„Kalba išauga iš tautos būties, ją apgaubia ir joje gyvena“
( Vanda Zaborskaitė)
Užgavėnės – žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo, tai virsmo šventė. Seniau ji vadinta Ragučio švente. Tai laikas, kai primenama, jog jau reikia žemę žadinti. Visi Užgavėnių papročiai, kurių laikomasi (stuksenimas į žemę, laistymasis vandeniu, šūkavimas, baladojimasis), yra gamtos žadinimas. Dabartiniai Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis.
Puoselėdami tradicijas, Butrimonių gimnazijos pradinukai kartu su savo mokytojomis, tėveliais, Butrimonių bibliotekos darbuotojomis vijo žiemą iš kiemo. Būrys persirengėlių šurmuliavo Butrimonių gimnazijoje, visus kvietė smagiai švęsti Užgavėnes, linkėjo gerų metų ir derliaus. Primindami visiems, jog per šią šventę dirbti nevalia, nes „kas Užgavėnėse dirbs, tam lašiniai kirmys“. Tikėdami, kad žemei padės greičiau iš pašalo išsivaduoti, linksmai šoko ratelius, trepsėjo, šūkavo Užgavėnių šaukinį:
„Žiema, žiema, bėk iš kiemo!
Jei nebėgsi, išvarysim,
Su botagais išbaidysim!“
Šventės metu buvo prisiminta ir tai, kad „jei ant Užgavėnių gaidys atsigeria po kampu, tai ant Jurgio jautis priės po krūmu“ ir t.t.. O nuotaikingas Lašininio ir Kanapinio dialogas, įterpiant lietuviškus keiksmus („rupūže tu“, „kad tave velniai nujotų“, „o tu kad skradžiai į žemę prasmegtum!“, „kad tave devyni velniai pasmaugtų!“, „eik kiaulėms uodegas mazgoti“ ir pan.), ir jų kova pralinksmino visus. Prieš Morės deginimą prisiminta ir senieji Morės vardai skirtingose Lietuvos vietovėse. Ji buvo vadinama ir Gavėnu, ir Dėdeliu, ir Kotre bei Boba ar pan… Šis stabas dabar sudeginamas, o anksčiau, pavyzdžiui, Aukštaitijoje – paskandinamas arba apkasamas sniegu. Prisimindami papročius, įterpdami kuo daugiau lietuvių liaudies patarlių, priežodžių, prisimindami lietuviškus keiksmus, dainuodami Užgavėnių dainas, šokdami ratelius, sočiai prisivalgę, visi smagiai atšventė Užgavėnes.
Sąmoningai laikydamiesi savo protėvių papročių galime išsaugoti gimtąją kalbą. Nes per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs tiek su savo paties buvimu, tiek su savąja tauta. Lietuvių kalba nepranyks tol, kol dainų tekstais, patarlėmis, priežodžiais, paįvairintais dialogais puoselėsim ją kasdienybėje bei aktyviai dalyvaudami krašto kultūriniame gyvenime.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Butrimonių filialo vyresn. bibliotekininkė
Asta Daironienė