Išplėstinė paieška
  • en
  • ru
    • „Dainavos krašto“ dalyje „Personalijos“ pateikiamos biogramos vietos apdovanojimus gavusių nominantų, žymių žmonių, kuriems įsteigti muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos ir žymių kraštiečių – Lietuvos mastu žymių žmonių, susijusių su Alytaus apskritimi (čia gimusių arba susijusių savo veikla su šiuo kraštu).
    Skaityti plačiau

    Vincas Krėvė-Mickevičius

    Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. - Vilnius, 2003. Knygos viršelis

    Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

    Vinco Krėvės-Mickevičiaus senelis buvo kilęs iš Nedzingės (Varėnos rajonas). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl V. Mickevičius šią pravardę pasirinko slapyvardžiu. Pagal tradiciją turėjo tapti ūkio paveldėtoju, bet tėvai, pastebėję vaiko gabumus, išleido į mokslą. V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau – Merkinės pradinėje mokykloje. Peterburge baigė keturias klases. 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurios nebaigė. 1904 m. Kazanėje (Rusija) išlaikęs egzaminus gavo brandos atestatą. 1908 m. Kijevo universitete įgijo filologijos specialybę. 1909–1920 m. gyveno Baku (Azerbaidžanas), dirbo gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1918–1920 m. ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas. Grįžęs į Lietuvą nuo 1922 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) dėstė literatūrą, tapo profesoriumi. V. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1939–1940 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas Liaudies Vyriausybėje. 1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių. 1941 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. 1941–1943 m. Vilniaus universitete dirbo profesoriumi. 1944 m. pasitraukė į Austriją. 1947 m. persikėlė gyventi į JAV, Pensilvanijos universitete dėstė lietuvių, rusų, lenkų kalbas ir literatūras. 1946 m. LSSR vyriausybė atėmė iš V. Krėvės akademiko vardą. 1988 m. Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino jam akademiko vardą. V. Krėvė mirė 1954 m. liepos 7 d. Sprigfylde (netoli Filadelfijos). Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo įvykdytas rašytojo ne kartą išreikštas noras amžinam poilsiui atgulti į savosios Dainavos smiltis. 1992 m. V. Krėvės palaikai perlaidoti gimtųjų Subartonių kapinėse [2, 6, 8-9].

    1907 m. Kijeve Vincas Krėvė išleido poezijos knygą „Frustra“ lenkų kalba. Rašytojo žymiausi kūriniai yra šie: drama „Šarūnas“ (1911), padavimų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), drama „Skirgaila“ (1925). Apsakymuose („Šiaudinėj pastogėj“, 1921 m., ir kituose), novelių apysakose „Raganius“ (1939) psichologiškai ryškinama dzūkų kaimo žmonių išmintis. 1924 m. parengė tautosakos rinkinį „Dainavos krašto liaudies dainos“. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“ [7].

    Literatūrologas Albertas Zalatorius parašė monografiją „Vincas Krėvė“ [10]. Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Petronėlė Česnulevičiūtė yra parašiusi leidinį „Vincas Krėvė“ [1]. Informacijos apie rašytoją taip pat yra šiuose leidiniuose: „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ [5], „Literatūra ir kalba“ (Vilnius, 1981. T. 17), Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorijoje“ (Čikaga, 1975. T. 2), lietuvių enciklopedijose ir kt. Yra informacijos periodikoje, internete.

    Vincas Krėvė visą gyvenimą išliko dzūkų šiaudinės pastogės sūnus. Meilė, prieraišumas ir pagarba tėviškės žmonėms, istorijai, gamtai buvo bene ryškiausias rašytojo asmenybės bruožas. Jam mieliausi buvo Dzūkijos pušynai ir kalvos. Subartoniškiams V. Krėvė taip ir liko „mūsų Vinculis“ [1].

    Rašytojas padavime „Milžinkapis“ apie savo tėviškę rašė: „Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis…“ [4, p. 57].

    1966 m. V. Krėvės tėviškėje Subartonyse įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame liaudies meistro Ipolito Užkurnio išskaptuotas rašytojo bareljefas. Jo tėviškėje V. Krėvės garbei pavadinta gatvė. 1967 m. ant V. Krėvės namo Kaune Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta. 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta. 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai (Varėnos r.) suteiktas V. Krėvės vardas. 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. 1989 m. Druskininkuose pastatytas biustas rašytojui (skulpt. Alfredas Vincentas Ambraziūnas). 1989 m. Kaune, Dainavos mikrorajone,  prospektas pavadintas V. Krėvės vardu. 1992 m. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (skulpt. Antanas Žukauskas). 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame 1940–1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. Šalia pastatytas rašytojo biustas (skulpt. Jonas Naruševičius). Steigiant muziejų daug prisidėjo rašytojo dukra O. A. Krėvaitė-Mošinskienė. Lituanistinė mokykla Filadelfijoje pavadinta jo vardu. V. Krėvės vardu pavadintos gatvės taip pat yra Varėnoje, Perlojoje (Varėnos r.), Alytuje, Miklusėnuose (Alytaus r.), Vilniuje, Ukmergėje. 1997 m. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos mokslų akademija įsteigė V. Krėvės literatūrinę premiją, kurios pirmuoju laureatu tapo literatūrologas Albertas Zalatorius. 2002 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52)  auditorija pavadinta V. Krėvės vardu [5]. 2022 m. minint rašytojo 140-ąsias gimimo metines, jo gimtinėje Subartonyse įteikta pirmoji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija  istorikui, publicistui, politikos apžvalgininkui Bernardui Gailiui už trilerį „Kraujo kvapas“ apie partizanus.

    Vinco Krėvės kūryba ir literatūra apie jį nuo pirmųjų publikacijų iki 1984 m. suregistruota biobibliografiniame žodyne „Lietuvių rašytojai“ (Vilnius, 1991. T. 2) [11].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Česnulevičiūtė, Petronėlė. Vincas Krėvė. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Kaunas, 1982. – 117 p., [4] iliustr. lap.
    2. Krėvė Vincas. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1958. – T. 13, p. 75-81.
    3. Vincas Krėvė-Mickevičius. – Portr. // Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius, 1961. – T. 3, d. 1, p. 280-334.
    4. Krėvė, Vincas. Milžinkapis: [padavimas] // Krėvė, Vincas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1982. – T. 1, p. 57-76.
    5. Vincas Krėvė – Portr., iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 128-129.
    6. Literatūra ir kalba. – [T.] 17: Vincas Krėvė-Mickevičius. – Vilnius, 1981. – 567, [2] p., [4] iliustr. lap.: lent.
    7. Naujokaitis, Pranas. Vincas Krėvė-Mickevičius. – Portr. // Naujokaitis, Pranas. Lietuvių literatūros istorija. – Čikaga, 1975. – T. 2, p. 253-295.
    8. Stonys, Juozas. Krėvė Vincas / Juozas Stonys, Mindaugas Tamošaitis. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 27-28.
    9. Tamošaitis, Mindaugas. Krėvė Vincas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 248-250.
    10. Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. – 531, [2] p. – Bibliogr.: p. 519-522. – Asmenvardžių r-klė: p. 523-532.
    11. Žižiūnaitė, Vaidota. Vincas Krėvė: [biobibliografija]. – Portr., iliustr. // Tarp knygų. – 2007, Nr. 9, p. 27-32; Nr. 10, p. 32-38.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016; 2023

     

     

     

    Yla, Stasys. M. K. Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus. - Vilnius, 1992. Knygos viršelis

    Yla, Stasys. M. K. Čiurlionis:
    kūrėjas ir žmogus. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

    Gimė parapijos vargonininko šeimoje. Apie 1876–1977 m. šeima gyveno Ratnyčioje. 1877–1878 m. Čiurlioniai persikėlė gyventi į Druskininkus. 1885 m. M. K. Čiurlionis baigia Druskininkų liaudies mokyklą. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. 1894–1899 m. studijavo Varšuvos konservatorijoje. 1902 m. baigė Leipcigo konservatoriją. Tais pačiais metais grįžo į Druskininkus, bet netrukus vės išvyko į Varšuvą. Lankydamasis tėviškėje užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1907–1908 m. su pertraukomis gyveno ir kūrė Vilniuje. 1907 m. Vilniuje surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. 1907–1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui. Prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti, buvo valdybos narys. 1908–1909 m. gyveno Peterburge, kuriame rūpinosi lietuvių dailės reikalais. M. K. Čiurlionis susirgęs grįžo į Druskininkus. Mirė „Raudonojo dvaro“ sanatorijoje Pustelninke. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje. Antkapinį paminklą 1937 m. sukūrė skulptorius Juozas Zikaras [3-5, 8].

    Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą sudaro originalūs, didelės fantazijos, subtilios minties dailės ir muzikos kūriniai. Kompozitorius parašė apie 270 įvairių žanrų muzikos kūrinių, o įskaitant ir nebaigtus darbus, fragmentus, jo muzikinį palikimą sudaro 353 kūriniai. Didžiausia muzikinio palikimo dalis – apie 170 kūrinių fortepijonui. Parašė apie 60 harmonizuotų liaudies dainų, taip pat kūrinių chorui, apie 20 preliudų vargonams, styginį kvartetą, variacijas, fugą, simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, uvertiūrą „Kęstutis“. Muzikinė M. K. Čiurlionio kūryba apima daugiau kaip dešimtmetį, o jo dailės kūriniai sukurti vos per šešerius metus. Dailininkas sukūrė apie 150 paveikslų, 60 grafikos darbų, apie 300 piešinių, eskizų. Vieni žymiausių meno darbų yra šie: „Pasaulio sutvėrimas“, „Karaliai. Pasaka“, „Tvanas“, „Laidotuvių simfonija“, „Žiema“, „Zodiakas“ ir kiti. Menininkas aktyviai dalyvavo dailės parodose. Čiurlionis savo darbuose skiria dėmesį ir gimtojo krašto gamtai. Bene svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra triptikas „Raigardas“. Vertingi M. K. Čiurlionio laiškai, užrašai ir straipsniai sudėti knygoje „Apie muziką ir dailę“ [1-2, 9].

    Žinomas lietuvių išeivijos veikėjas, kunigas Stasys Yla yra parašęs monografiją „M. K. Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus“, kurio išėjo du leidimai – 1984 ir 1992 m. [7]. Taip pat informacijos apie M. K. Čiurlionį yra šiuose leidiniuose: Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne „Lietuvos kompozitoriai“, „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, Stasės Ramanauskienės leidinyje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“, lietuviškose enciklopedijose, habilituotos humanitarinių mokslų (istorijos) daktarės Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Varėna istorijos kelyje“ [4] ir daugelyje kitų. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    Čiurlionis labai ilgėjosi ir mylėjo savo namus. Apie tai jis rašo iš Leipcigo savo draugui Eugenijui Moravskiui: „Kartais ateina į galvą, kad gal būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi, link mūsų kalnelių, smėlynų, pušų… Kas žino, gal tas pats gandras pakalens man pasveikinimą Druskininkuose. Ech, Geniuk, gaila, kad tu nežinai, kas yra sugrįžti į gimtąjį kaimą. Jau tik varstas iki namų. Štai tuoj už miškelio. Vėl girdi pušų ošimą, tokį rimtą, tartum tau kažką sakytų. Nieko taip gerai nesupranti, kaip tą šlamesį. Miškelis išretėja, jau spindi pro šakas ežeras… O toliau ir namai, gandro lizdas, bažnytėlė. Viskas tas pats, ir taip niekas nepasikeitė, kad valandėlę ir tau atrodo, jog grįžti iš kankorėžių karo su berniukais miške; o tas Leipcigas, Varšuva, sakytum, tik ilgas ir sunkus sapnas.“ [1].

    Čiurlionytė-Karužienė, Valerija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. - Bibliografija. - Vilnius, 1970. Knygos viršelis

    Čiurlionytė-Karužienė, Valerija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Bibliografija. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

    Druskininkuose, M. K. Čiurlionio gatvėje esančiuose namuose M. K. Čiurlionis su pertraukomis gyveno 1890–1910 m. Čia jis sukūrė simfoninę poemą „Jūra“, daug fortepijoninių kūrinių, rinko, užrašinėjo ir harmonizavo liaudies dainas, tapė peizažus, sonatas („Pavasario“, „Vasaros“, „Žalčio“, „Žvaigždžių“, „Fugą“), triptiką „Raigardas“, „Zodiako ciklą“ ir kt. Name Nr. 41 (prie gatvės) Čiurlionių šeima apsigyveno 1890 m. Vasarą šis namas būdavo išnuomojamas poilsiautojams, o vienas kambarėlis paliekamas Konstantinui. 1962 m. namo interjeras pritaikytas M. K. Čiurlionio memorialinei ekspozicijai (archit. S. Ramunis). 1963 m. birželio 16 d. šiame name atidarytas memorialinis muziejus. Buvusiame M. K. Čiurlionio kambaryje atkurta memorialinė dirbtuvė, kitame – jo dailės kūrinių ekspozicija. Namą, esantį kieme, menininko tėvai nusipirko vėliau. 1965 m. spalio 24 d. jame atidaryta memorialinė ekspozicija, skirta M. K. Čiurlioniui kaip muzikui. Pagerbiant žymiojo menininko atminimą, jo 100-ųjų gimimo metinių proga 1975 m. rugsėjo 22 d. muziejaus kieme atidengtas M. K. Čiurlionio biustas (skulpt. K. Švažas, archit. Ž. Mačionienė). Ta pačia proga buvo atidarytas Varėnos – Druskininkų kelias, pavadintas „Čiurlionio keliu“ ir papuoštas liaudies meistrų iš ąžuolo išdrožinėtais darbais, o Druskininkų miesto centre iškilmingai atidengtas M. K. Čiurlionio paminklas (skulpt. V. Vildžiūnas, archit. R. Dičius). Čiurlionio namuose ir prie paminklo vyksta tradiciniai „Muzikos rudens“ renginiai, koncertai. Senojoje Varėnoje, kur stovėjo namas, kuriame gimė Čiurlionis, yra paminklinis akmuo. 2021 m. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje atidengtas M. K. Čiurlionio gimimo vietą įamžinantis paminklas (skulpt. G. Piekuras, archit. G. Čaikauskas). M. K. Čiurlionio atminimas taip pat įamžintas Vilniuje, Kaune, Plungėje [8]. M. K. Čiurlionio vardu pavadintos gatvės Druskininkuose, Varėnoje, Alytuje, Vilniuje, Kaune ir kitur. Vilniuje veikia Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla.

    Apie dailininką ir kompozitorių V. Čiurlionytė-Karužienė, S. E. Juodis, V. Žukas parengė išsamią bibliografiją [6].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai. – Vilnius, 1960. – 338 p., [17] iliustr. lap.: gaid.
    2. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – T. 1, p. 290-291.
    3. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Portr., iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 118-119.
    4. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Portr. // Varėna istorijos kelyje. – Vilnius, 2002. – P. 176-178.
    5. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 369-371.
    6. Čiurlionytė – Karužienė, Valerija. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: bibliografija / V. Čiurlionytė-Karužienė, S. E. Juodis, V. Žukas. – Vilnius, 1970. – 683 p.: iliustr.
    7. Yla, Stasys. M. K. Čiurlionis. – 2-asis leid. – Vilnius, 1992. – 399, [1] p., [24] iliustr. lap.: iliustr. – Santr. angl.. – Bibliogr.: p. 370-379. – Pavardžių r-klė: p. 380–397.
    8. Ramanauskienė, Stasė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 65-70.
    9. Zubrickas, Boleslovas. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas. – Portr. // Zubrickas, Boleslovas. Lietuvos kompozitoriai. – Vilnius, 2004. – P. 102-107.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016; 2021

     
     
     
     

     

    Antanas Jonynas: bibliografijos rodyklė (1981-2002). - Vilnius, 2003. Knygos viršelis

    Antanas Jonynas: bibliografijos rodyklė (1981–2002). – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

    Gimė Alytaus geležinkelininko šeimoje. 1930–1933 m. mokėsi Alytaus pradžios mokykloje, 1933–1940 m. – Alytaus gimnazijoje. 1940 m. balandžio mėnesį po sunkios ligos neteko regėjimo. 1941–1944 m. mokėsi ir gyveno Kauno aklųjų institute. 1942–1944 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete. 1951–1952 m. studijavo M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. 1944–1954 (su pertrauka) ir 1962–1963 m. A. Jonynas buvo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininku, 1963–1964 m. – šios draugijos leidyklos direktoriumi. 1954–1962 m. su pertraukomis dirbo „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ redakcijose, 1958–1959 m. – žurnalo „Moksleivis“ redaktorius. 1969–1970 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje. Mirė 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [6].

    Rašytojas parašė daugiau kaip 20 knygų. Pirmas eilėraščių rinkinys „Kovotojų dainos“ pasirodė 1949 m. 1952 m. išleista antroji lyrikos knyga „Kad klestėtų žemė“. 1957 m. išliesta trečioji poezijos knyga „Apmąstymai“. Su K. Kubilinsku išleido satyrinių eilėraščių rinkinį „Pernykštis sniegas“. Vėlesni rinkiniai „Ateina įkvėpimas“ (1965), „Pasiryžimo metas“ (1973), „Žmogaus širdis, kareivio širdis“ (1974), „Neužmirštama diena“ (1985). Kartu su J. Požėra parašė dokumentinę apybraižą „Tu – mano kraujas gyvas“ (1961). Parašė prozos knygas „Paskutinė vakarienė“ (1962), „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“ (su J. Požėra, 1962 m.), „Laimės ratas“ (1965), „Šventieji žiedžia puodus“ (1965), publicistikos rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979), literatūros kritikos rinkinį „Prie gyvo šaltinio“ (1978). Vaikams 1956 m. parašė poemėlę „Išvažiuojam“, eilėraščių ir poemėlių knygelę „Erškėtrožė“ (1959), apysaką „Protingo princo klajonės“ (1967). 1960 m. kartu su j. Požėra parašė kino scenarijų „Vyturys – žemės paukštis“. 1962 m. parašė filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, rež. M. Giedrys). 2003 m. išleista rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ [5, 7].

    1973 m. už literatūrinę – visuomeninę veiklą A. Jonynui suteiktas respublikos nusipelniusio kultūros veikėjo Garbės vardas, 1974 m. už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ paskirta respublikinė premija. 1977 m. A. Jonynui paskirta Lietuvos aklųjų draugijos meno premija (po mirties) [6].

    1989 m. Alytuje, Liškiavos g. 17, tėvų namelyje įkurtas Antano Jonyno memorialinis muziejus [8]. 1979 m. ant namo Vilniuje, Antakalnio g. 8, kuriame gyveno A. Jonynas, atidengta memorialinė lenta. Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje ir Daugirduose, Krokialaukio seniūnijoje, Alytaus rajone. Poeto A. Jonyno vardu pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla.

    1988 m. literatūros kritikė Janina Riškutė parašė monografiją „Antanas Jonynas“ [7] apie A. Jonyno gyvenimą ir kūrybą. Juozas Marcinkus sudarė knygą „A. Jonynas amžininkų prisiminimuose“ [1]. Informacijos apie A. Jonyną taip pat yra šiuose leidiniuose: Juozo Marcinkaus esė rinktinėje „Menu juos“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005. T. 8), istorikės Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Alytaus istorinė raida“ [8], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, enciklopediniame biografijų žinyne „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus“ [2]. Yra informacijos periodikoje, internete.

    Gana plačiai paskelbta A. Jonyno bibliografija Lietuvos rašytojų bibliografiniame žodyne (I tomas, 1979 m.), kuriame duota apie 200 nuorodų. 1983 m. Lietuvos aklųjų draugijos leidykla išleido A. Jonyno bibliografiją (sudarytojai L. Kažukauskienė, L. Toločka), kurios suregistruoti rašytojo kūriniai, išleisti atskiromis knygomis reginčiųjų raštu, Brailio raštu ir įgarsinti magnetofoninėje juostoje bei darbai, pasirodę rinkiniuose, almanachuose, periodiniuose leidiniuose. Bibliografijos chronologinės ribos – 1943–1980 m. Tai bene išsamiausios žinios apie poeto kūrybinę veiklą. Bibliografijoje yra net 1686 pozicijos. Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriaus darbuotojai Roma Aškelovičienė, Lilija Oleškevič, Gražina Ramanauskienė ir Juozas Valentukevičius parengė bibliografijos rodyklę „Antanas Jonynas“, kuri apima 1981–2002 m. laikotarpį. Rašytojo bibliografija yra ir Janinos Riškutės monografijoje „Antanas Jonynas“ [7].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. A. Jonynas amžininkų prisiminimuose. – 2-asis leid. – Klaipėda, 1994. – 258, [2] p.
    2. Jonynas Antanas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus. – Kaunas, 2011. – P. 115.
    3. [Antanas Jonynas]: [autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9: Alytaus krašte, p. 143-144
    4. Marcinkus, Juozas. Antanas Jonynas. – Portr. // Marcinkus, Juozas. Menu juos: esė. – Vilnius, 1998. – P. 121-132.
    5. Mitaitė, Donata. Jonynas Antanas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 203-204.
    6. Mitaitė, Donata. Jonynas Antanas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 707.
    7. Riškutė, Janina. Antanas Jonynas: monografija. – Vilnius, 1988. – 266, [3] p., [8] iliustr. lap.: iliustr. – Bibliogr.: p. 257-263. – Pavardžių r-klė: p. 264-[267].
    8. Žepkaitė, Regina. Žymūs alytiškiai: Antanas Jonynas // Žepkaitė, Regina. Alytaus istorinė raida. – Vilnius, 2004. – P. 176-181.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016

     

     

     

    Linkevičius, Jonas. Po girią vaikščiojo poetas. - Vilnius, 2000. Knygos viršelis

    Linkevičius, Jonas. Po girią vaikščiojo poetas. – Vilnius, 2000. Knygos viršelis

    Poetas gimė ūkininko šeimoje. 1942 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Dirbo mokytoju Santaikoje, Simne (Alytaus raj.), Seirijuose (Lazdijų raj.), 1950–1972 m. – Alytuje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą miesto mokyklose, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. 1971 m. Varėnos rajono girioje, Pauosupėje, pasistatė namelį, praminė Dreve ir jame leisdavo vasaras. Eilėraščius vaikams pradėjo spausdinti 1937 m. 1972 m. atsisakė mokytojo darbo ir visas jėgas skyrė kūrybai. Palaidotas Alytuje [2, 4].

    Eilėraščius pradėjo spausdinti „Šaltinėlyje“, „Ateities spinduliuose“ ir kt. 1935 m. šešiolikmetis „Žiburėlio“ žurnalo surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas už eilėraštį „Gėlių dainelė“ ir poemą „Kiškiukas Gailiukas ir geras berniukas“. A. Matutis – trumpojo eilėraščio meistras. Poetas išleido daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų vaikams, parengė literatūros bei istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, iš rusų kalbos išvertė estų, kirgizų, baltarusių, rusų poetų eilėraščių, parašė apybraižų. 1948 m. išleido pirmuosius eilėraščių rinkinius „Genių kalvė“ (1948, 1978) ir „Grok, žiogeli, smuikeliu“. 1950 m. išleido „Vaikai iš kolūkio“, „Mokyklos takeliu“ (1952), „Vaivorykštė ežerą semia“ (1958, 2003), „Dvejetų karalius“ (1961), „Vyturių vainikas“ (1964), „Girios televizorius“ (1973), „Milžinų šaukštas“ (1978, 1982), „Girinukai“ (1978), „Šnekučiai“ (1982), „Tai margumai genelio“ (1983), „Dvylikos svečių lauktuvės“ (1984), eiliuotų pasakų knygas – „Negriukas Džonis“ (1951), „Miško cirkas“ (1958, 1976), „Drevinukas“ (1974, 1979), „Trijų brolių svirnelis“ (1982). Išskirtinis kūrinys – epinė poema „Karžygys Leinė“ (1965). Išleista kūrybos rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ (1980, 1997). Parašė libretą J. Gaižausko operai „Buratinas“ (1968) [1, 3].

    Jonas Linkevičius yra parašęs apybraižą „Po girią vaikščiojo poetas: Anzelmo Matučio gyvenimas ir kūryba“. Tai pat informacijos apie A. Matutį ir jo kūrybą yra šiuose leidiniuose: Vinco Aurylos „Lietuvių vaikų literatūra“ [3], „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (Vilnius, 2008. T. 14), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“ [5] ir daugelyje kitų. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    Anzelmui Matučiui 1984 m. įteiktas H. K. Anderseno diplomas už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ (įrašant A. Matutį į premijuotų rašytojų garbės knygą).

    1988 m. spalio 29 d. viena Igliaukos miestelio gatvių pavadinta A. Matučio vardu. 1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai suteiktas A. Matučio vardas. 1991 m. spalio 19 d. Alytuje atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus su paminkline lenta (Alytaus kraštotyros muziejaus filialas) name, kuriame gyveno poetas. Rašytojo vardu buvo pavadinta pradinė mokykla Alytuje. Zomčinės kaime – A. Matučio gimtinės muziejus. 1997 m. prie sodybos įkurtas parkas. Gatvė Alytuje, kuriame gyveno A. Matutis, pavadinta jo vardu.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Arnatkevičiūtė, Laima. Matutis Anzelmas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 318-319.
    2. Arnatkevičiūtė, Laima. Matutis Anzelmas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 458-459.
    3. Auryla, Vincas. Anzelmas Matutis // Auryla, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnius, 1986. – P. 162-163.
    4. Linkevičius, Jonas. Po girią vaikščiojo poetas: Anzelmo Matučio gyvenimas ir kūryba: [apybraiža]. – Vilnius, 2000. – 205 [3] p.: iliustr.
    5. Matutis, Anzelmas. [Anzelmas Matutis: autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9, p. 227-241.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016

    Vytautas Kazimieras Jonynas. Nuotr. iš kn.: 72 lietuvių dailininkai - apie dailę. - Vilnius, 1998

    Vytautas Kazimieras Jonynas. Nuotr. iš kn.: 72 lietuvių dailininkai – apie dailę. – Vilnius, 1998

    Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) gimnazijoje. 1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas Adomą Galdiką, lankė Adomo Varno tapybos studiją. 1931–1934 m. mokėsi Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje. 1931–1934 m. studijavo Paryžiaus meno mokyklose: taikomosios dailės mokėsi Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje, grafikos ir medžio skulptūros – Bulio mokykloje. Bendradarbiavo spaudoje: apipavidalino, iliustravo laikraščius ir žurnalus („Sodyba“, „Naujas žodis“, „Meno kultūra“). 1930 m. laimėjo jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų plakato konkursą. 1935 m. galerijoje Zak Paryžiuje surengęs pirmąją individualią parodą, V. K. Jonynas grįžo į Kauną, dirbo Meno mokykloje, Lietuvos kultūros paminklų inspekcijoje. Dailininkas buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos narys. 1941–1944 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Prancūzijos okupacinėje zonoje Freiburge jis įkūrė karo pabėgėliams skirtą Dailės ir amatų mokyklą. Iki 1949 m. buvo šios mokyklos direktorius ir dėstytojas. 1950–1951 m. dėstė Dailės ir architektūros mokykloje Mainze. 1951 m. atvyko į JAV. 1952-1956 m. dėstė Catan – Rose meno institute, 1957–1973 m. – Fordhamo universitete. 1955 m. Niujorke įsteigė M. K. Jonyno ir D. Shepherdo bažnytinio meno studiją. XX a. 9-ajame dešimtmetyje V. K. Jonynas grįžo į Lietuvą. Mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. [1, 3].

    Vienas svarbiausių kūrinių – Šv. Petro bazilikos Romoje rūsyje pagal V. K. Jonyno projektą įrengta lietuvių kankinių Gailestingosios Dievo Motinos koplyčia. Dailininkas iliustravo knygas (K. Donelaičio „Metai“, W. Shakespeare „Hamletas“, J. W. Goethe‘s „Jaunojo Verterio kančios“, K. Borutos „Mediniai stebuklai“ ir kt.), sukūrė  plakatų, estampų, ekslibrisų, pašto ženklų, akvarelių, pastelių, aliejinės tapybos paveikslų, skulptūrų, vitražų, mozaikų, taikomosios dailės kūrinių, projektavo baldus [2, 4].

    Vytautas Kazimieras Jonynas 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už grafikos darbus apdovanotas dviem aukso medaliais, 1938 m. įteiktas Prancūzijos Garbės legiono kryžius (4 laipsnio ordinas), 1945 m. tapo Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalieriumi. 1993 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinas. 1996 m. jam suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas [3].

    Tomas Sakalauskas yra parašęs knygą „Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas“ [6]. Informacijos apie dailininką V. K. Jonyną tai pat yra šiuose leidiniuose: „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, lietuviškose enciklopedijose, „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ [5], biografijų žinyne „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“. Yra literatūros periodikoje, internete.

    1997 m. suteiktas Druskininkų miesto Garbės piliečio vardas [1].

    1993 m. Druskininkuose atidaryta dailininko galerija [1].

    Literatūra ir šaltiniai:

    1. Andriušytė – Žukienė, Rasa. Vytautas Kazimieras Jonynas. – Iliustr., portr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 178-179.
    2. Gasiūnas, Vladas. Jonynas Vytautas Kazimieras // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 708.
    3. Jonynas Vytautas Kazimieras. – Portr. // Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. – Vilnius, 1998. – T. 1, p. 400-401.
    4. Vytautas Kazys Jonynas. – Portr., iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1956. – T. 9, p. 478-480.
    5. Vytautas Kazimieras Jonynas. – Portr. // 72 lietuvių dailininkai – apie dailę. – Vilnius, 1998. – P. 117-120.
    6. Sakalauskas, Tomas. Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas. – Vilnius, 1991. – 213 p.: [56] iliustr. lap.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016

     

    Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas]. - Kaunas, 2008. Knygos viršelis

    Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas]. – Kaunas, 2008. Knygos viršelis

    1890-1894 m. mokėsi Veiverių (Prienų r.) mokytojų seminarijoje. Ją baigęs dailininkas mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose. 1898–1902 m. mokėsi V. Gersono privačioje studijoje.1905-1906 m. studijavo privačiose Paryžiaus akademijose. A. Žmuidzinavičius 1906 m. apsigyveno Vilniuje.  1907 m. su kitais suorganizavo lietuvių dailės I parodą ir įkūrė Lietuvių dailės draugiją. 1926-1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1944–1951 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1951–1953 m. dėstė Lietuvos dailės institute, 1953–1966 m. – KPI. 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos, 1940 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. A. Žmuidzinavičius mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1969 m. dailininkui pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. V. Žuklys) [2, 9, 10].

    Antanas Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dailės kūrinių. Daugiausia nutapė peizažų: „Dzūkų kaimelis“ (1906 m.), „Nemunas prieš audrą“ (1917 m.), „Dvi pušys“ (1930 m.), „Palangos pajūris“ (1951 m.), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959 m.), buitinio žanro „Linų kūlimo talka Dzūkijoj“ (1926 m.), portretų (S. Čiurlionienės) (1941 m.). Dailininkas sukūrė pašto ženklų, lito banknotų, plakatų, apipavidalino knygų. Dailininko paveikslu galima pamatyti A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune, dailininko gimtinėje veikiančiuose muziejuose Seirijuose (Lazdijų r.) ir Balkūnų kaime (Alytaus r.), kituose Lietuvos bei buvusių tarybinių respublikų muziejuose, Tretjakovo galerijoje, Maskvos M. B. Lomonosovo universitete. Atskirais leidiniais 1956 m. 1957 m. ir 1963 m. išleisti A. Žmuidzinavičiaus parodų katalogai, 1966 m. ir 1977 m. – 24 reprodukcijų rinkinys. Dailininkas paliko 23  įvairias kolekcijas. Surinko vertingą lietuvių dailės, geologinių ir archeologinių retenybių, molinių švilpukų, lietuviškų juostų, prijuosčių, didelį mezginių rinkinį, medžio dirbinių, muzikos instrumentų, leidinių, laiškų, nuotraukų, visų lietuvių dailės parodų katalogų ir plakatų rinkinį, tapybos, skulptūros ir grafikos darbų kolekcijas, originalią velnių kolekciją ir daug kitos medžiagos iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Šiuos visą gyvenimą kauptus rinkinius ir daug savo kūrinių A. Žmuidzinavičius padovanojo Lietuvos visuomenei, Kauno valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. 1930 m. A. Žemaičio slapyvardžiu išspausdino eilėraščių knygą „Gyvenimo takais“, 1931 m. – užrašus „Priešui ir Tėvynei“. 1961 m. dailininkas parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“. Knyga iliustruota A. Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijomis, yra dailininko darbų sąrašas, pavardžių rodyklė [1, 4, 6].

    Antanas Žmuidzinavičius 1928 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio, 1936 m. – Gedimino II laipsnio ordinais. 1946 m. dailininkas tapo Respublikos nusipelniusiu meno veikėju. 1954 m. Lietuvių literatūros ir meno dekados Maskvoje proga A. Žmuidzinavičiui suteiktas LTSR liaudies dailininko vardas, 1957 m. – TSRS liaudies dailininko garbės vardas [8].

    1957 m. Vilniuje išleistas didelio formato, gausiai iliustruotas albumas „Antanas Žmuidzinavičius = Антанас Жмуйдзинавичюс“ su dailininko J. Mackonio parašyta pratarme apie menininką. 1969 m. išleistas albumas „Velniai: dailininko A. Žmuidzinavičiaus kolekcija“ , kurį parengė Pranas Porutis. 1972 m. Maskvoje išleistas albumas „Антанас Жмуйдзинавичюс“, kurio autorius –sudarytojas P. Gudinas. 2008 m. Kaune Alytaus kraštotyros muziejus išleido Artūro Balčiūno sudarytą fotografijų parodos katalogą „Apie dailininką A. Žmuidzinavičių: Prie gimtosios žemės versmės“ [1]. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Antano Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejaus ir dailininko anūkės Birutės Gučaitės asmeninių rinkinių. Apie dailininką informacijos taip pat yra šiuose leidiniuose: „XX a. lietuvių dailės istorijoje“, Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“, „Alytaus šviesuolių portretai“ (Kaunas, 2008), Juozo Kuckailio „Dzūkai“ [3], lietuvių enciklopedijose. Taip pat yra straipsnių spaudoje, informacijos internete.

    „Įdomiausias mano gyvenimo tarpas – tai jaunystė. Mano tėviškė – Dainavos šalis. Ją prisiminus, širdį užlieja kaitrių jausmų banga. Tėviškės aplinkuma ir ją gaubiąs dangus mano kūryboje suvaidino nepaprastai didelį vaidmenį. Taigi nesistebėkite, jei aš į tėviškę žiūriu kaip į didelę dvasios šventenybę“, – 1936-aisiais pasakojo dailininkas „Trimito“ žurnalo bendradarbiui Alfonsui Vytautui Braziuliui savo 60-mečio ir 35-erių metų kūrybos sukaktuvių proga [3, p. 27].

    1965 m. Kaune, V. Putvinskio g. 64, dailininko kolekcijos pagrindu įkurtas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys – vienintelis pasaulyje Velnių muziejus. 1966 m. dailininko name įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. 1967 m. atidarytas jo memorialinis butas ir dirbtuvė.

    Balkūnų kaime (Alytaus r.) įkurtas dailininko A. Žmuidzinavičiaus tėviškės memorialinis muziejus. 1971 m. dailininko atminimui prie namo atidengta memorialinė lenta (skulpt. V. Žuklys) [5].

    1986 m. Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijoje (Lazdijų r.) įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kambarys – muziejus.

    1977 m. ant dailininko namo Kaune prikabinta pirmoji atminimo lenta, kuri 1992 m. dingo. 2006 m. atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Vladas Žuklys) [5].

    2012 m. Vilniuje, ant namo Liejyklos g. 9, atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mikalojus Povilas Vilutis).

    2011 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos konferencijos sprendimu įsteigta Antano Žmuidzinavičiaus vardo respublikinės konkursinės peizažo parodos premija.

    Dailininko vardu pavadintos gatvės Balkūnuose (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.), Alytuje, Kaune, Miroslave (Alytaus r.).

    2001 m., minint dailininko 125-ąsias gimimo metines, Alytaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyrius išleido leidinį „Antanas Žmuidzinavičius: bibliografinė rodyklė: 1906–2001“ [7].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios versmės: [fotografijų parodos katalogas]. – Kaunas, 2008. – 64 p.: iliustr. – Bibliogr. išnašose.
    2. Balčiūnas, Artūras. Apie dailininką Antaną Žmuidzinavičių. – Iliustr., portr. // Alytaus šviesuolių portretai. – Kaunas, 2008. – P. 58-71.
    3. Kuckailis, Juozas. Gyvenimo paletė. – Portr., iliustr. // Kuckailis, Juozas. Dzūkai. -–Vilnius, 2006. – D. 1, p. 25-39.
    4. Mackonis J. Antanas Žmuidzinavičius. – Portr., iliustr. // Antanas Žmuidzinavičius. – Vilnius, 1957. – P. 7-23.
    5. Ramanauskienė, Stasė. Antanas Žmuidzinavičius. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 140-144.
    6. Savickas, Augustinas. Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) / Augustinas Savickas, Apolonoja Valiuškevičiūtė. – Iliustr. // XX a. lietuvių dailės istorija. – Vilnius, 1982. – T. 1, p. 127-133.
    7. Antanas Žmuidzinavičius : bibliografinė rodyklė : 1906–2001 : 125-osioms gimimo metinėms. – Alytus, 2001. – 86 p.
    8. Žmuidzinavičius Antanas. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1966. – T. 35, p. 389-394.
    9. Žmuidzinavičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius, 1961. – 414, [1] p.: [40] iliustr. lap. – R-klė: p. 405-408.
    10. Žmuidzinavičius Antanas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 800-801.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016