Pasirodė naujas dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ numeris. Laikau rankoje žurnalą ir galvoju: kokiais šiandien klaidžiais keliais ar užmirštais takeliais pavedžios „Dainava“. Kelionė po naujas vietas visada įdomi, o po užmirštas ar laiko dulkėmis užklotas – dar įdomesnė. Perskaitau apie Nemuno laivus. 1992 metais Nemunui labai nusekus, buvo atlikti kasinėjimai – rasti 67 špangautai. Iškelta versija, kad tai Nemuno baseinui būdingo laivo – vytinės fragmentai. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodė vytinė, bet sekančiame puslapyje – I-ojo pasaulinio karo laikotarpio atvirukas su vytine Nemune ties Gardinu. Vėliau Nemunu plaukiojo dubai, baidokai. Įsigilinus studijuoju baidoko „išvaizdą“ ir galvoju: greičiausiai turėjau pasirinkti archeologės profesiją, nes visos „senienos“ mane labai domina.
Toliau V. Oželio straipsnis „1916-ieji – pokyčių metai“. Greitai peržvelgiu paveikslėlius – senoviški ostrubliai – tikras kolekcionierių atradimas. Permetu akimis Oberosto žemėlapį – Lietuva taip pat įėjo į jo sudėtį. Nežinojau, kad dabartinė Vilniaus gatvė Alytuje, vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo vadinama Hindenburgštrase. Siaubas – betariant gali liežuvis „lūžti“.
Akį patraukia B. Malaškevičiūtės straipsnis „Agatos Christie plunksnos vertas nutikimas Krokialaukio dvare“. Viskas, kas susiję su Krokialaukiu būna greitai perskaitoma. Gal todėl, kad Krokialaukį laikau gimtąja vieta, kur prabėgo gražiausios vaikystės ir jaunystės dienos. Straipsnis nukelia į 1932-uosius metus. Netikėtai mirus 37 metų Krokialaukio dvaro savininkui, našle likusi jo 20-metė žmona Jadvyga buvo įtarta nunuodijusi vyrą. Nors Krokialaukio dvaro akyse nesu regėjusi, nes neišliko net griuvėsių, bet prisimenu šventę Lesevičiaus sode. Gal ne tiek šventė, kiek pasivaikščiojimas po paslaptingą Lesevičiaus dvaro sodą įsirėžė atmintyje… Ir iš tiesų, pavadinimas kaip į dešimtuką. Tikra detektyvinė istorija, kurios geriau ir A. Christie neparašytų.
Verčiu puslapius toliau – „Druskininkų sanatorijų interjerai“. Straipsnyje ieškau matytų vietų. Aha, sanatorija „draugystė – buvau, paminklas M.K. Čiurlioniui – mačiau, skulptūra „Ratnyčėlė“ – mačiau, sanatorija „Lietuva“ – buvau: iš tiesų ten įspūdingi vitražai.
Toliau – „Drevinė bitininkystė Lietuvoje XVI a.–XXI a. pr.“. Tai vienas seniausių amatų Dzūkijoje. Kiek įdomaus ir dar negirdėto gali sužinoti. Lietuvių mitologijoje bitės buvo susijusios su pomirtiniu, požeminiu vėlių ir dangiškuoju pasauliu. Pasirodo bitės galės ir ateitį nuspėti: pagamina iš korio kryžių – mirtis, liežuvio pavidalo korys – apkalbos, altorius – vienas iš sūnų bus kunigas, žiedo formos žiedas – vestuvės bitininko šeimoje.
Peržvelgiu kraštiečių kūrybą. Bandau skaityti Raido Dubrės straipsnį „Kų sanas švendubrėnas papuorino“. Būtų labai įdomu, bet neįveikiu: per daug sunki ta Švendubrės šnekta – atrodo skaitai užsienio kalba. Bet tiesiog praryja E. Lukšytės-Krušinienės apsakymą „Pinigai – galvažudžiai“. Kraupi šių dienų vienos šeimos istorija: vyras su sūnumi Londone uždarbiauja, beveik iširusi šeima, sūnaus netektis. Koks baisus gali būti gyvenimas…
Galiausiai permetu akimis naujas knygas: „Lietuvos šaltiniai ir versmės: Dzūkijos nacionalinis parkas“ – vertinga knyga, gerai būtų turėti bibliotekoje. Zenono Bulgakovo „Alytus“ taip pat verta dėmesio. Daug kam įdomu bus pamatyti aštunto-devinto dešimtmečio Alytų pro fotografo objektyvą. Arvydo Šeškevičiaus „Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos 1782-2012“ – šitą turime, jo paties padovanotą.
Kartą kalbėjau su vienu puniškiu poetu, stebėjausi, kaip galima perskaityti žurnalą nuo pradžios iki galo. Pasirodo „Dainava“ – būtent toks žurnalas. Pati įsitikinau: beveik viskas „Dainavos“ puslapiuose – įdomu.
Jūratė Šalaševičienė
Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka