Šį kartą rubrikoje „Ryš(k)iai su…“ kalbiname menininką Mindaugą Jakučionį. 2024 m. lapkričio 23 d. Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Verebiejų filiale atidarėme jo skulptūros parodą „Pasiuntiniai“. Kviečiame susipažinti su šiuo kūrėju, jo kūryba ir požiūriu į gyvenimą.
– Mindaugai, ryškiai kalbėsime apie ryšius. Mūsų gyvenimuose tų ryšių yra visokių. Aptarkime pirmiausia ryšius su namais. Kur tavo namai? Alytus? Mančiūnai? Ūdrija? Užubaliai? Papasakok, ką tau reiškia namai
– Šiandien važiuojant čia, pas jus, iš Alytaus, pravažiuojame Užubalius. Tai yra kaimas šalia Alytaus, netoli Butrimiškių. Mano seneliai ten gyveno. Tada Ūdrija, kur mokiausi pradinėse klasėse. Ir atvykau pas jus, į Verebiejus. Visas šias teritorijas apjungia kraštovaizdis – čia tokia lyguma. Didelių, tankių miškų labai arti nėra, čia daug saulės ir vėjo. Kartą turėjome svečių Užubaliuose, išėjo svečias laukan vakare ir niekaip nepareina. Einu žiūrėti, kas nutiko, o jis stovi, negali atsižiūrėti, pamatęs mane sušunka: „Koks saulėlydis!“ Prie ko vedu? Man namai susiję su kraštovaizdžiu, su tokia regimybe, kuri įsėda giliai į pasąmonę. Būnant užsienyje, ir ypač egzotiškose šalyse, kur jūros, kalnai (teko pabuvoti Graikijoje, Sicilijoje) ten taip stipriai pasigendu mūsų Lietuvos kraštovaizdžio – lygumų, gojelių, pievų, upių, ežerų ir sodrios žalumos. Tada sukyla jausmas, kad šis gamtovaizdis yra namai… Trumpai atsakant į tavo klausimą, tai vieta, prie kurios prisiriši, kur užaugi ir, aišku, žmonės, kurie supa.
– Puiku, tokį klausimą ir turėjau. Ryšiai su žmonėmis. Kaip galvoji, ar svarbu kurti ryšį su žmonėmis ir kas padeda tai daryti? Kas trukdo?
– Žmogus savyje talpina priešybes. Vienu metu jis gali būti ir blogas, ir geras, šiltas ir atšiaurus. Jis vienaip ar kitaip sugeba šias savybes derinti savyje. Įsivaizduojame, kad šeimos nariai yra patys artimiausi, patys šilčiausi, niekada neužgaunantys, bet ir iš jų sulaukiame „fejerverkų“. Su bendradarbiais santykyje būna šilto bei šalto. Grįžtant prie klausimo apie santykio kūrimą, svarbu, kad šaltumas, atžagarumas, pykčiai neturėtų būti kliūtis tiems santykių tiltams tiesti. Derėtų į tai žvelgti kaip į galimybę – ryšio reikia tiek tam, kuris piktas ir užgaulus, tiek tam, kurį užgauna. Man 40 metų ir to nuolat mokausi. Tai reikalauja daug pastangų. Jeigu tu nori, aš noriu gyventi aplinkoje, kuri būtų kaip namai, tada turiu rūpintis ir žmonėmis, kurie yra aplink mane, o ypač tais, kurie nepatenkinti, nusivylę, burbantys. Aš pats toks būnu!
– Sakai, privaloma vienaip ar kitaip kurti santykį, net jei emocijos kunkuliuoja, peržengti ribą taikos link be galo sunku. Galbūt žengti tą žingsnį padeda vertybės, kurių atsakingai laikaisi? Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi gyvenime?
– Viskas susiję – tos vertybės ateina iš šeimos. Aš gimiau tokioje aplinkoje, kur buvo puoselėjamas bendruomeniškumas, atjauta, pagarba darbui, aplinkai, tvarkai, pagalba kitam. Tos pagalbos išmokau tikrai stipriai, gal net per stipriai, nes kartais tenka pačiam nukentėti. Kiti dalykai, ką gavau, yra religinis tikėjimas. Jaunystėje nutiko, kad tiesiog skaičiau Bibliją, ir tie dalykai, ką aš atradau labai stipriai surezonavo ir palietė. Tai nereiškia, kad pasidariau šventas ir griežtai kiekvienu Rašto žodžiu vadovavausi. Ten radau suvokimą, kas yra tiesa, teisingumas, meilė, ir pajautimą, kas yra pasiaukojimas, drąsa. Tai, ką radau tekstuose, paskui gyvenime teko patirti, paragauti, bet iš abiejų pusių ir būnant toje tiesos pusėje, ir būnant tuo, pavadinkime, nusidėjėliu, melagiu, toje išvirkščioje pusėje. Gyvenimą privalome pajausti dvejopai. Paskutiniai vertybiniai dalykai susiję su paskutiniais laikais – su pandemija, su geopolitine padėtimi. Išsikristalizavo tautiškumo vertybė. Aiškiai suvokiau, kad vis dėlto aš lietuvis, o ne tas pasaulio pilietis. Tautinės vertybės pasidarė labai svarbios.
– Mindaugai, pakalbėkime apie kūrybą. Koks gi tavo ryšys su skulptūra? Kaip jis atsirado? Juk iš pradžių buvo ne skulptūra, o dizainas
– Aplinkybės taip susiklostė. Gyvenimas yra kaip kelias, kur visi anksčiau ar vėliau prieina du atsišakojimus. Tenka rinktis – į dešinę arba į kairę. Gali tapti bet kuo. Man vaikystėje labai patiko spalvoti dalykai, jaučiau trauką spalvoms ir piešimui. Atsimenu dar tarybinėje vaikystėje gavau šešių spalvų flomasterių rinkinuką. Atrodė, kad gavau didžiausią brangenybę, kurią nešiojausi visur su savimi, kol vieną dieną pamečiau rudą flomasterį. Ir žinote, kas nutiko? Visas rinkinukas neteko vertės, nes trūko vienos jo dedamosios. Vėliau tėvai išleido mokytis į Alytaus dailės mokyklą, kur susipažinau su žmonėmis kaip aš – su polinkiu į tą sritį. Su žmonėmis iš Dailės mokyklos susibičiuliavome, susidraugavome ir nusprendėme, kad norime būti visi kartu, tad baigus vidurinę mokyklą stojome į Dailės akademiją Vilniuje. Man iš pat pirmų metų įstoti nepavyko. Kad metai nebūtų praleisti veltui, stojau į Vilniaus dizaino kolegiją. Po metų pavyko perstoti ir grįžau pas savo žmones į Akademiją. Kodėl skulptūra? Įtaką gavau dar besimokydamas Alytaus dailės mokykloje – mokytojas vis pagirdavo, kad šioje srityje man sekasi, tad tas sprendimas buvo nulemtas ne paties suvokimo, kuo norėčiau būti. Jau bestudijavus Dailės akademijoje tapo aišku, kad skulptūra mažiausiai turi spalvų, svarbiausia yra forma, medžiagos – gipsas, metalas, akmuo. Baigiau bakalaurą, į magistro studijas nestojau, grįžau į Alytų dirbti Dailės mokykloje ir vis jaučiau, kad kažko trūksta. Netikėtai gavau pasiūlymą išbandyti medinę skulptūrą pas tautodailininką Saulių Lampicką. Žinokite, tikrai labai užsikabinau, ir man iki šiol tai patinka. Kaip matote, tos mano skulptūros medinės ir svarbiausia, kad spalvotos.
– Kokios temos tavo darbuose atsispindi? Ką tau rūpi papasakoti?
– Du leitmotyvai yra: angelai arba figūrėlės ir abstrakčios skulptūros. Man įdomu sukurti tirpstančio sniego, aižėjančio ledo, trūnijančio medžio efektą. Tokiu būdu bandau prisiliesti ir susilieti su gamtos stichija. Bandau pajausti, kaip gamta veikia pasaulį. Figūrėlės, angeliukai yra alternatyva, kuri priimtinesnė ir vaikams, ir senjorams, ir silpnaregiams, daug kam. Abstrakti skulptūra – tai mano tyrinėjimas, eksperimentavimas su forma, materija, idėja, medžiaga. Štai ką parodoje matote, tai papasakoti čia noriu daug. Mano siekis sukurti malonią jauseną, būseną. Šie darbai turėtų sukelti malonų prisiminimą iš vaikystės ar iš jaunystės. Kodėl man tai svarbu? Dailės akademijoje buvome mokomi, kaip per meną šokiruoti žmones, sukelti pasipiktinimą. Mano kūryba – tai protestas prieš tuos mokytojus, kurie manęs to mokė.
– Mindaugai, apie ką tavo angelai? Kodėl jie užsimerkę?
– Mano angelai žmogiški ir gal labiau žemiški, nes tikrų angelų nesame matę, nežinome, kaip jie atrodo. Pirmąją jų parodą pavadinau „Pasiuntiniai“, šioje parodoje pavadinimas irgi liko. Angelų funkcija yra perduoti žinią, suteikti žmogui palaikymą, kai jo labiausiai reikia. Ir visa tai mes gauname per artimus žmones, mokytojus, autoritetus. Užmerktos angelų akys yra metafora mūsų sustabarėjimui, kai nustojame tobulėti, įsisukame kaip voverės problemų rate ir praleidžiame naujas galimybes. Atsimerkti ir jas pamatyti sudėtinga, bet verta.
– Kada ateina įkvėpimas kurti? Kaip ilgai pavyksta jį išlaikyti?
– Labai paprasta. Dailės mokykloje to išmokau. Įkvėpimas ateina tada, kai pradedi daryti. Kol nepradedi, joks įkvėpimas neateina. Žinoma, gali laukti įkvėpimo, bet gali ir nesulaukti. Man dažnai įkvėpimas ateina prieš parodas, nes aš susikoncentruoju, atsiriboju nuo aplinkos kiek įmanoma ir dirbu.
– Noriu paklausti tavęs apie ryšį su laiku. Koks tavo santykis su laiku? Kam teiki didesnę reikšmę – praeičiai, dabarčiai ar ateičiai?
– Norėčiau dabarčiai. Man patinka dabarties momentas, tačiau be praeities nebūtų ateities. Įdomus dalykas tas laikas. Laikas yra kažkas įrėminto ir griežto. Turiu problemų su juo. Kaip ten sakoma, ne laikas turi tave valdyti, bet tu laiką. Turiu dovaną – gebėjimą pasidžiaugti duotuoju momentu, ypač tam padeda pasivaikščiojimai gamtoje. Ir tą atradau, kai įsigijome sodybą. Žinoma, veiklos joje netrūksta, bet kaip reikalinga pasidžiaugti atliktu darbu. Tas džiaugsmas pripildo, užpildo ir galima toliau eiti į veiklas.
– Paskutinis klausimas privalo būti susijęs su knyga. Koks tavo ryšys su knygomis? Trys įdomiausios, svarbiausios, įsimintiniausios
– Atsimenu, kad pats pradėjau skaityti tik penktoje klasėje. Įvyko lūžis –pajaučiau knygos galią. Tu skaitai, o vaizduotėje vaizdai atsiranda ir pradedi jausti nuotykių dvasią. Man patinka grožinė, klasikinė literatūra: Dostojevskis, Dikensas. Žavi knygos, kurios atskleidžia psichologinį žmogaus sudėtingumą – ką jau kalbėjau apie žmoguje esančias priešybes. Rekomenduočiau paskaityti ką nors iš Dostojevskio. Man labai patiko Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Ir gal tokia netikėta – Edgaro Lawrenso Doctorowo „Regtaimas“. Tai knyga apie XX a. Amerikos kultūrinį gyvenimą labai publicistiniu stiliumi. Viskas puikiai dokumentuota. Beje, ši knyga yra Barako Obamos mėgstamiausia. Trijų knygų per mažai, dar rekomenduoju Viktoro Hugo „Vargdieniai“, o jei norisi ko nors lengvesnio – „Rikiki ir Rududu“ puikus pasirinkimas.
– Tavo paroda yra projekto „Menas Verebiejų krašto gyventojų gerovei“ dalis. Ar menas tikrai reikalingas?
– Tikrai yra žmonių, kuriems atrodo, kad menas nereikalingas. Nesu tikras dėl viso meno, bet esu įsitikinęs, kad grožis tikrai reikalingas. Ir man asmeniškai yra trys pasaulyje gražiausi dalykai. Pradėsiu nuo trečios vietos – tai gamtos grožis, antroje vietoje – meno grožis, o aukščiausioje pozicijoje – moters grožis. Manau, kad taip ir turi būti.
– Dėkoju, Mindaugai, už pokalbį, puikią parodą Verebiejuose. Kūrybingų Tau artėjančių Naujųjų metų ir darnos, neišsenkančios meilės Namuose.
Mindaugą Jakučionį kalbino Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Verebiejų filialo vyresn. bibliotekininkė
Irma Žvinakienė