Artėjant gražiausioms pavasario šventėms, likus savaitei iki Šv. Velykų, švenčiamas Verbų sekmadienis. Nuo seno tikima, kad verboje telkiasi gyvybinės jėgos. Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama verba nuplakti dar miegančius artimuosius, sakant: „Ne aš plaku, verba plaka, už savaitės ir Velykos – ar žadi margutį?“. Grįžę iš bažnyčios, artimiesiems suduodavo verba, tikėdamiesi išvaryti ligas ir susigrąžinti sveikatą. Verbas žmonės laikydavo visus metus, o tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui buvo galima jas sudeginti: jokiu būdu negalima verbos išmesti.
„Verbų rišimo procesas trunka visus metus: pavasarį – pasėti, vasarą – laiku surinkti ir išdžiovinti, rudenį – nudažyti, ir tik tada jau galima rišti. Tai darbas, reikalaujantis nepaprasto tikslumo ir kantrybės, taip pat didžiulio kūrybiškumo bei meninės pajautos. Rišti verbas reikia laiko ir noro: daugiausia noro, nes be jo ir meilės šiam amatui nieko nebus.“
Su dideliu noru ir užsidegimu Mikalavo bendruomenės moterys surišo pačią didžiausią ir įspūdingo grožio verbą. Edukacijoje dalyvavusios moterys, rišdamos verbą, naudojo laukų ir pievų augalėlius: kermėkus, kiškio uodegėles, avižas, rugių varpas, linus, motiejukus ir kt.
Rišant verbas, laikas prabėgo greitai ir nepastebimai. Užsiėmimo rezultatas – graži, spalvinga, išskirtinė ir įspūdingo dydžio verba.
Nuoširdžiai dėkojame visiems už prasmingą edukaciją ir draugystę.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Mikalavo filialo vyresn. bibliotekininkė
Renata Stanevičienė