Straipsnio autorė Leokadija Maižiešiūtė parodos atidaryme
Spalio–lapkričio mėnesiais Krokialaukio daugiafunkciame centre vyko Antano Zenkevičiaus (1925–2007) fotografijų paroda „Kaimo gyvenimo portretai“, sulaukusi didelio krokialaukiečių dėmesio.
Fotografas kūrė XX a. antroje pusėje. Mūsų (str. autorės) šeimos nuotraukų albume seniausiai jo daryta nuotrauka yra 1948 metų. Fotografavo saviškius ir kaimynus, aplinkinių kaimų ir miestelio gyventojus įvairiomis progomis: kas gimė, tuokėsi ar mirė, o gal, paprasčiausiai, paaugo vaikai – visur buvo kviečiamas. Žmonės buvo fotografuojami, kai įvairius lauko darbus dirbo ar šventes šventė. Būdavo mokykloje išleistuvės ar miestelio bažnyčioje kaimo mišios, o po jų pokyliai – viskas užfiksuota, kaip metrašty.
Fotografo būta labai tvarkingo, sudėjęs daugybę negatyvų, kuriuos dukra Daiva Zenkevičiūtė–Kalasauskienė kartu su Alytaus kraštotyros muziejumi prikėlė naujam gyvenimui.
Jauniausias fotografo brolis Stasys Zenkevičius prisiminė, kaip Antanas, būdamas nagingas ir sumanus, neturėdamas tinkamų priemonių nuotraukoms ryškinti, panaudojo saulės šviesą didintuvui, kad galėtų daryti nuotraukas. Buvusi kaimynė Irena Zurlytė–Draugelienė, atskubėjusi iš Varėnos, pasakojo prisiminimus iš kaimyniško gyvenimo laikų. Krokialaukio saviveiklininkai padainavo Antano Zenkevičiaus mėgstamų dainų, kurias kažkada traukę kartu.
Prie nuotraukų stoviniavo garbaus amžiaus žmonės, džiaugėsi save ar saviškius atradę, gal pamatę močiutę ar senelį, kurie jau seniai palikę šį pasaulį. Gražu buvo žiūrėti, kai kelios senučiukės, sukišusios savo baltas galveles, aiškinosi, kur koks pažįstamas yra, kur jos pačios ir kokios jaunos tada buvo.
Tokia paroda gera paskata peržiūrėti namuose esančias nuotraukas, jas sutvarkyti, sudėti į vieną vietą. Labai svarbu yra nuotraukų aprašai: užrašyti datą, kada fotografuota, kur fotografuota, gal būt kokia proga ir, jeigu nuotraukoje yra žmonių, užrašyti jų vardus ir pavardes. Dažnai žmonės sako: „aš žinau, kas čia yra, tai kam rašyti“. Toks galvojimas nieko gero neduoda. Metai bėga, daug kas pasimiršta, o dar blogiau, kai išeina tie, kurie galėtų pasakyti, tada vaikaičiai ar provaikaičiai žiūri į nuotraukas ir nieko nežino, kas jose yra, nes jiems nei žodžiu, nei raštu niekas nebuvo perduota.
Žmogaus pavardė yra giminės ženklas. Jaunamartė, atitekėjusi į marčias, savo atsineštą pavardę paslepia širdies kamputy, mat, dabar turi vyro pavardę. Kartais nutinka taip, kad vaikaičiai ir nežino, kokia močiutės mergautinė pavardė, o iš kur jie gali žinoti, juk jiems ir nebuvo pasakyta ir niekur neužrašyta. Todėl nuotrauka yra ta vieta, kur labai tinka užrašyti ne tik vardus ir moterims vyrų suteiktas pavardes, ber ir jų mergautines.
Ši paroda – gražus, malonus ir jaudinantis žvilgsnis į praeitį. Tai rodo, ką gali žmogus, kai jo darbai sujudina ramų miestelio gyvenimą. Šis pavyzdys rodo, kad žmonės, dirbdami įprastinius kasdieninius darbus ar švęsdami jiems svarbias šventes, patekę į fotografo objektyvą, kuria istoriją. Prisidėkime ir mes prie istorijos tinkamai tvarkydami savo nuotraukas.
Vilnietė Leokadija Maižiešiūtė