Lietuviškoji verba skiriasi nuo daugelio kitų šalių tradicijų. Lietuvoje ji rišama iš džiovintų ir dažytų augalų šakelių bei gėlių.
Verbos reikšmė ir paskirtis:
• religinė – verba bažnyčioje pašventinama, primenant Jėzaus įžengimą į Jeruzalę;
• apsauginė – tikėta, kad verba saugo namus nuo nelaimių, ligų ir piktųjų dvasių;
• gyvybės simbolis – siejama su pavasariu, atgimimu ir derlingumu.
Kovo 25 d. Miroslavo filiale rinkosi moterys susirišti po verbą Verbų sekmadieniui. Bibliotekininkė Nijolė Žiūkienė, mokytoja A. Asakavičienė ir kitos dalyvės atsinešė įvairių augalų bei džiovintų gėlių, kad verbos būtų spalvingos ir trauktų aplinkinių žvilgsnius.
Senieji papročiai:
• grįžus iš bažnyčios, verba būdavo laikoma namuose (už paveikslų, prie šventųjų kampelio);
• ja lengvai paliesdavo ar „nuplakdavo“ šeimos narius, sakydami: „Ne aš mušu, verba muša – už savaitės Velykos!“ Tikėta, kad tai suteikia sveikatos ir stiprybės;
• kartais verba būdavo sudeginama per audrą, kad apsaugotų nuo perkūnijos.
Šiandien verba išlieka ne tik religiniu simboliu, bet ir tautinio paveldo bei tautodailės dalimi. Norisi priminti bent mažai daliai visuomenės, dar nepersisotinusios blizgučiais, kad savo rankomis pasidaryta verba visada išlieka mielesnė ir šventiškesnė.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Miroslavo filialo vyresnioji bibliotekininkė
Nijolė Žiūkienė