D. Kajokas
„Knyga yra šaltinis“. Tokiais žodžiais prasidėjo susitikimas su poetu, eseistu, prozininku, Dainavos krašto Vinco Krėvės – Mickevičiaus literatūrinės premijos laureatu Donaldu Kajoku. Pristatydamas apdovanojimą pelniusią trilogiją – „Kazašas“, „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, „Skudurėlių šventė“ – rašytojas kalbėjo apie poezijos ir prozos skirtumus, apie laisvę, laimę ir laiką.
Nors save vadina labiau poetu nei prozininku, tačiau poezijoje neišsiteko. Jo kūryboje atsirado ir proza. Nuo 1990 metų D. Kajokas ėmė rašyti prozą. „Man kalba tapo įdomi kaip sakinys. Ne tik kaip žodis. Taip ėjau tyrinėti, kas yra proza, buvo įdomi jos struktūra. Dar yra pasakymas, kad poezija kalba apie amžinybę, o proza – apie tam tikrą laikmetį. Man buvo įdomu patyrinėti būtent tai. Joje pamačiau, kad daugelį man svarbių dalykų aš galiu aiškintis. Ankščiau maniau, kad tą galima daryti per poeziją, bet įmanoma ir per prozą“, – sako svečias.
Paklaustas, kas jam pačiam šiandien svarbu, prisipažino, kad dabar labiausia jaudina priešmirtis ir „užmirtis“. Ankstesniuose savo interviu poetas yra pasakęs dar aiškiau: „Jei atvirai, laukiu vieno nuotykio. Mirties. Tikras nuotykis manęs tik vienas laukia – šis. Prieš tai, žinoma, dar bus įvairių nuotykėlių – ir smagumynų, ir nuliūdimų. Visko bus“. Taip įdomiai kalbėjo vienas žinomiausių Lietuvos poetų.
Parengė: Gita Lukoševičienė (Lazdijų rajono SVB), 2024