Lietuvių tautiniai drabužiai, kaip ir pasakos, dainos, šokiai, turi senas tradicijas… Tai mūsų istorijos paveldo neatskiriama dalis. Lietuvių liaudies meną, tautos tradicijas, papročius amžiais puoselėjo ir saugojo sodžiaus moterys. Daugelį liaudies sukurtų vertybių sunaikino juodi negandų metai ir negailestinga laiko tėkmė, tačiau didelė jų dalis, tapusi neatskiriama lietuviškos pasaulėjautos išraiška ir nepraradusi savo autentiškumo, išliko žmonių buityje. Šiandien tik per šventes išvystame žmogų, vilkintį tautiniais drabužiais.
„Praeitin pasitraukusio šventadienio liaudies kostiumo grožį paveldėjo jo įpėdinis – tautinis kostiumas, tapęs svarbiu tautos simboliu, mūsų protėvių nagingumo įrodymu, jų meninio skonio atspindžiu”, – sako knygos „Lietuvių tautinis kostiumas” autorė T. Jurkuvienė.
Nuo seno moterys mėgo puoštis. Ne veltui buvo sakoma: „žmogus pagal drabužį sutinkamas…”
Lietuvoje yra susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie skiriasi vienas nuo kito ne tik tarmėmis, bet ir kitais įvairias etninės kultūros aspektais – tarp jų ir tautiniais drabužiais.
Senovėje šie drabužiai buvo dėvimi kasdien, išeigai, per vestuves ar kitas šventes. Vienaip buvo rengiamasi per vestuves, kitaip einant į bažnyčią ar svečius. Tautiniai drabužiai niekada nebuvo lyg uniforma: tai buvo išeiginis drabužis, kaskart keičiant įvairias jo dalis ir ieškant naujų jų derinimo būdų. Dzūkijos moterų drabužius sudarė marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, juosta, taip pat galvos apdangalas (galionas, karūna, kykas ar skarelė) ir apavas.
Tautinis kostiumas tampa ne tik folkloro ansamblių apranga, bet ir kiekvieno lietuvio spintos pasididžiavimu. Tikriausiai pastebėjote, kad per valstybines šventes Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai pasipuošdavo tautiniu kostiumu. Jos pavyzdžiu sekė ne viena garsi Lietuvos ponia ar ponas. Net garsusis Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius yra sukūręs kolekciją, kurioje panaudojo tautinius motyvus.
Dzūkijos gyventojai ypač ilgai vilkėjo tradiciniai kaimo drabužiais, atskirus drabužius tebedėvėjo net po Antrojo pasaulinio karo.
Dzūkės audė ypač daug juostų iki XX amžiaus ryšėdavo jas vilkėdamos šventadieniniu kostiumu. Dauguma tų juostų buvo rinktinės, išaustos specifiniais regionui būdingais raštais, derinant dvi kontrastingas spalvas.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 33-iųjų metinių proga Užubalių bibliotekoje eksponuojamas stilizuotas dzūkiškas tautinis kostiumas, kurį kuriant panaudoti Dzūkijai būdingi motyvai ir raštai. Tautinį kostiumą pasiuvo, išaudė, išsiuvinėjo ir apnėrė šio straipsnio autorė.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Užubalių filialo vyresn. bibliotekininkė
Rima Abečiūnė