo kvapas“ apie partizanus.

    Vinco Krėvės kūryba ir literatūra apie jį nuo pirmųjų publikacijų iki 1984 m. suregistruota biobibliografiniame žodyne „Lietuvių rašytojai“ (Vilnius, 1991. T. 2) [11].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Česnulevičiūtė, Petronėlė. Vincas Krėvė. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Kaunas, 1982. – 117 p., [4] iliustr. lap.
    2. Krėvė Vincas. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1958. – T. 13, p. 75-81.
    3. Vincas Krėvė-Mickevičius. – Portr. // Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius, 1961. – T. 3, d. 1, p. 280-334.
    4. Krėvė, Vincas. Milžinkapis: [padavimas] // Krėvė, Vincas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1982. – T. 1, p. 57-76.
    5. Vincas Krėvė – Portr., iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 128-129.
    6. Literatūra ir kalba. – [T.] 17: Vincas Krėvė-Mickevičius. – Vilnius, 1981. – 567, [2] p., [4] iliustr. lap.: lent.
    7. Naujokaitis, Pranas. Vincas Krėvė-Mickevičius. – Portr. // Naujokaitis, Pranas. Lietuvių literatūros istorija. – Čikaga, 1975. – T. 2, p. 253-295.
    8. Stonys, Juozas. Krėvė Vincas / Juozas Stonys, Mindaugas Tamošaitis. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 27-28.
    9. Tamošaitis, Mindaugas. Krėvė Vincas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 248-250.
    10. Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. – 531, [2] p. – Bibliogr.: p. 519-522. – Asmenvardžių r-klė: p. 523-532.
    11. Žižiūnaitė, Vaidota. Vincas Krėvė: [biobibliografija]. – Portr., iliustr. // Tarp knygų. – 2007, Nr. 9, p. 27-32; Nr. 10, p. 32-38.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016; 2023

     

     

     

    Yla, Stasys. M. K. Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus. - Vilnius, 1992. Knygos viršelis

    Yla, Stasys. M. K. Čiurlionis:
    kūrėjas ir žmogus. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

    Gimė parapijos vargonininko šeimoje. Apie 1876–1977 m. šeima gyveno Ratnyčioje. 1877–1878 m. Čiurlioniai persikėlė gyventi į Druskininkus. 1885 m. M. K. Čiurlionis baigia Druskininkų liaudies mokyklą. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. 1894–1899 m. studijavo Varšuvos konservatorijoje. 1902 m. baigė Leipcigo konservatoriją. Tais pačiais metais grįžo į Druskininkus, bet netrukus vės išvyko į Varšuvą. Lankydamasis tėviškėje užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1907–1908 m. su pertraukomis gyveno ir kūrė Vilniuje. 1907 m. Vilniuje surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. 1907–1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui. Prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti, buvo valdybos narys. 1908–1909 m. gyveno Peterburge, kuriame rūpinosi lietuvių dailės reikalais. M. K. Čiurlionis susirgęs grįžo į Druskininkus. Mirė „Raudonojo dvaro“ sanatorijoje Pustelninke. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje. Antkapinį paminklą 1937 m. sukūrė skulptorius Juozas Zikaras [3-5, 8].

    Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą sudaro originalūs, didelės fantazijos, subtilios minties dailės ir muzikos kūriniai. Kompozitorius parašė apie 270 įvairių žanrų muzikos kūrinių, o įskaitant ir nebaigtus darbus, fragmentus, jo muzikinį palikimą sudaro 353 kūriniai. Didžiausia muzikinio palikimo dalis – apie 170 kūrinių fortepijonui. Parašė apie 60 harmonizuotų liaudies dainų, taip pat kūrinių chorui, apie 20 preliudų vargonams, styginį kvartetą, variacijas, fugą, simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, uvertiūrą „Kęstutis“. Muzikinė M. K. Čiurlionio kūryba apima daugiau kaip dešimtmetį, o jo dailės kūriniai sukurti vos per šešerius metus. Dailininkas sukūrė apie 150 paveikslų, 60 grafikos darbų, apie 300 piešinių, eskizų. Vieni žymiausių meno darbų yra šie: „Pasaulio sutvėrimas“, „Karaliai. Pasaka“, „Tvanas“, „Laidotuvių simfonija“, „Žiema“, „Zodiakas“ ir kiti. Menininkas aktyviai dalyvavo dailės parodose. Čiurlionis savo darbuose skiria dėmesį ir gimtojo krašto gamtai. Bene svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra triptikas „Raigardas“. Vertingi M. K. Čiurlionio laiškai, užrašai ir straipsniai sudėti knygoje „Apie muziką ir dailę“ [1-2, 9].

    Žinomas lietuvių išeivijos veikėjas, kunigas Stasys Yla yra parašęs monografiją „M. K. Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus“, kurio išėjo du leidimai – 1984 ir 1992 m. [7]. Taip pat informacijos apie M. K. Čiurlionį yra šiuose leidiniuose: Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne „Lietuvos kompozitoriai“, „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, Stasės Ramanauskienės leidinyje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“, lietuviškose enciklopedijose, habilituotos humanitarinių mokslų (istorijos) daktarės Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Varėna istorijos kelyje“ [4] ir daugelyje kitų. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    Čiurlionis labai ilgėjosi ir mylėjo savo namus. Apie tai jis rašo iš Leipcigo savo draugui Eugenijui Moravskiui: „Kartais ateina į galvą, kad gal būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi, link mūsų kalnelių, smėlynų, pušų… Kas žino, gal tas pats gandras pakalens man pasveikinimą Druskininkuose. Ech, Geniuk, gaila, kad tu nežinai, kas yra sugrįžti į gimtąjį kaimą. Jau tik varstas iki namų. Štai tuoj už miškelio. Vėl girdi pušų ošimą, tokį rimtą, tartum tau kažką sakytų. Nieko taip gerai nesupranti, kaip tą šlamesį. Miškelis išretėja, jau spindi pro šakas ežeras… O toliau ir namai, gandro lizdas, bažnytėlė. Viskas tas pats, ir taip niekas nepasikeitė, kad valandėlę ir tau atrodo, jog grįžti iš kankorėžių karo su berniukais miške; o tas Leipcigas, Varšuva, sakytum, tik ilgas ir sunkus sapnas.“ [1].

    Čiurlionytė-Karužienė, Valerija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. - Bibliografija. - Vilnius, 1970. Knygos viršelis

    Čiurlionytė-Karužienė, Valerija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Bibliografija. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

    Druskininkuose, M. K. Čiurlionio gatvėje esančiuose namuose M. K. Čiurlionis su pertraukomis gyveno 1890–1910 m. Čia jis sukūrė simfoninę poemą „Jūra“, daug fortepijoninių kūrinių, rinko, užrašinėjo ir harmonizavo liaudies dainas, tapė peizažus, sonatas („Pavasario“, „Vasaros“, „Žalčio“, „Žvaigždžių“, „Fugą“), triptiką „Raigardas“, „Zodiako ciklą“ ir kt. Name Nr. 41 (prie gatvės) Čiurlionių šeima apsigyveno 1890 m. Vasarą šis namas būdavo išnuomojamas poilsiautojams, o vienas kambarėlis paliekamas Konstantinui. 1962 m. namo interjeras pritaikytas M. K. Čiurlionio memorialinei ekspozicijai (archit. S. Ramunis). 1963 m. birželio 16 d. šiame name atidarytas memorialinis muziejus. Buvusiame M. K. Čiurlionio kambaryje atkurta memorialinė dirbtuvė, kitame – jo dailės kūrinių ekspozicija. Namą, esantį kieme, menininko tėvai nusipirko vėliau. 1965 m. spalio 24 d. jame atidaryta memorialinė ekspozicija, skirta M. K. Čiurlioniui kaip muzikui. Pagerbiant žymiojo menininko atminimą, jo 100-ųjų gimimo metinių proga 1975 m. rugsėjo 22 d. muziejaus kieme atidengtas M. K. Čiurlionio biustas (skulpt. K. Švažas, archit. Ž. Mačionienė). Ta pačia proga buvo atidarytas Varėnos – Druskininkų kelias, pavadintas „Čiurlionio keliu“ ir papuoštas liaudies meistrų iš ąžuolo išdrožinėtais darbais, o Druskininkų miesto centre iškilmingai atidengtas M. K. Čiurlionio paminklas (skulpt. V. Vildžiūnas, archit. R. Dičius). Čiurlionio namuose ir prie paminklo vyksta tradiciniai „Muzikos rudens“ renginiai, koncertai. Senojoje Varėnoje, kur stovėjo namas, kuriame gimė Čiurlionis, yra paminklinis akmuo. 2021 m. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje atidengtas M. K. Čiurlionio gimimo vietą įamžinantis paminklas (skulpt. G. Piekuras, archit. G. Čaikauskas). M. K. Čiurlionio atminimas taip pat įamžintas Vilniuje, Kaune, Plungėje [8]. M. K. Čiurlionio vardu pavadintos gatvės Druskininkuose, Varėnoje, Alytuje, Vilniuje, Kaune ir kitur. Vilniuje veikia Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla.

    Apie dailininką ir kompozitorių V. Čiurlionytė-Karužienė, S. E. Juodis, V. Žukas parengė išsamią bibliografiją [6].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai. – Vilnius, 1960. – 338 p., [17] iliustr. lap.: gaid.
    2. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – T. 1, p. 290-291.
    3. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Portr., iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 118-119.
    4. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Portr. // Varėna istorijos kelyje. – Vilnius, 2002. – P. 176-178.
    5. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 369-371.
    6. Čiurlionytė – Karužienė, Valerija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: bibliografija / V. Čiurlionytė-Karužienė, S. E. Juodis, V. Žukas. – Vilnius, 1970. – 683 p.: iliustr.
    7. Yla, Stasys. M. K. Čiurlionis. – 2-asis leid. – Vilnius, 1992. – 399, [1] p., [24] iliustr. lap.: iliustr. – Santr. angl.. – Bibliogr.: p. 370-379. – Pavardžių r-klė: p. 380–397.
    8. Ramanauskienė, Stasė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 65-70.
    9. Zubrickas, Boleslovas. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. – Portr. // Zubrickas, Boleslovas. Lietuvos kompozitoriai. – Vilnius, 2004. – P. 102-107.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016; 2021

     
     
     
     

     

    Matas Menčinskas. Nuotr. iš kn.: Alytaus miesto istorijos fragmentai. - Alytus, 2001

    Matas Menčinskas. Nuotr. iš kn.: Alytaus miesto istorijos fragmentai. – Alytus, 2001

    Mokėsi Suvalkų gimnazijoje, 1913–1917 m. (?) lankė Spetkovskio studiją Varšuvoje. Nuo 1921 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoju Kaune. 1924–1926 m. mokėsi Skulptūros ir piešimo studijoje Barselonoje, 1926–1928 m. – Madrido dailės mokykloje, 1928–1931 m. studijavo Nacionalinėje dailės asociacijoje Buenos Airėse. 1933–1934 m. dėstė piešimą lietuvių mokykloje Montevidėjuje. 1934 m. grįžo į Lietuvą. 1934–1940 m. dėstė Kauno amatų mokykloje, nuo 1940 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (nuo 1941 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas). M. Menčinskas palaidotas Kauno Eigulių kapinėse [4-5].

     Skulptorius nuo 1926 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė apie 200 skulptūrų: apvaliųjų ir bareljefų („Motina“ 1934, „Filosofas“ 1935, 1939, „Sapnas“, „Mąstytojas“, abu 1936, „Vergas“ 1937, „Skausmas“ 1938), portretų (J. Rainio,  apie 1931, J. Basanavičiaus, 1933), nutapė portretų („Vyro galva“ 1935). Matas Menčinskas buvo tarp tų tapytojų, grafikų bei skulptorių, kurie suprato dailininko statuso neapibrėžtumą nepriklausomoje Lietuvoje, matė dailės sklaidos ir visuomenės meninio ugdymo problemas. Tarpukario dailės panoramoje M. Menčinskas išsiskiria kaip vienas iš nedaugelio skulptūras kūrusių menininkų. Jo techninė meistrystė peržengė molio bei gipso technikų ribas ir plėtojosi originaliuose medžio darbuose. Dailininkas buvo nuolat kviečiamas į parodas, bet personalinės parodos nesurengė. Galimybių parsisiųsti kūrinius iš Argentinos nebuvo, o vien Lietuvoje sukurtų darbų nebuvo taip gausu, kad jais būtų užpildyta viena iš Kauno siūlomų ekspozicinių erdvių. Surengti komerciškai pasiteisinančią parodą neteikė vilčių ir tautiečiai, neskubėję pirkti skulptūros darbų. Dailininko darbai 2–3 kartus per metus būdavo eksponuojami Kauno ir didžiųjų šalies miestų parodų salėse. Jo kūryba buvo plačiai žinoma Lietuvoje bei pažįstama užsienio publikai. M. Menčinskas vienu metu kūrė įtaigias ekspresionistines kompozicijas, dalyvavo neoklasicizmo kryptyje ir vystė saloninį meną. Parodoje eksponuotos skulptūros nebuvo paklausios. Tai nulėmė beveik neegzistavusi dailės rinka tarpukariu. Menininkas negalėjo išgyventi vien iš kūrybos, todėl pragyvenimui užsidirbdavo mokytojaudamas amatų mokykloje ir atlikdamas privačius užsakymus. Pasiūlymų kurti Katalikų Bažnyčiai M. Menčinskas sulaukė iš provincijoje tarnavusių dvasininkų. Skulptoriaus kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus [1-2].

    1929 m. M. Menčinskas Buenos Airėse Argentinos valstybinio dailės salono parodos konkurse už savo kūrinį „Žvejas“ gavo I premiją. 1930 m. M. Menčinskas Urugvajuje laimėjo paskatinamąją „Estimulo“ premiją už marmurinę skulptūrą „Skausmas“ [2-3].

    Informacijos apie skulptorių yra šiuose leidiniuose: „XX a. lietuvių dailės istorija“ (Vilnius, 1983. T. 2), lietuviškose enciklopedijose [4, 7], Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“ [6], „Literatūros ir meno metraštyje“, „Alytaus miesto istorijos fragmentai“. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    Kultūros paveldo registre nurodoma, kad Alytaus rajono Simno seniūnijoje, Ostampo kaime, Ostampo g. 7 yra skulptoriaus Mato Menčinsko gimtosios sodybos namas (u. k. 16620). Tai yra vietinės reikšmės paminklas.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Mažeikienė, Ona. Skulptoriai Antanas Aleksandravičius ir Matas Menčinskas – Alytaus krašto menininkai : Skulptorius Matas Menčinskas. – Iliustr. // Alytaus miesto istorijos fragmentai. – Alytus, 2001. – P. 179-197.
    2. Matas Menčinskas. – Iliustr. // XX a. lietuvių dailės istorija. – Vilnius, 1983. – T. 2, p. 190-200.
    3. Matas Menčinskas // Literatūros ir meno metraštis. – Vilnius, 1967. – Nr. 9, p. 51.
    4. Menčinskas Matas // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1959. – T. 18, p. 197-198.
    5. Petrauskaitė, Laura. Perrašant tarpukario Lietuvos dailininkų biografijas: skulptorius Matas Menčinskas. – Iliustr. // Naujasis židinys. – 2014, Nr. 5, p. 28-35.
    6. Ramanauskienė, Stasė. Matas Menčinskas. – Portr. // Ramanauskienė. Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 97-98.
    7. Sakalauskaitė, Elena. Menčinskas Matas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 662.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016; 2020

     

     

     

    Alekna, Viktoras. Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis. – Trakai-Vilnius, 1996. Knygos viršelis

    Alekna, Viktoras. Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis. – Trakai – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

    Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, 1891–1894 m. – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, 1895–1897 m. studijavo Lvovo veterinarijos institute. 1897 – 1898 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1899 m. įšventintas kunigu. 1899 m. – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras.1908 – 1911 m. buvo Marcinkonių (Varėnos r.), 1911 – 1927 m. – Pivašiūnų (Alytaus r.) parapijų klebonu. Bendradarbiavo laikraščiuose „Viltis“, „Vilniaus žinios“, žurnaluose „Tėvynės sargas“, „Draugija“. Nuo 1908 m. – Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijos narys. 1911 m. kartu su V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę (ji iki 1915 m. leido žurnalą „Aušra“). 1913 m. buvo vienas Vilniaus krašto švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų, Pivašiūnų „Ryto“ draugijos skyriaus vadovas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1918 m. dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, kuri rengė laikinąją LR Konstituciją. Nuo 1926 m. – Alytaus dekanas. Mirė 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose (Širvintų r.). Palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje. Ant kapo pastatytas paminklas su laiminančio Kristaus skulptūra [1, 4, 6].

    Pivašiūnuose A. Petrulis aktyviai propagavo tautiškumą ir blaivybę. 1913 m. jo įkurtame blaivybės skyriuje buvo apie 60 narių. Jo iniciatyva, gavus generalgubernatoriaus leidimą, įsteigta biblioteka su skaitykla. Karo metais rūpinosi nukentėjusių parapijiečių reikalais, buvo parapijos komiteto steigėju ir pirmininku iki 1919 m. pradžios. 1919 m. balandžio mėn. lenkams užėmus Pivašiūnus, A. Petrulis buvo suimtas ir išvežtas į Vilnių, tačiau greitai paleistas [8].

    1996 m. „Vorutos“ leidykla išleido rašytojo, literatūrologo Viktoro Aleknos biografinę apybraižą „Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis“. Leidinyje spausdinami keli signataro laiškai bei jų faksimilės, nurodomos svarbiausios A. Petrulio gyvenimo datos, slapyvardžiai. Knygoje yra pavardžių rodyklė, pateikiamas panaudotų šaltinių sąrašas. Informacijos apie A. Petrulį taip pat yra šiuose leidiniuose: istoriko Algimanto Liekio „Signatarai“, Algirdo Banevičiaus enciklopediniame žinyne „111 Lietuvos valstybės 1918 – 1940 m. politikos veikėjų“ [2], „Alytaus rajonas : čia gera gyventi“, kraštotyrininko Vytauto Vitunsko „Pivašiūnai“ bei „Pivašiūnai ir apylinkės“ [9], enciklopediniame biografijų žinyne „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai : Alytus“ [5], Stanislovo Kiškio „Kristaus pašauktieji“ [3]. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    Alytaus rajono Pivašiūnų miestelį puošia paminklas, skirtas Valstybės Tarybos nariui, nepriklausomybės akto signatarui, kunigui Alfonsui Petruliui [7].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Alekna, Viktoras. Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis. – Vilnius, 1996. – 86 p.: faks., iliustr. – Bibliogr.: p. 83–85. – Pavardžių r-klė: p. 79-82.
    2. Banevičius, Algirdas. Alfonsas Petrulis // Banevičius, Algirdas. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. – Vilnius, 1991. – P. 101.
    3. Kiškis, Stanislovas. Kun. Alfonsas Petrulis. – Portr. // Kiškis, Stanislovas. Kristaus pašauktieji. – Kaišiadorys, 1996. – P. 31-32.
    4. Liekis, Algimantas. Alfonsas Petrulis. – Portr. // Liekis, Algimantas. Signatarai : vasario 16. – Vilnius, 1996. – P. 238-242.
    5. Petrulis Alfonsas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai : Alytus. – Kaunas, 2010. – P. 127-128.
    6. Petrulis Alfonsas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 18, p. 118-119.
    7. Pivašiūnų seniūnija // Alytaus rajonas : čia gera gyventi. – [Vilnius], 2010. – P. 39-42.
    8. Vitunskas, Vytautas. Kun. Alfonsas Petrulis // Vitunskas, Vytautas. Pivašiūnai. – Alytus, 2000. – P. 51-52.
    9. Vitunskas, Vytautas. Nepriklausomybės Akto signataro kunigo A. Petrulio veikla. – Portr. // Vitunskas, Vytautas. Pivašiūnai ir apylinkės. – Marijampolė, 2004. – P. 42-48.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016; 2017

     

     

     

     

     
    Pficneris, Josefas. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

    Pficneris, Josefas. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

    Gimė Trakų kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus. Rašytiniuose šaltiniuose Vytauto vardas minimas nuo XIV a. septintojo dešimtmečio. Vytauto vaidmuo išaugo, tėvui tapus didžiuoju kunigaikščiu. 1392 m. Vytautas tapo Lietuvos valdovu, centralizavo valstybę. 1410 m. Žalgirio mūšyje Vytautas vadovavo jungtinei kariuomenei, nugalėjo vokiečių ordiną. Prie didžiausių jo pasiekimų priskiriamas valstybės nuo Baltijos iki Juodosios jūros sukūrimas. 1413 m. Horodlės sutartimi Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas. Vytauto valdymo laikais Lietuva buvo pakrikštyta, sparčiai augo miestai, katalikiškų parapijų tinklas, mokyklos. LDK tapo galingiausia Vidurio Europos valstybe. Mirė Trakuose. Buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, bet kapo vieta nežinoma [4, 12-13].

    Pasakojama, kad pirmą bažnyčią Punioje statyti liepęs Vytautas Didysis, todėl Punios bažnyčioje kabo šio kunigaikščio portretas. Vytautui Didžiajam patiko Punia, kurią ne kartą yra gynęs nuo priešų. Vėliau jis ten buvo įkūręs savo rezidenciją. Sakoma, kad Vytautas Didysis Butrimonių apylinkėse įkurdino totorius, kurie buvo ištikimi kariai ir tarnavo jo apsaugos pulkuose. Vytauto laikais Dauguose buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. XIV a. pabaigoje Dauguose Vytautas nurodė pastatyti bažnyčią. Manoma, jog XV a. palovėje būta didžiojo kunigaikščio dvaro. Yra keletas Vytauto Didžiojo rašytų laiškų iš Alovės. Šalia Alovės buvo ir kunigaikščio žirgynas [1].

    1930 m. švenčiant 500-ąsias Vytauto mirties metines, 1988 m. išėjo išspausdintos knygos „Vytautas Didysis“ antrasis leidimas. Knygą parašė žymūs istorikai Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis ir kt. [10]. 1989 m. išleista Josefo Pficnerio knyga „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“ [8]. Informacijos apie Vytautą Didįjį taip pat yra šiuose leidiniuose: 1989 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“ (red. A. Šapoka) [5], „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, Vandos Daugirdaitės–Sruogienės „Lietuvos istorijoje“ [3], Igno Jonyno „Lietuvos didieji kunigaikščiai“ [6], J. Bučo ir R. Mačikėnienės „Vytautas Didysis ir mes“ [2]. Vilniaus Vytautų klubas išleido straipsnių rinkinį „Vytautas Didysis ir Lietuva“ [11]. Alytaus turizmo ir informacijos centro darbuotoja B. Malaškevičiūtė sudarė leidinį „Automaršrutas Vytauto didžiojo pėdsakais Alytaus krašte“. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    2010 m. Alytaus rajone, Punios seniūnijoje, Raižiuose atidengtas skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti. Daugiau kaip  5 metrų aukščio paminklo viršutinėje dalyje iškalti Gediminaičių stulpai, kiek žemiau – totoriškas simbolis Tarak Tamga. Paminkle įamžintos svarbios lietuviams ir totoriams datos: Vytauto Didžiojo atėjimas į valdžią (1932), jo mirties metai (1410), totorių atsikėlimas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (1397) ir Žalgirio mūšio metai (1410) [7, 9].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Automaršrutas „Vytauto Didžiojo laiškų pėdsakais Alytaus krašte“. – Alytus, [2010]. – 27 p.: iliustr.
    2. Bučas, Jurgis. Vytautas Didysis ir mes / Jurgis Bučas, Ramutė Mačikėnienė. – Kaunas, 1991. – 209 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 133-135.
    3. Daugirdaitė–Sruogienė, Vanda. Vytauto Didžiojo laikai. – Portr., iliustr. // Daugirdaitė–Sruogienė, Vanda. Lietuvos istorija. – Vilnius, 1990. – P. 78-109.
    4. Gudavičius, Edvardas. Vytautas Didysis / Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 310-311.
    5. Jogailos ir Vytauto laikai. – Iliustr., portr. // Lietuvos istorija. – Vilnius, 1989. – P. 102-149.
    6. Jonynas, Ignas. Didysis kunigaikštis Vytautas. – Portr., iliustr. // Jonynas, Ignas. Lietuvos didieji kunigaikščiai. – Vilnius, 1996. – P. 127-228.
    7. Krušinienė, Emilija. Raižių musulmonų bendruomenė. – Iliustr. // Krušinienė, Emilija. Punia laiko verpetuose. – Marijampolė, 2013. – P. 121-123.
    8. Pfitzner, Josef. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. – 313, [1] p.
    9. Punios seniūnija. – Iliustr. // Alytaus rajonas = Alytus district : čia gera gyventi. – Vilnius, [2010]. – P. 35-38.
    10. Vytautas Didysis, 1350–1430 / [parašė A. Šapoka, Z. Ivinskis….et.al.]. – 2-asis (fotografuotinis) leid. – Vilnius, 1988. – 296 p.: žml.
    11. Vytautas Didysis ir Lietuva. – 2-asis leid. – Vilnius, 1997. – 131, [1] p., [6] iliustr. lap.: iliustr.
    12. Vytautas Didysis. – Iliustr., portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1966. – T. 34, p. 373-390.
    13. Vytautas. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 16-17.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016