2025 metų pabaigoje pasirodė naujausia rašytojos, audėjos, buvusios kaimo felčerės Anelės Zurlienės knyga „Atminties takeliai“. Ši knyga išsiskiria iš visų buvusių – tai Anelės austų rinktinių juostų katalogas. Juostos ne šiaip austinės, bet ir su įaustu trumpu, prasmingu tekstu. Kiekvienam įrašui atsirasti juostoje turėjo susiklostyti vienokios ar kitokios aplinkybės. Verebiejų bibliotekai teko garbė pirmajai sutikti šią knygą, jos autorę bei it galerijoje eksponuoti įspūdingą juostų parodą. Tęsiant rubriką „Ryš(k)iai su…“, Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Verebiejų filialo vyresn. bibliotekininkė Irma Žvinakienė kalbina Autorę apie knygą, juostas, gyvenimą ir patirtis jame.
Irma: „Daugiau nerašysiu“ – tai frazė pirmiausia pasakyta sau, paskui – kitiems. Koks lemties ženklas privertė atsiimti šiuos žodžius ir vėl į rankas paimti rašiklį?
Anelė: Tiesą pasakius, visiškai atsiriboti nuo rašymo nepavyko. Tai korespondenciją, tai prisistatymą kur nors parašyti, metai iš metų vis reikėjo šiek tiek brūkštelėti. Kodėl atsirado ši knyga? Kaltininkė – mano dukra. Kartą gėrėme kavą, pasakojau apie vienos juostos įrašo istoriją, o ji šūktelėjo: „Mam, aprašyk visas savo juostas!“ Jos galvoje jau kažkas sėdėjo ir šnabždėjo apie mano juostas, uždarytas spintoje. Tąkart pažadėjau, bet vis tiek nerašiau. Po metų ar dar vėliau, sausio mėnesį, trinktelėjo rimta liga. Kai grįžau iš ligoninės, dukrukė pasitiko su rimtu priekaištu: „Taip ir numirsi nesutvarkiusi tų juostų. Turi popieriaus? Kompiuterį? Turi. Sėsk ir rašyk!“. Su šia knyga iš naujo teko mokytis rašyti; rašiau visai kaip pirmokė: kreivomis raidėmis į dailyraščio sąsiuvinį.
I: Perskaičius jūsų knygą, mintys iškeliauja į prisiminimus, į buvusias patirtis, tiksliau, sužadina buvusias patirtis ir leidžia netgi pasimatuoti, kiek paaugta po tų patirčių. Sakyčiau, kad ši knyga turi terapinį poveikį. Kaip jūs rekomenduotumėte ją skaityti? Iš eilės? Atsivertus bet kurį puslapį? Ar pirmiausia pažiūrėti į juostą, o paskui skaityti tekstą?
A: O, kiek gražių komplimentų mano knygelei! Ačiū… Rekomendacijos nelabai galioja skaitytojui. Kiekvienas turi savo metodiką. Pasiima naują knygą, ją apžiūri, o paskui krenta į akis spalvoti paveiksliukai; kiekvienam individualiai. Mano tekstų čia yra labai mažai. Nepavadinsi jos knyga, tai tik knygelė. Rekomendacija būtų tokia: susipažinus su ja, visą perskaičius, peržiūrėjus, paimti dar kartą ir atkreipti dėmesį į jos įrašus juostose. Štai – dabar man pasitaikė įrašas: „Kas išsems mano liūdesį gilų, / Žarijas iš širdies kas išsems?“. Ir pagalvokite apie savo liūdesį, apie savo žarijas ir semkite jas, kad negulėtų ant širdies. Poetas Paulius Širvys savo žarijas nusinešė į kapą. Mano patarimas: nesineškite į kapą žarijų…
I: Žarijas palikime: tegul jos čia rusena, galbūt ką nors šildo arba tiesiog tegul užgęsta… Dėmesį atkreipia knygos dizainas. Priešlapiuose yra juosta, išdėliota kaip kardiograma. Papasakokite, kaip gimė tokio dizaino idėja
A: Į dizainą visiškai nesikišau. Čia dizainerio, reklamos specialisto Giedriaus Laurušo, kompozitoriaus Vytauto Laurušo sūnaus, nuopelnai. Aš tik pristačiau jam savo 50 juostų maiše. Jisai pats jas sufotografavo, sudėliojo, sudėstė ir atsiuntė rinktis penkis viršelio variantus. Sunku buvo išsirinkti: visi gražūs, išradingi. Ačiū Giedriui.
I: Jūsų juostos dzūkiškos ar suvalkietiškos? Kaip derinate ornamentus, spalvas, tekstus?
A: Nežinau, ar dzūkiškos, ar suvalkietiškos. Derinimas prasideda nuo teksto. Pirmiausia į sąmonę ateina tekstas, nes „pirmiausia buvo žodis“. Pavyzdžiui, tekstą „Sunkumai praeina kaip blogas oras“ radau laikraštyje, čia buvo In memoriam apie mūsų kleboną Stanislovą Stankevičių. Dzūkijos Tėvu Stanislovu jis buvo pramintas. Šiuos žodžius jis dažnai kartojo visiems nelaimingiesiems kaip paguodos žodžius. Argi ne šventa teisybė? Blogas oras praeina? Šiandien čia lijo, snigo, o tuoj saulė ir vėl prasišvies. Grįžtant prie juostos vizualumo, vėliau prie teksto renku spalvą: šviesią, tamsią, ryškią, blankią. Turbūt spalva diktuoja ornamentą. Jie tradiciniai: lelijėlės, rožytės, žalčiukai, eglutės. Tai tokia eiga, bet pirmiausia kažkas man padiktuoja tekstą.
I: Jūs rašote, kad 9 kartus keitėte adresą. Skaičius „9“ simbolizuoja užbaigtumą, išmintį, transformaciją, universalią meilę. Dažnai siejamas ir su dvasinio augimo pabaiga, rodo altruizmą, empatiją, norą tarnauti kitiems, taip pat apima pilnatvę, naujos pradžios laukimą. Ar galėtumėte patvirtinti arba paneigti šios reikšmės pritaikymą savo gyvenime ar dabartiniame gyvenimo etape?
A: Kad aš apie reikšmes nesukau galvos, tiesiog gyvenau taip, kaip diktuoja aplinkybės. Į tą devynetuką įtrauktas ir tas kartas, kai iš buitinio krausčiausi į Zurlio namus. Iš tų namų devintas kartas – Makniūnuose. Tiesiog likimas taip vedė. Du adreso pakeitimai įvyko dėl mylimų žmonių išdavystės. Apie juos dabar neverta šnekėti – tai jau praeitis. Laimingiausia mano gyvenimo diena, tarp kitko, buvo ta diena, kai Paliučio Juozelis ir Juškausko Jonas mane atkraustė į Verebiejus.
I: Tikrai?
A: Ir kai mašina įvažiavo, taip gražiai pradėjo snigti: tokiomis lengvomis snaigėmis. Paskui dar reikėjo baldus sunešioti. Jiems dviem vyrams per daug. Jie Stakliškėse sutampė, o Verebiejuose, atrodo, pas Aladavičių vyko šventė. Tai susirinko vyrukų būrys ir jie greitai sunešė mano daiktus, o aš tokia laiminga sėdžiu, šilta viduje, tas motoriukas rūsy burzgia. Sėdžiu laiminga, kad aš jau čia, kad vėl esu laisvėje, kad dar kartą pabėgau nuo nemeilės. Prisimenu, sėdžiu ir tiesiog nežinau, ką daryti. Ir įsivaizduojate, išsitraukiau iš savo krepšių mezginį ir pradėjau megzti. Štai jums laimingiausia mano gyvenimo diena.
I: „Atminties takeliuose“ labai daug nuorodų į kitas knygas. Kaip šios knygos patenka pas jus? Lemtis atneša?
A: Lemtis atneša gatavus tekstus. Susiskaičiavau, kad šitoje knygoje įrašų iš kitų knygų yra tik 5. O dauguma iš poezijos, dainų, maldų, iš spaudos. Pasakysiu trumpai drūtai: kas ieško, tas randa. Taip ir su šitais tekstais. Kartais atrodo, kad jie patys mane susiranda. Būna, audžiu vieną juostelę, o savo eilės mintyse jau laukia dvi–trys. Dabar nuo 2025 metų sausio visgi jų sumažėjo galvoje, bet dar šiek tiek yra. Dievas neatėmė akių, pirštai irgi jau klauso. Ko daugiau reikia? Ir dabar juostelė stovi rėmuose. Ši su palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio žodžiais: „Dar kartą į Viešpaties rankas atidaviau savo ateitį“. Tai buvo maldai prilygstanti Jo mintis per kiekvieną areštą, per tardymą.
I: Matyt, Dievas jus saugoja, laiko, nes dar turite kažką reikalingo ir prasmingo atlikti
A: Rašyti skatina ir net liepia dukra, o austi verčia pats gyvenimas, Dievas… Kai mane liga nutrenkė į lovą, tikrąja to žodžio prasme, turėjau labai rimtą juostų užsakymą. Mano bendraklasio anūkė, studentė, Amerikoje su savo drauge diplomo įteikimo šventei sugalvojo ant mantijos pasipuošti lietuviškomis juostomis su savo vardais ir data. Viena juosta jau buvo padaryta, o kita tik įpusėta. Kas tokį rimtą užsakymą užbaigs? Užbaigiau pati. Kai pervežė į reabilitacijos skyrių, tai ištrūkau namo ir pabandžiau. Ant vienos rankos, kaip ant kriukio, dedu siūlus: nenukrenta. Valio! Pirmyn! Galutinai šitie pirštai atsistatė įdomiomis aplinkybėmis. Ar papasakoti?
I: Taip, žinoma!
A: Vieną savaitgalį šeimyna sugalvojo padaryti cepelinų balių, o kad aš būčiau šiek tiek naudinga šeimoje, tai žentukui sakau: „Tu bulves atnešk iš vakaro. Aš anksti atsikėlus jas suskusiu.“ Kai priskutau su dešine ranka pilnutuką kibirą bulvių, atsistatė plaštakos jautrumas, liko tik 2 piršteliai mediniai, bet ir jie visai miklūs.
I: Cepelinai gydo
A: Darykite cepelinų balių – atsistatys ir kiti dalykai. (Juokiasi)
I: Bibliotekininkės klausimas. Kokios 3 knygos jums yra pačios svarbiausios, reikšmingiausios, reikalingiausios?
A: Svarbiausia – Šventasis Raštas, tiksliau Naujasis Testamentas. Įsimintiniausia – paauglystėje perskaityta vengrų rašytojo Gezos Gardonio knyga „Egerio žvaigždės“. Tai istorinis romanas, ją iš pirmos algos nusipirko mano broliukas, kurį likimas išgrūdo į stepių plėšinius. Iš Rusijos jisai nebegrįžo… Brolis tą knygą garsiai skaitė namie, tada aš buvau tik pradinukė. Paskui, kai paaugau, pati ją perskaičiau. Devintoje klasėje per literatūros pamoką pirmas rašinys buvo laisva tema. Aš aprašiau „Egerio žvaigždes“. Mokytoja pagyrė ir pasakė: „Šią temą geriausiai suprato Tulevičiūtė“ ir pakvietė rašinį paskaityti prieš klasę. Šiuo metu man reikalingiausia knyga yra Motinos maldaknygė.
I: Jūsų juosta su įrašu „Motinos malda pramuša dangų“ bene populiariausia? Gal todėl, kad daugeliui mamų tai savotiškas stebuklo patvirtinimas, kai jų maldos tikrai išgelbsti vaikus?
A: Taip, tiesa: motinos malda tikrai daro stebuklus. Čia Tėvo Stanislovo žodžiai. Sąžinė neleidžia juos nutylėti, nei juostoje, nei dabar priešais jus. „Motinos malda pramuša dangų“… Imsiu ir papasakosiu, kada mano malda „pramušė dangų“. Mano sūnaus vienas draugas buvo nelabai kokios reputacijos. Jiedu vieną naktį susitarė kažkur važiuoti. Nepermaldavau, kad nevažiuotų. Sako: „Man reikia su juo susitikti.“ Sakau: „Tai važiuok motociklu“, o jis – ne, važiuos traktoriumi, netgi ne savo, o bendrovės. Ir išvažiavo vyras. Kur? Ko?.. Ką viduryje kiemo pasilikusiai su šitokiu nerimu daryti? Rožančiaus poterius žinojau, juos pripažinau, bet mokėjau tik „Tėve mūsų“. Atsiverčiau Motinos maldaknygę, užsidegiau žvakutę ir su mintimi „Dieve, parvesk mano vaiką namo…“ išpyliau visą rožantėlį nuo pirmos iki paskutinės dalies. Su paskutiniais maldos žodžiais lauke užūžė pažįstamas motoras. Buvo antra valanda nakties. Pasitikau jį. Sūnus nustebęs pasižiūrėjo ir klausia: „Nemiegojai?“ „Ar aš galėjau miegoti?!“ – atsakiau. Žiūri į mane ir vėl klausia: „Meldeisi?“ Patvirtinau. Grįžau į savo lovą, o jis atsisėdo šalia ir sako: „Daugiau aš to durniaus nepristosiu.“ Tą valandėlę buvau be galo laiminga! Po vyro laidotuvių atėjo Dievas į mano gyvenimą ir malda į mano lūpas, bet dar ne tiek, kiek tada, kai maldele gelbėjau savo vaiką. Mano vaikas grįžo namo gyvas, sveikas ir nepadaręs nusikaltimo.
I: Ačiū už liudijimą. Pereikime prie dar vieno klausimo. Teko girdėti, kad sukurti kūriniai gyvena atskirą gyvenimą. Jūsų atveju juostos tikrai gyvena atskirą gyvenimą?
A: Tiek, kiek dabar turiu juostų parodai, o jų yra apie 50, tai antra tiek jų išleista į žmones dovanoms. Užsakymų turėjau nemažai. Tai anõs taip pat gyvena. Tarp kitko, su įrašu „Motinos malda pramuša dangų“ daugiausia yra parduota: penkios. Aš negaliu be šito įrašo gyventi, tuoj kitą išsiaudžiu. Šioje vietoje priminsiu seną patarlę „Anam nesiseka, tarsi būtų motinos prakeiktas…“. Deja, būna ir taip. Visko mačiau.
I: Jeigu Jums reikėtų kurti juostą Verebiejams, koks įrašas nugultų į ją, kokios spalvos būtų?
A: Įrašas būtų „Ačiū“, nes, kaip sakiau, laimingiausia gyvenimo diena buvo atsikrausčius į Verebiejus. 40 metų čia praleidau. Spalva turėtų būti tik šviesi, ornamentai atsirastų sėdus prie darbo.
I: Dėkoju už pokalbį ir linkiu stiprios sveikatos, šviesių minčių ir įkvepiančių tekstų
Verebiejų filialo vyresnioji bibliotekininkė Irma Žvinakienė