Balandžio 28-ąją ARSVB Simno filiale įvyko Arno Lukšio tradicinių kryžminių saulučių parodos atidarymas.
Parodos pristatymo metu „juvelyrika gyvenantis tautodailininkas“, kaip jis save pristato, pasakojo, jog namuose augo apsuptas kūrybos, nes tėvai visada vertino meną, todėl nevalingai ir jam tai įteigė. Autorius prisiminė, jog pirmasis jo meninis gaminys buvo sukurtas maždaug prieš 15 metų – iš stirnos rago pagamintas pakabutis ir auskarai. Tuomet jis suprato, kad net ir tokiam nesudėtingam darbui visgi reikia tam tikrų specifinių žinių, įrankių, dirbtuvių. „Taip mano kūryba liko planu ateičiai“, – atviravo jis.
Vėliau, anot jo, gyvenimas jį suvedė su tokiais kūrėjais kaip Benjaminas Jenčius ir Vytautas Jarutis. Kaip prisipažįsta Arnas, su pastaruoju jam teko gana daug metų betarpiškai bendrauti ir matyti jo kūrybą, jo gaminamų saulučių gimimą.
„Praėjus keletui metų man ir vėl kilo noras kažką kurti. Tuomet atradau visišką naujovę – iš karoliukų gaminamus medelius. Supratau, kad juos gamindamas atsipalaiduoju ir jaučiuosi laimingas matydamas rezultatą. Žinoma, viską išdovanodavau artimiesiems, nes buvo smagu matyti, jog mano rankų darbas suteikia džiaugsmą“, – šypsosi parodos autorius.
Arnas prisipažino, jog dažnai jo gyvenime tinkamu momentu atsiranda tinkami žmonės su tam tikrais pasiūlymais, kurie kaip ir šiuo atveju apvertė visą gyvenimą aukštyn kojomis. Taip prieš kelerius metus jis netikėtai gavo pasiūlymą mokytis juvelyrikos Alytaus dailiųjų amatų mokykloje.
„Iš pradžių buvo nejauku – aš senas tarp jaunų – bet vėl tas likimas viską sudėstė taip kaip reikia. Visa grupė pasirodė esanti nebūtinai senų, bet subrendusių ir žinančių ko ieško mokinių. Taip aš kartu su visa grupe pradėjau semtis žinių, kurių praeityje taip trūko. Žinoma, būtų nesąžininga nepaminėti tikrai nuostabios, savo amatą išmanančios menotyrininkės ir juvelyrikos mokytojos Eglės Liškevičienės, kuri sugebėjo ne tik išmokyti amato, bet ir padėjo suprasti, kas yra menas bei tautodailė“, – šiltų žodžių savo pirmajai juvelyrikos mokytojai negailėjo Arnas.
Pasak Arno, pirmoji užduotis, besimokant tautodailės, buvo saulutės gamyba. Arnas prisimena, jog eskizas buvo gražus, gaminys – taip pat neprastas. Ir kai viskas buvo baigta mokytoja lyg nujausdama, kad tai – ne paskutinis jo darbas, jam paaiškino, kas ta saulutė, kaip ji mūsų kultūroje atsirado, nurodė literatūrą ir taip davė supratimą kas toji tautodailė. „Taip aš pradėjau kurti tradicines, tam tikram Lietuvos regionui būdingas saulutes“.
Arnas paatviravo, jog dabar jis kuria ne tik juvelyrinius gaminius su senovės baltų motyvais ir tam laikmečiui būdingais elementais, bet ir tradicines saulutes. Pastaruoju metu jis pradėjo kurti ir paminklinius kryželius būdingus mūsų regionui. Ateityje taip pat planuoja neapleisti su praeitimi siejamų gaminių kūrimo tam, kad visuomenė žinotų, nuo ko viskas prasideda.
„Tuo pačiu, žinoma, domiuosi ir naujovėmis, nes žmogaus prigimtis smalsi. Apjungiant praeities išmintį ir dabarties technologijas tikiuosi kurti tai, kas eiliniam žmogui padėtų atrasti tą menišką Lietuvos istorijos pusę, kurią radau aš“, – teigė Arnas Lukšys, visus kviesdamas apžiūrėti jo dirbinių parodą, kuri Simno filiale veiks iki gegužės 13 d.
ARSVB Simno filialo informacija