Užgavėnės – paskutinė žiemos šventė, simbolizuojanti žiemos išvarymą siekiant prisišaukti pavasarį. Ta proga Eičiūnų filiale surengta Užgavėnių kaukių paroda, be kurių neįsivaizduojama jokia žiemos išvarymo šventė.
Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų. Dažniausiai jos daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.
Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį.
Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus.
Tad kviečiame visus užsukti į Eičiūnų filialą ir susipažinti su čia veikiančia Užgavėnių kaukių paroda.
ARSVB Eičiūnų filialo informacija