Ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus žino, kas yra verpstė. Iš Lietuvos istorijos atkeliavęs įrankis drauge su verpstuku buvo naudojamas verpiant siūlus. Dažniausiai 70 cm ilgio prietaiso viršuje būdavo tvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, o verpstės kotas – prie kojos, ant kurios sėdėdavo verpėja.
Verpstės Lietuvoje naudotos iki XX a. pradžios, vėliau jas pakeitė verpimo rateliai. Verpstės pasižymėjo aiškiomis formomis, plokštuma gausiai puošta kontūriniais bei giluminiais išpjaustinėjimais. Puošyboje vyravo geometriniai raštai: apskritimai, užpildyti dvikryptėmis įkypomis įraižomis, kurių viduryje – įvairios žvaigždės, stilizuoti paukščių ir augalų motyvai.
Verpstes naudojo kiekvienuose namuose, nes, kitaip nei austi, verpti mokėjo visos moterys – nuo jaunos panelės iki senolės.
Dabar rodydami dėmesį moterims vyrai dovanoja gėles, o anuomet – raižė verpstes. Vien dėl grožio jų niekas nekūrė, ilgais žiemos vakarais jaunuoliai drožinėdavo verpstes savo mylimosioms, o jos verpdamos geru žodžiu minėdavo dovanotoją.
Parodoje, kuri veiks iki birželio 18 dienos, eksponuojama 11 Ramūno Juso sukurtų verpsčių. Ramūnas yra gimęs Balninkų kaime. Dabar gyvena Vilniuje.
Kviečiu aplankyti šią parodą.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Užupių filialo vyresn. bibliotekininkė
Irutė Pačiauskienė