Išplėstinė paieška
  • en
  • ru
    • „Dainavos krašto“ dalyje „Personalijos“ pateikiamos biogramos vietos apdovanojimus gavusių nominantų, žymių žmonių, kuriems įsteigti muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos ir žymių kraštiečių – Lietuvos mastu žymių žmonių, susijusių su Alytaus apskritimi (čia gimusių arba susijusių savo veikla su šiuo kraštu).
    Skaityti plačiau

    Adolfas Ramanauskas-Vanagas

    Ramanauskaitė-Skokauskienė, Auksė, Čeplinskas, Alytis. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. - Alytus, 2000. Knygos viršelis

    Ramanauskaitė-Skokauskienė, Auksė, Čeplinskas, Alytis. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. – Alytus, 2000. Knygos viršelis

    1921 m. A. Ramanauskas-Vanagas su tėvais iš JAV grįžo į Lietuvą ir apsistojo Bielėnuose (Rudaminos vlsč., Seinų apskr.). 1937 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, 1939 m. – Klaipėdos pedagoginį institutą, 1940 m. – Karo mokyklą atsargos jaunesniojo leitenanto laipsniu. Nuo 1940 m. rudens dirbo Guronių (Leipalingio vlsč.), nuo 1941 m. spalio mėn. – Aukštakalnių pradžios mokyklos mokytoju. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR – Vokietijos karui dalyvavo Birželio sukilime, vadovavo Druskininkų apylinkėse veikusiam sukilėlių būriui. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, karinį parengimą, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams, pedagoginei praktikai. 1945 m. balandžio 25 d. užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikiančiais partizanais, Nemunaičio apylinkėje buvo išrinktas būrio vadu. Būdamas geras organizatorius jis netrukus Merkinės ir Alovės apylinkėse išsisklaidžiusius partizanų būrelius sujungė į 140 kovotojų kuopą, kuri buvo prijungta prie Dzūkų rinktinės. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu, 1945 m. liepos mėnesį – Merkio rinktinės vadu. Jis Dzūkijoje ėmė centralizuoti ginkluotą pogrindį. 1946 m. balandžio 23 d. paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju, nuo 1947 m. rugpjūčio laikinai ėjo vado pareigas, rugsėjo gale paskirtas apygardos vadu. Organizavo partizanų spaudos leidybą, redagavo laikraščius, rašė straipsnius į Merkio bataliono „Trečią skambutį“ (1945), Merkio rinktinės „Mylėk Tėvynę“ (1946–1947), Dainavos apygardos „Laisvės varpą“ (1947–1949), Pietų Lietuvos srities „Partizaną“ (1949–1950), „Miško brolį“ (1950–1952) ir kitus. 1952–1956 m. rašė atsiminus „Partizanų gretose“ [3, 5].

    1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, 1949 m. – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo nariu. Buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, patvirtintas Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadu. Su kitais parengė ir 1949 m. vasario 16 d. pasirašė suvažiavime priimtą LLKS Tarybos Deklaraciją dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo principų (2010 m. LR Seimas jos autorius pripažino Nepriklausomybės akto signatarais). Suvažiavime A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas partizanų majoro, o 1949 m. – pulkininko vardas. 1950 m. jis paskirtas LLKS gynybos pajėgų vardu, o 1952 m. – Tarybos prezidiumo pirmininku, suteiktas partizanų generolo laipsnis. KGB užverbuoto buvusio Karo mokyklos bendramokslio išduotas 1956 m. su žmona Birute Kaune buvo suimtas, kalintas ir kankintas KGB kalėjime Vilniuje. 1957 m. rugsėjo 25 d. jis LSSR aukščiausiojo teismo nuteistas mirties bausme, lapkričio 29 d. – sušaudytas. Kur buvo palaidoti A. Ramanausko-Vanago palaikai – nežinoma [10, 13]. 2018 m. birželio mėn. po ilgų paieškų Vilniuje, Antakalnio rajone esančiose vadinamosiose Našlaičių kapinėse archeologai rado A. Ramanausko-Vanago palaikus. Spalio mėn. jie palaidoti Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone. Valstybės vadovų panteone 2020 m. atidengtas antkapinis paminklas (skulpt. Algirdas Kuzma).

    1991 m. partizano dukros Auksutės Ramanauskaitės–Skokauskienės rūpesčiu buvo išleista jos tėvo Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knyga „Daugel krito sūnų…“. Vėliau (1992, 1999, 2007) buvo išleisti pakartotiniai ir papildyti šios knygos leidimai [11].

    1949 m. už nuopelnus partizaniniam karui A. Ramanauskas-Vanagas apdovanotas 2 laipsnio Laisvės kovos kryžiumi, 1950 m. LLKS Tarybos prezidiumo – I ir II rūšies I laipsnio Laisvės kovos kryžiais. 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jam patvirtintas brigados generolo laipsnis. Po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 2 (1998) ir 1 (1999) laipsnio ordinais [13].

    2007 m. A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas už nuopelnus Alytui ir Lietuvos valstybei [6] ir Lazdijų rajono garbės piliečio vardas. 2018 m. suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas už nuopelnus Lietuvos valstybei [7].

    1994 m. Alytaus 2-oji vidurinė mokykla (buvusi mokytojų seminarija) pavadinta Adolfo Ramanausko-Vanago vardu. Nuo tų metų kovo 6-ąją, A. Ramanausko – Vanago gimimo dieną, mokykloje švenčiama Mokyklos diena. 2010 m. tapo Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Šios gimnazijos 1940–1945 m. senajame pastate veikusioje Alytaus mokytojų seminarijoje mokytojavusiam A. Ramanauskui-Vanagui 1998 m. kovo mėn. atidengta atminimo lenta (Kurorto seniūnaitija). Gimnazijos kraštotyros muziejaus vienas kambarys yra paskirtas A. Ramanauskui-Vanagui pagerbti. 2003 m. jame atidengtas A. Ramanausko-Vanago biustas (skulpt. Stanislovas Kuzma). 1999 m. Merkinėje pastatytas kryžius ir koplytstulpis (skulpt. Albertas Belevičius), 2010 m. – koplytstulpis partizanams ir jų vadui A. Ramanauskui-Vanagui (skulpt. Antanas Česnulis). 1999 m. A. Ramanausko-Vanago vardu pavadintas Nemenčinės kovinio rengimo centras . Jame 2006 m. atidengtas paminklas (skulpt. Tadas Gutauskas). A. Ramanausko-Vanago pavardė iškalta skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta Vilniaus Vingio parke 2009 m., skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. 2012 m., minint A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto 56-ąsias ir partizanų vado 55-ąsias metines, partizanų suėmimo vietoje per KGB vykdytą operaciją Kaune, Žaliakalnyje, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos, atidengtas paminklinis akmuo. 2017 m. Lazdijuose, centrinėje aikštėje prieš Šv. Onos bažnyčią, atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui (skulpt. Jonas Jagėla). Aikštė pavadinta partizanų vado vardu. 2019 m. JAV Ilinojaus valstijos Lemonto mieste atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui (skulpt. Jonas Jagėla). 2022 m. lapkričio 27 d., artėjant 65-osioms brigados generolo A. Ramanausko-Vanago žūties metinėms, Varėnos rajone Merkinėje atidengta skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurta skulptūra „Vanagas su vanagėliu“ ir atidarytas Lietuvos partizanų vado vardu pavadintas skverelis. 2022 m. vienoje pirmųjų A. Ramanausko-Vanago vadaviečių Varėnos rajone, Merkinės apylinkėse, ties Lankininkų kaimu iškilo partizanų ženklas – dvigubas kryžius. Partizano atminimui sukurti filmai: „Partizanai (1993, rež. E. Zubavičius), „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“ (2007, rež. V. Garlinskienė), „Nenugalimas“ (2018, rež. A. Zalanskaitė), „Mokytojas. Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (2019, rež. A. Kinderis), „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas (2020, rež. A. Kuzmickas). 1991 m. Kaune A. Ramanausko-Vanago vardu pavadinta gatvė. Alytaus kraštietė Onutė Suncovienė parašė eilėraštį „Gen. A. Ramanausko-Vanago atminimui“. Matas Svajūnas yra sukūręs kovotojui už Lietuvos laisvę poemą „Sušaudyti likimai“ [5]. 2018 m. Lazdijų gimnazijoje atidarytas A. Ramanausko-Vanago istorijos kabinetas. 2018 m. Varėnoje pirmoji A. Ramanausko-Vanago premija įteikta LGGRTC Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojui Eugenijui Peikšteniui, istorikui, buvusiam LGGRTC Genocido aukų muziejaus darbuotojui Dariui Indrišioniui, VU Istorijos fakulteto doc. Gintautui Vėliui ir LGGRTC Memorialinio departamento Atminimo programos skyriaus vyriausiajam istorikui Daliui Žygeliui už iniciatyvas ieškant ir atrandant A. Ramanausko-Vanago palaikus. 2019 m. Varėnoje antroji A. Ramanausko-Vanago premija įteikta buvusiam politiniams kaliniui Vytautui Kaziulioniui už iniciatyvą ieškant ir atrandant Lietuvos partizanų žūties bei palaidojimo vietas, įamžinant atminimą. 2020 m. Varėnoje trečioji A. Ramanausko-Vanago premija įteikta prof. dr. Kęstučiui Kazimierui Girniui už kūrinius, skatinančius visuomenės pilietiškumą, siekiančius išsaugoti istorinę atmintį, skiepijančius meilę ir ištikimybę Lietuvai. 2021 m. Varėnoje ketvirtoji A. Ramanausko-Vanago premija įteikta partizanui Juozui Jakavoniui-Tigrui už rezistencinės (partizaninės) veiklos, jos viešinimo ir patriotinio ugdymo nuopelnus. 2022 m. Varėnoje penktoji A. Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei Daliai Kuodytei už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę, istorinę atmintį, skiepijančią meilę ir ištikimybę Lietuvai. 2023 m. Varėnoje šeštoji premija skirta Laisvės kovų įamžinimo sąjūdžiui už daugiau nei dešimtmetį aktyviai puoselėjamą Lietuvos laisvės kovų atminimą, už žinių apie laisvės kovas sklaidą švietimo įstaigose, vietos bendruomenėse ir užsienio auditorijose. 2024 m. Varėnoje septintoji premija įteikta režisieriui, dokumentinių filmų kūrėjui Algiui Kuzmickui už sukurtus literatūros, dailės, muzikos, teatro ir kino kūrinius, skatinančius visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę, istorinę atmintį, skiepijančius meilę ir ištikimybę Lietuvai. 2018 m. partizano tėviškėje Lazdijų rajone, Bielėnų kaime atidarytas A. Ramanausko-Vanago atminimo parkas.

    Žymus Lietuvos rezistento, Lietuvių išeivių mokslininko, sociologo Kajetono Juliaus Čeginsko darbas „Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ pirmiausia skelbtas išeivijoje (Lampertheim, 1993), vėliau išleistas fotografuotinis leidimas Lietuvoje [1]. 2000 m. partizano duktė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir žymiojo partizanų vado vardu pavadintos Alytaus vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Alytis Čeplinskas parašė biografiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ [10]. Vėliau dukros pastangomis išleisti du nuotraukų albumai: „Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (sudarytoja A. Ramanauskaitė-Skokauskienė) [8] ir Auksės Ramanauskaitės-Skokauskienės „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ [9]. 2007 m. pasirodė Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės sudarytas memorialinis leidinys „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje“ [3]. Į šią knygą patalpinti jau nepriklausomoje Lietuvoje parašyti straipsniai, atsiminimai, jubiliejinės kalbos ir kt., pateikiama daug iliustracijų. Apie A. Ramanauską informacijos yra taip pat šiuose leidiniuose: „Dainavos apygardos partizanų takais“ [2], „Alytaus istorinė raida“ [14], Vytauto Kaziulionio publicistikos knygoje  „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“ [4], „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ [13], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2011. T. 19), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“ [12]. Apie A. Ramanauską-Vanagą, buvusį Alytaus mokytojų seminarijos mokytoją, plačiau pasiskaityti galima Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygoje „Amžinybės sparnai“ [1]. Informacijos yra periodikoje, internete.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Biliūtė-Aleknavičienė, Elvyra. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. – Portr. // Biliūtė-Aleknavičienė, Elvyra. Amžinybės sparnai. – Alytus, 1997. – P. 261-274.
    2. Dainavos apygardos vadai: [Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1918–1957]. – Portr. // Dainavos apygardos partizanų takais. – Vilnius, 1997. – P. 28-36.
    3. Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje. – Kaunas, 2007. – 317, [1] p., [24] iliustr. lap.: faks., portr.
    4. Kaziulionis, Vytautas. Merkinės partizanų bataliono vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. – Portr. // Kaziulionis, Vytautas. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. – Varėna, 2007. – P. 71-73.
    5. Kazlauskas, Rolandas. Ramanauskas Adolfas (slapt. Vanagas). – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 19, p. 510-511.
    6. Mosteikaitė, Alma. Miesto garbės piliečio vardas – Adolfui Ramanauskui-Vanagui // Alytaus naujienos. – 2007, geg. 25, p. 2.
    7. Mosteikaitė, Alma. Alytaus rajono garbės piliečio vardas – Pietų Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. – Iliustr. // Alytaus naujienos. – 2018, birž. 23, p. 4.
    8. Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas = Partisan commander general Adolfas Ramanauskas-Vanagas: [albumas ; į anglų kalbą išvertė Teresė Aleknavičiūtė]. – Kaunas, 2007. – 97 [1] p.: faks., portr.
    9. Ramanauskaitė – Skokauskienė, Auksė. Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: [albumas]. – Vilnius, 2008. – 119 p.: iliustr., faks., portr.
    10. Ramanauskaitė-Skokauskienė, Auksė. Adolfas Ramanauskas-Vanagas : [1918 03 06–1957 11 29] / Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Algimantas Alytis Čeplinskas. – Alytus, 2000. – 46 [1] p.: iliustr.
    11. Ramanauskas (Vanagas), Adolfas. Daugel krito sūnų…: partizanų gretose. – 2-asis leid. – Vilnius, 2007. – 586, [2] p., [16] iliustr. lap.: iliustr, faks.
    12. Ramanauskas-Vanagas, Adolfas. [Adolfas Ramanauskas-Vanagas: autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn.: 9, p. 299-306.
    13. Adolfas Ramanauskas. – Portr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 192-193.
    14. Žepkaitė, Regina. Žymūs alytiškiai: [Adolfas Ramanauskas-Vanagas] // Alytaus istorinė raida. – Vilnius, 2004, p. 176-181.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016; 2021

     

     

     

    Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Nuotr. iš kn.: Vanagėlis, Ksaveras. Raštai. - Kaunas-Vilnius, 1921

    Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Nuotr. iš kn.: Vanagėlis, Ksaveras. Raštai. – Kaunas – Vilnius, 1921

    Gimė ūkininkų šeimoje. Nuo 1872 m. mokėsi Alytaus rajono Simno ir Krokialaukio pradžios mokyklose. Vėliau mokėsi Veiverių pavyzdinėje mokykloje (Prienų rajonas) ir mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1883 m. Laikinai buvo paskirtas mokytojauti į Pajavonio evangelikų liuteronų pradžios mokyklą (Marijampolės apskritis) ir 1885 m. į Beržininkus (Seinų apskritis). Čia rusų žandarų įtartas lietuviškąja veikla, buvo perkeltas į Lomžos guberniją, o nuo 1905 m. į Lomžos priemiestį Piontnicą. 1906 m. neleido persikelti į Kauno guberniją. 1908 m. iš Lomžos perkėlė į Varšuvą, kur dirbo ir po Pirmojo pasaulinio karo. Veiverių mokytojų seminarijoje priklausė prie kultūros ir lietuviškos spaudos propaguotojų būrelio, sudaryto mokytojo P. Armino. Kartu su J. Andziulaičiu-Kalnėnu  platino „Aušrą“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Kartu su Lomžos klebonu V. Aleksandravičiumi įkūrė Lomžos lietuvių „Pagalbos“ draugiją, kuri rūpinosi šalpos ir švietimo reikalais. Perkeltas į Varšuvą, įsijungė į Lietuvos šelpimosi draugiją. Rašytojas mirė Varšuvoje. Palaidotas Vilniuje [2-3].

    Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis rašyti pradėjo 1883 m. Tuo metu rašytojas išspausdino „Kur banguoja Nemunėlis“, vėliau imtą plačiai dainuoti ir harmonizuotą. Dainomis virto meilės eilėraščiai „Oi žiba žiburužiai, oi dega liktoružiai“, „Mylimajai“. Sukūrė proginių, religinių eilių, chrestomatinėmis tapusių pasakėčių („Genys ir dagilis“, „Asiliukas“). Parašė pasakėčias „Lojo šuo per naktį“, „Giraitėj krūmelyje dagilis tupėjo“ ir kt. sukūrė apsakymėlius ir vaizdelius: „Vestuvės“ (1906), „Arbatnamyje“ (1907), „Melagių dėdė“ (1907), „Miestelio Onutė“ (1907), „Valsčiaus ponai“ ir „Vestuvės“ (1907), „Dievo žmonės“ (1908), „Gyvačių karalius“ (1908), „Dovanėlė“ (1909), „Aušros paminėjimui“ (1909). Išleido kūrybos rinkinį „Raštai“ (1921). Mokykloms parengė elementorių „Aušrelė“ (1927) [1, 5].

    Informacijos apie K. Sakalauską-Vanagėlį ir jo kūrybą yra šiuose leidiniuose: „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, „Lietuvių enciklopedijoje“ (Boston, 1961. T. 26), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“ [2], „Žurnalistikos enciklopedijoje“ [4], Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorija“ (Čikaga, 1973. T. 1) ir daugelyje kitų. Yra straipsnių periodikoje, internete.

    Alytuje, Birutės gatvėje (Kurorto seniūnaitija), ant 12-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame pas brolį Bronių, miesto notarą, vasarodavo rašytojas K. Sakalauskas-Vanagėlis, pritvirtinta memorialinė lenta.

    Rašytojo K. Sakalausko-Vanagėlio vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Alytaus rajone Simne bei Kolonistų kaime.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Naujokaitis, Pranas. Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863-1938) // Naujokaitis, Pranas. Lietuvių literatūros istorija. – Čikaga, 1973. – T. 1, p. 401-403.
    2. Sakalauskas-Vanagėlis, Ksaveras. [Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis: autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9, p. 315-317.
    3. Sakalauskas Ksaveras. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1961. – T. 26, p. 301.
    4. Sakalauskas-Vanagėlis Ksaveras // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 439.
    5. Vedrickaitė, Imelda. Sakalauskas-Vanagėlis Ksaveras // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 439-440.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016; 2017

    Aldona Česaitytė-Nenėnienė

    Aldona Česaitytė–Nenėnienė. Nuotr. iš kn.: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1981. – T. 8, p. 142.

    Daugirdų pradinėje mokykloje baigė 4 klases, mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. 1968 m baigusi vidurinę įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, kurį baigė 1972–aisiais [2]. Dirbo ir gyveno Kaune. Atkakliai siekė sportinių pergalių, pelnė daug įvairiaspalvių medalių, buvo garsi ir tituluota, tačiau niekada neapsvaigo nuo šlovės, išliko kukli ir paprasta [5].

    1999 m. balandžio 3 d., nesulaukusi 50–ties, amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse Kaune [4].

    Nuo 1974 metų A. Česaitytė–Nenėnienė dirbo Kauno kūno kultūros ir sporto komiteto instruktore. 1976–aisiais suteiktas TSRS nusipelniusios sporto meistrės vardas. 1971–1982 metais – Kauno „Žalgirio” moterų rankinio komandos žaidėja ir kapitonė, 1974–1982 m. TSRS moterų rankinio rinktinės žaidėja, 1978, 1980, 1982 metais – Lietuvos moterų rankinio čempionė, pasaulio čempionatų, 1976 m. Monrealio olimpinių žaidynių ir 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių čempionė.1976 m. Monrealio olimpinėse žaidynėse jos iškovotas aukso medalis buvo pirmasis Lietuvos rankininkių olimpinis auksas. 1980 m. Aldona Česaitytė–Nenėnienė tapo XXII Maskvos olimpinių žaidynių čempione, parvežusia į Lietuvą antrąjį aukso medalį [2].

    2012 m. gegužės mėn. Daugirdų kaime prie Aldonos Česaitytės–Nenėnienės vaikystės ir jaunystės namų atidengta atminimo lenta [5, 8].

    2012 m. Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu A. Česaitytei–Nenėnienei Alytaus rajono garbės pilietės vardas (po mirties) suteiktas už nuopelnus Alytaus rajonui ir Lietuvos valstybei. [9]

    Apie Aldoną Česaitytę–Nenėnienę rašoma Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje [7], Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje [3], periodinėje spaudoje ir internete.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Alytaus rajono Garbės pilietės vardas – olimpinei čempionei: [Aldonai Česaitytei– Nenėnienei] // Alytaus rajono žinios. – 2012, Nr. 5, p. 5.
    2. Atkakli ir paprasta : [sportininkė Aldona Česaitytė–Nenėnienė, 1949–1999 : nekrologas]. – Portr. // Alytaus rajono žinios. – 2012, Nr. 5, p. 5.
    3. Česaitytė Aldona, Nenėnienė // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2002. – T. 4, p. 322.
    4. Januškevičienė, Valerija. Mergaitė iš Daugirdų kaimo – dukart olimpinių žaidynių čempionė: [Aldona Česaitytė–Nenėnienė] // Alytaus naujienos. – 2009, spal. 14, p. 3
    5. Kochanskas, Jurgis. Alytaus rajono garbės piliečio vardas – Krokialaukio krašto dukrai: [Aldonai Česaitytei–Nenėnienei]. – Portr. // Alytaus naujienos. – 2012, birž. 29, p. 1.
    6. Krokialaukio Tomo Noraus–Naruševičiaus vidurinėje mokykloje šventė, skirta dukart olimpinių žaidynių čempionei Aldonai Česaitytei–Nenėnienei paminėti. –Iliustr. // Dainavos žodis. – 2013, geg. 24, p. 2.
    7. Nenėnienė, Česaitytė, Aldona . – Portr. // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981. – T. 8, p. 142
    8. Šiupšinskienė, Janina. Sporto – atminimo šventė, skirta moterų rankinio dukart olimpinių žaidynių čempionei Aldonai Česaitytei–Nenėnienei. – Iliustr. // Dainavos žodis. –2012, geg. 25, p. 12–13.
    9. Valstybės dieną Alytaus rajonas pasitiko su rajono himnu ir šeštuoju garbės piliečiu: [Aldona Česaitytė–Nenėnienė]. – Iliustr. // Dainavos žodis. – 2012, liep. 7, p. 3.

     Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016; 2017

     

     

    Kunigas Pranas Gavėnas. - Punskas, 2014. Knygos viršelis

    Kunigas Pranas Gavėnas. š– Punskas, 2014. Knygos viršelis

    Gimė neturtingų ūkininkų Antano ir Kotrynos Gavėnų šeimoje. 1933 m. išvyko į Italiją, kurioje globojamas kunigo Antano Skelčio, mokėsi pas vienuolius saleziečius. 1939 m. įstojo Į Saleziečių ordiną. 1940 m. baigė gimnaziją. 1941–1944 m. Turino universitete studijavo psichologiją ir pedagogiką. 1949 m. įgijo teologijos licenciato laipsnį. Tais pačiais metais įšventintas į kunigus. 1950–1952 m. studijavo Grigaliaus universitete Romoje. 1952 m. paskirtas Lietuvių gimnazijos Castelnuovo mokytoju, 1964 m. – direktoriumi. 1954 m. įkūrė „Jaunimo bibliotekos“ lietuviškoms knygoms leisti leidyklą. 1952– 1969 m. Italijoje redagavo „Saleziečių balsą“. 1971 m. apsigyveno Brazilijoje, San Paule, kuriame vadovavo Vila Zelinos parapijai. Buvo paskirtas Pietų Amerikos lietuvių kunigų vienybės pirmininku, tapo Brazilijos rašytojų sąjungos, San Paulo spaudos asociacijos, Istorijos akademijos nariu. 1977–1987 m. buvo San Paulo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos klebonu. 1977–1988 m. redagavo Brazilijos lietuvių žurnalą „Mūsų Lietuva“ [2, 4].

    Pranas Gavėnas 1991 m. grįžo į Lietuvą ir Alytuje pradėjo kunigauti Šv. Angelų Sargų parapijoje. Per devynerius Dzūkijos sostinėje pragyventus metus kunigas, rašytojas, visuomenininkas miesto gyvenime paliko ryškų, neišdildomą pėdsaką. Jis atnaujino „Saleziečių žinių“ leidimą, kurias ir redagavo. Alytuje pradėjo dirbti su socialinės rizikos šeimomis, Alytaus rajone, Nemunaičio miestelyje, vaikams organizavo vasaros stovyklas. Kunigas aktyviai dalyvavo  vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veikloje, Alytuje įsteigė Lietuvos katalikų akademijos skyrių. Nuo 1994 m. P. Gavėnas kunigavo Alytuje naujai pastatytos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje, kurioje buvo paskirtas garbės klebonu. Ten pat ir gyveno. Šiuose parapijos namuose jo rūpesčiu įsteigtas saleziečių patriarcho kunigo Antano Skelčio muziejus. 1995 m. P. Gavėno iniciatyva Alytus pavestas Marijos Krikščionių Pagalbos globai. Kartu su bendraminčiais pastatė paminklus: Lazdijų rajone, Veisiejuose – esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui; Kretingos rajone, Varėnos rajone, Merkinėje – Šv. Kazimierui; Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje – sukilimo vadei Emilijai Pliaterytei ir kitus. Kunigas mirė 2000 m. Palaidotas Alytuje, Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčios šventoriuje [2-3].

    Lietuvoje išėjo P. Gavėno parašytos, jaunimui skirtos knygos: „Jaunojo galiūno kelias“, „Mikas Magonė“, „Didysis reisas“, „Šventasis Kazimieras“ ir kitos, mišiolas „Melskitės broliai“. Alytaus miesto laikraščiui nuolat rašė straipsnius apie Don Bosko idėjas, nagrinėjo teologijos, religijos, doros temas. Kunigas į portugalų kalbą vertė lietuvių autorių kūrybą [4].

    1994 m. kunigas apdovanotas Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija (3).

    2002 m. kunigui Pranui Gavėnui suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas (po mirties) už nuopelnus Alytaus miestui ir Lietuvai piliečių dorinio ugdymo srityje [1].

    Informacijos apie kunigą salezietį Praną Gavėną yra šiuose leidiniuose: Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ (Chicago, 1987. T. 6), enciklopediniame biografijų žinyne „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus“ [2], antrajame papildytame leidinyje „Kunigas Pranas Gavėnas“ [3] ir kituose. Yra informacijos periodikoje ir internete.

    Ant Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios sienos (Senamiesčio seniūnaitija) yra pakabinta memorialinė lenta kunigui P. Gavėnui [4].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Alytaus miesto garbės piliečio vardai bus suteikti P. Gavėnui ir V. Nedzinskui. – Portr. // Alytaus naujienos. – 2002, birž. 7, p. 1.
    2. Gavėnas Pranas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus. – Kaunas, 2011. – P. 111.
    3. Kunigas Pranas Gavėnas. – 2-asis papild. leidimas. – Punskas, 2014. –31 p.: portr., iliustr.
    4. Kviklys, Bronius Kun. Pranas Gavėnas // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chicago, 1987. – T. 6, p. 495.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016

     

    Nedzinskas, Antanas. Vytauto Nedzinsko pašaukimas. - Vilnius, 2005. Knygos viršelis

    Nedzinskas, Antanas. Vytauto Nedzinsko pašaukimas. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

    Vytauto Nedzinsko vaikystė prabėgo Alytuje, kone pačiame Vidzgirio miške, šalia Nemuno. 1957 m. baigė Alytaus 2-ąją vidurinę mokyklą. 1964 m. baigė Lietuvos Veterinarijos akademiją, gavo zootechniko žuvininko diplomą. 1958–1959 m. dirbo Alytaus statybos remonto kontoros darbininku. 1964 m. – Ignalinos žuvų veislyno inžinierius ichtiologas. 1964–1965 m. tarnavo Tarybinėje Armijoje. 1965m. paskirtas Žuvinto (Alytaus r.) valstybinio rezervato direktoriumi. Tai, kad biologas tolesnį gyvenimą susiejo su Žuvintu, lėmė pažintis su didžiuoju Lietuvos gamtininku profesoriumi Tadu Ivanausku. Profesorius V. Nedzinskui, kaip savo sekėjui, paliko du priesakus: įkurdinti ir tyrinėti du retus paukščius: baltąją gulbę ir pilkąją žąsį. Nelaimingo atsitikimo metu nuskendo Žuvinto rezervato pelkėje. Gamtininkas palaidotas Alytaus Daugų g. kapinėse [6-7].

    1978 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos gulbių nebylių ekologija“. 1994 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Nuo tų pačių metų dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos Alytaus skyriui, priklausė Alytaus žaliųjų klubo valdybai. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos ir Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narys, dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ leidėjas, Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ narys. Išleido šias knygas: „Paukščių ežeras“ (1971), „Sparnuočių namai“ (kartu su Antanu Aleknoniu, 1976), „Gulbės Lietuvoje“ (1980), „Žuvinto metai“ (1984), „Paukštulis – ežero vaikas“ (1987), „Gamtininko poringės“ (1999), „Pasakojimai apie gulbes“ (2003). Vytautas Nedzinskas – daugiau kaip 1500 populiarių straipsnių gamtosaugos temomis šalies spaudoje, daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių autorius. V. Nedzinskas neliko abejingas savo gimtajam miestui: iš jo straipsnių matyti, kiek daug dėmesio skiria miesto natūraliam parkui, kuris nuo seno vadinamas Miesto sodu, nepraleistas pro akis unikalus miesto Dailidės ežerėlis. Akcentavo Vidzgirio miško problemas, stebėjo Gulbynės ežerėlį. Vytautas Nedzinskas laikraštyje „Komunistinis rytojus (dabar „Alytaus naujienos“) rengė gamtos konkursus: „Pažinkime gimtąją Dzūkiją“ (1968), „Pažinkime gamtą, įminkime jos paslaptis“ (1969), „Gamta – antrieji mūsų namai“ (1970), „Tausokime gamtos turtus“ (1971), „Įminkime gamtos paslaptis“ (1972), „Sklaidykime gamtos metraštį“ (1973), „Pažink, saugok, globok“ (1974), „Gamtos apsauga 77“ (1977), „Ar pažįsti tėviškės gamtą?“ (1986), „Metų laikai“ (1987). Po gamtininko žūties Dzūkijoje įsteigtos Vytauto Nedzinsko vardo premijos, skatinančios plėtoti jo pradėtą gamtosauginę, kultūrinę, švietėjišką veiklą Alytaus krašte. Jos steigiamos kas dvejus metus. Konkursą organizuoja visuomeninė organizacija „Dzūkų kultūros draugė“ [2, 4-5, 9]. Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje saugomi Vytauto Nedzinsko rankraščiai.

     2000 m. Vytautas Nedzinskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Gamtininkas apdovanotas ir Vytauto Bergo premija.

    Informacijos apie Vytautą Nedzinską yra šiuose leidiniuose: Tamaros Arnastauskienės ir Algimanto Jakimavičiaus knygoje „Lietuvos zoologai XVIII–XX a.“, informaciniuose žinynuose „Kas yra kas Lietuvoje 2002“ ir „Kas yra kas Alytaus apskrityje 2001“, „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [3], leidinyje „Alytaus krašto mokslininkai“ bei Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“. Antanas Nedzinskas apie gamtininką parašė knygą „Vytauto Nedzinsko pašaukimas“ [4]. Yra straipsnių periodikoje, informacijos internete.

    1992 m. Vytautui Nedzinskui paskirta Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija. Išrinktas Alytaus apskrities 2001 m. žmogumi. 2002 m. gamtininkui po mirties suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas už nuopelnus Alytaus miestui ir Lietuvai kultūros, mokslo bei gamtosaugos srityse [1].

    2003 m. vasario 7 d. Alytuje, prie Vilties gatvės 38-to namo (Dainavos seniūnaitija), atidengta memorialinė lenta, primenanti, kad čia gyveno gamtosaugininkas ir rašytojas Vytautas Nedzinskas [8]. Liudvinave (Marijampolės r.) įkurtas V. Nedzinsko muziejus.

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Alytaus miesto garbės piliečio vardai bus suteikti P. Gavėnui ir V. Nedzinskui. – Portr. // Alytaus naujienos. – 2002, birž. 7, p. 1.
    2. Arnastauskienė, Tamara. Nedzinskas Vytautas / Tamara Arnastauskienė, Algimantas Jakimavičius. – Portr. // Arnastauskienė, Tamara. Lietuvos zoologai XVIII–XX a. / Tamara Arnastauskienė, Algimantas Jakimavičius. – Vilnius, 1997. – P. 201.
    3. Glinskis, Rimantas. Nedzinskas Vytautas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 353.
    4. Nedzinskas, Antanas. Vytauto Nedzinsko pašaukimas. – Vilnius, 2005. – 137 [1] p.: iliustr.
    5. Vytautas Nedzinskas. – Portr. // Alytaus krašto mokslininkai. – Alytus, 2008. – P. 57.
    6. Nedzinskas Vytautas. – Portr. // Kas yra kas Alytaus apskrityje, 2001. – Kaunas, 2001. – P. 115.
    7. Nedzinskas Vytautas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2002. – Kaunas, 2002. – P. 469.
    8. Nedzinskas, Vytautas. [Vytautas Nedzinskas: autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9, p. 262-264.
    9. Nedzinskienė, Stasė. Taurių darbų tęsinys: [apie gamtininką V. Nedzinską] // Dainava. – 2005, Nr. 2, p. 74-75.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016

    Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas]. - Kaunas, 2008. Knygos viršelis

    Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas]. – Kaunas, 2008. Knygos viršelis

    1890-1894 m. mokėsi Veiverių (Prienų r.) mokytojų seminarijoje. Ją baigęs dailininkas mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose. 1898–1902 m. mokėsi V. Gersono privačioje studijoje.1905-1906 m. studijavo privačiose Paryžiaus akademijose. A. Žmuidzinavičius 1906 m. apsigyveno Vilniuje.  1907 m. su kitais suorganizavo lietuvių dailės I parodą ir įkūrė Lietuvių dailės draugiją. 1926-1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1944–1951 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1951–1953 m. dėstė Lietuvos dailės institute, 1953–1966 m. – KPI. 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos, 1940 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. A. Žmuidzinavičius mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1969 m. dailininkui pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. V. Žuklys) [2, 9, 10].

    Antanas Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dailės kūrinių. Daugiausia nutapė peizažų: „Dzūkų kaimelis“ (1906 m.), „Nemunas prieš audrą“ (1917 m.), „Dvi pušys“ (1930 m.), „Palangos pajūris“ (1951 m.), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959 m.), buitinio žanro „Linų kūlimo talka Dzūkijoj“ (1926 m.), portretų (S. Čiurlionienės) (1941 m.). Dailininkas sukūrė pašto ženklų, lito banknotų, plakatų, apipavidalino knygų. Dailininko paveikslu galima pamatyti A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune, dailininko gimtinėje veikiančiuose muziejuose Seirijuose (Lazdijų r.) ir Balkūnų kaime (Alytaus r.), kituose Lietuvos bei buvusių tarybinių respublikų muziejuose, Tretjakovo galerijoje, Maskvos M. B. Lomonosovo universitete. Atskirais leidiniais 1956 m. 1957 m. ir 1963 m. išleisti A. Žmuidzinavičiaus parodų katalogai, 1966 m. ir 1977 m. – 24 reprodukcijų rinkinys. Dailininkas paliko 23  įvairias kolekcijas. Surinko vertingą lietuvių dailės, geologinių ir archeologinių retenybių, molinių švilpukų, lietuviškų juostų, prijuosčių, didelį mezginių rinkinį, medžio dirbinių, muzikos instrumentų, leidinių, laiškų, nuotraukų, visų lietuvių dailės parodų katalogų ir plakatų rinkinį, tapybos, skulptūros ir grafikos darbų kolekcijas, originalią velnių kolekciją ir daug kitos medžiagos iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Šiuos visą gyvenimą kauptus rinkinius ir daug savo kūrinių A. Žmuidzinavičius padovanojo Lietuvos visuomenei, Kauno valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. 1930 m. A. Žemaičio slapyvardžiu išspausdino eilėraščių knygą „Gyvenimo takais“, 1931 m. – užrašus „Priešui ir Tėvynei“. 1961 m. dailininkas parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“. Knyga iliustruota A. Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijomis, yra dailininko darbų sąrašas, pavardžių rodyklė [1, 4, 6].

    Antanas Žmuidzinavičius 1928 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio, 1936 m. – Gedimino II laipsnio ordinais. 1946 m. dailininkas tapo Respublikos nusipelniusiu meno veikėju. 1954 m. Lietuvių literatūros ir meno dekados Maskvoje proga A. Žmuidzinavičiui suteiktas LTSR liaudies dailininko vardas, 1957 m. – TSRS liaudies dailininko garbės vardas [8].

    1957 m. Vilniuje išleistas didelio formato, gausiai iliustruotas albumas „Antanas Žmuidzinavičius = Антанас Жмуйдзинавичюс“ su dailininko J. Mackonio parašyta pratarme apie menininką. 1969 m. išleistas albumas „Velniai: dailininko A. Žmuidzinavičiaus kolekcija“ , kurį parengė Pranas Porutis. 1972 m. Maskvoje išleistas albumas „Антанас Жмуйдзинавичюс“, kurio autorius –sudarytojas P. Gudinas. 2008 m. Kaune Alytaus kraštotyros muziejus išleido Artūro Balčiūno sudarytą fotografijų parodos katalogą „Apie dailininką A. Žmuidzinavičių: Prie gimtosios žemės versmės“ [1]. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Antano Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejaus ir dailininko anūkės Birutės Gučaitės asmeninių rinkinių. Apie dailininką informacijos taip pat yra šiuose leidiniuose: „XX a. lietuvių dailės istorijoje“, Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“, „Alytaus šviesuolių portretai“ (Kaunas, 2008), Juozo Kuckailio „Dzūkai“ [3], lietuvių enciklopedijose. Taip pat yra straipsnių spaudoje, informacijos internete.

    „Įdomiausias mano gyvenimo tarpas – tai jaunystė. Mano tėviškė – Dainavos šalis. Ją prisiminus, širdį užlieja kaitrių jausmų banga. Tėviškės aplinkuma ir ją gaubiąs dangus mano kūryboje suvaidino nepaprastai didelį vaidmenį. Taigi nesistebėkite, jei aš į tėviškę žiūriu kaip į didelę dvasios šventenybę“, – 1936-aisiais pasakojo dailininkas „Trimito“ žurnalo bendradarbiui Alfonsui Vytautui Braziuliui savo 60-mečio ir 35-erių metų kūrybos sukaktuvių proga [3, p. 27].

    1965 m. Kaune, V. Putvinskio g. 64, dailininko kolekcijos pagrindu įkurtas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys – vienintelis pasaulyje Velnių muziejus. 1966 m. dailininko name įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. 1967 m. atidarytas jo memorialinis butas ir dirbtuvė.

    Balkūnų kaime (Alytaus r.) įkurtas dailininko A. Žmuidzinavičiaus tėviškės memorialinis muziejus. 1971 m. dailininko atminimui prie namo atidengta memorialinė lenta (skulpt. V. Žuklys) [5].

    1986 m. Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijoje (Lazdijų r.) įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kambarys – muziejus.

    1977 m. ant dailininko namo Kaune prikabinta pirmoji atminimo lenta, kuri 1992 m. dingo. 2006 m. atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Vladas Žuklys) [5].

    2012 m. Vilniuje, ant namo Liejyklos g. 9, atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mikalojus Povilas Vilutis).

    2011 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos konferencijos sprendimu įsteigta Antano Žmuidzinavičiaus vardo respublikinės konkursinės peizažo parodos premija.

    Dailininko vardu pavadintos gatvės Balkūnuose (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.), Alytuje, Kaune, Miroslave (Alytaus r.).

    2001 m., minint dailininko 125-ąsias gimimo metines, Alytaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyrius išleido leidinį „Antanas Žmuidzinavičius: bibliografinė rodyklė: 1906–2001“ [7].

    Literatūra ir šaltiniai

    1. Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios versmės: [fotografijų parodos katalogas]. – Kaunas, 2008. – 64 p.: iliustr. – Bibliogr. išnašose.
    2. Balčiūnas, Artūras. Apie dailininką Antaną Žmuidzinavičių. – Iliustr., portr. // Alytaus šviesuolių portretai. – Kaunas, 2008. – P. 58-71.
    3. Kuckailis, Juozas. Gyvenimo paletė. – Portr., iliustr. // Kuckailis, Juozas. Dzūkai. -–Vilnius, 2006. – D. 1, p. 25-39.
    4. Mackonis J. Antanas Žmuidzinavičius. – Portr., iliustr. // Antanas Žmuidzinavičius. – Vilnius, 1957. – P. 7-23.
    5. Ramanauskienė, Stasė. Antanas Žmuidzinavičius. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 140-144.
    6. Savickas, Augustinas. Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) / Augustinas Savickas, Apolonoja Valiuškevičiūtė. – Iliustr. // XX a. lietuvių dailės istorija. – Vilnius, 1982. – T. 1, p. 127-133.
    7. Antanas Žmuidzinavičius : bibliografinė rodyklė : 1906–2001 : 125-osioms gimimo metinėms. – Alytus, 2001. – 86 p.
    8. Žmuidzinavičius Antanas. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1966. – T. 35, p. 389-394.
    9. Žmuidzinavičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius, 1961. – 414, [1] p.: [40] iliustr. lap. – R-klė: p. 405-408.
    10. Žmuidzinavičius Antanas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 800-801.

    Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono SVB), 2016