Dainų šventės dalyviai – mes, dzūkeliai, o tarp jų – ir užubaliečiai!

1924-aisiais rugpjūčio 23–25 dienomis Kaune vykusi pirmoji Lietuvos dainų šventė prasidėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“. Joje dalyvavo 77 chorai ir apie 3500 dalyvių…

O dabar už lango jau 2024-ieji ir ką tik nuaidėjo 100-metį mininti jubiliejinė Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“. Šiomis dienomis buvo jaučiamas didelis šurmulys ir džiugesys visoje Lietuvoje. Visur skambėjo dainos ir girdėjosi vaikų šurmulys. Mieste buvo galima sutikti tautiniais kostiumais pasipuošusius žmones ir visa tai matant širdis prisipildydavo nevaržomo džiugesio. Nes Dainų šventė sutelkia, suburia ir suvienija žmones.

Smagu, jog tarp Užubalių bibliotekos skaitytojų taip pat turime žmonių, kurie dalyvavo ir vis dar dalyvauja Dainų šventėse. Apie tai gali papasakoti ir aktyvi mūsų bibliotekos skaitytoja Aldona Krickienė, kuri sutiko pasidalinti savo įsimintinais vaikystės prisiminimais.

O viskas prasidėjo dar 1964 m., kai buvo surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė, kurios prireikė dėl itin išaugusio moksleivių chorų skaičiaus ir poreikio surasti tinkamesnį bei įdomesnį repertuarą šiai amžiaus grupei. Ruošimasis pirmajai atskirai Moksleivių dainų šventei buvo įspūdingas savo apimtimi – iš 450 tūkst. visos Lietuvos moksleivių šventei rengėsi net 250 000. Viena jų – ir mūsų Aldona Krickienė, sutikusi papasakoti apie pasiruošimą ir dalyvavimą 1964-ųjų metų Respublikinėje moksleivių dainų šventėje.

„Noriu pasidalinti savo prisiminimais apie dalyvavimą Respublikinėje moksleivių dainų šventėje 1964-aisiais metais… Tuo metu man buvo trylika metų ir didžiausia mano svajonė buvo įveikti atranką ir patekti į chorą, kuris turėjo vykti į Dainų šventę. Tais laikais mokyklose chorai buvo itin populiarūs, tad kiekviena mokykla juos turėjo. Mūsų mokyklos choras buvo laimėjęs ne vieną prizinę vietą, todėl atrinkus pačius balsingiausius patekau į laimingųjų, kuriems buvo leista dalyvauti šventėje, sąrašą.

Repeticijos bei pasiruošimas Dainų šventei vyko ištisus metus. Mokėmės dainas pagal pateiktą repertuarą, ieškojome tinkamos aprangos, o tai irgi buvo nemenkas iššūkis. Kas gavo medžiagos – pasisiuvo naujas aprangas, kiti gi tenkinosi persiūtais vyresnių šeimos narių drabužiais. Man tėvelis persiuvo baltą sesės bliuzelę ir juodą sijoną. Gerai, kad namuose turėjau siuvėją. Tą dieną sesė man paskolino net savo lietpaltį, kurį palenkė, nes buvo per ilgas. Tiesa, prisakė saugoti kaip savo akį, nes kito ji neturėjo.

Įspūdinga buvo ir pirmoji mano kelionė į Vilnių. Važiavome sunkvežimiu, kuris buvo dengtu kėbulu, kad būtų saugiau ir šilčiau, nes autobusų kolūkis tuomet dar neturėjo. Pati Dainų šventė paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Kai visų chorų balsai susijungė į vieną balsą ir pakilo galinga banga į dangų, atrodė, kad nėra nieko gražesnio mano vaikiškam pasaulyje. Tai buvo taip gražu ir įspūdinga, o kartu ir džiaugsminga, atrodė, jog širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės… Mano balsas atrodė toks stiprus kartu su šimtais kitų vaikų balsais… Nieko nemačiusiam ir negirdėjusiam kaimo vaikui tai buvo didelė šventė.

Pats Vilniaus miestas atrodė toks didelis ir gražus su didinga pilimi ant žaliuojančio Gedimino kalno. Tik džiaugsmingą šventinę nuotaiką tą dieną sugadino ledais išteptas sesės lietpaltis, kurio, deja, man nepavyko išsaugoti. Tad tokie tie mano prisiminimai apie Dainų šventę, kuri buvo didžiausia šventė mano vaikystėje…“

Gaila, kad nuotraukų iš dalyvavimo 1964-ųjų Respublikinėje moksleivių dainų šventėje Aldona neturi.

Kita mūsų skaitytoja Danutė Juknevičienė atsinešė pluoštą fotografijų ir sutiko su mumis pasidalinti 1970-aisiais metais vykusios Respublikinės dainų šventės įspūdžiais.

Prieš šią šventę buvo rekonstruota Kalnų parko estrada, kurioje pirmą kartą vyko teatralizuotas liaudies dainų ir šokių ansamblių vakaras, tapęs visų vėlesnių Dainų švenčių sudėtine dalimi. Surengtos dalyvių eitynės: kolonos, pasipuošusios savo miestų ir rajonų centrų herbais, emblemomis, gėlėmis ir ąžuolų vainikais, skambant muzikai ėjo į Vingio parką. Eitynės taip pat ilgainiui tapo neatskiriama šventės dalimi. Kadangi maršrutas buvo paskelbtas iš anksto, pakeliui susirinko didžiulės žiūrovų minios.

Įdomus faktas. Pasirodo, jog 1972, 1976 metais, kaip ir Veisiejuose, Alytuje vyko trijų rajonų organizuojama Dainų šventė „Dzūkų popietė“.

Dar vienas mūsų bibliotekos skaitytojas Arnas M. dalyvavo savo pirmoje 2014 m. Dainų šventėje „Čia – mano namai“. Tuomet 90 metų sukaktį mininti Dainų šventė subūrė per 37 tūkst. Lietuvos ir keturiolikos užsienio šalių atlikėjus. Per savaitę vyko 12 renginių. Pirmą kartą žiūrovams buvo pristatyta naujiena – Teatro diena „Dyvų dyvai“.

2016 metais Arnas dalyvavo Moksleivių dainų šventėje „Tu mums – viena“ ir šoko šokių dienoje „Mano žemė“. Labiausiai jam įsiminė Ansamblių vakaras – vienas iš didžiausių renginių – „Koks gražus tavo veidas, gimtine“.

2018 metais vykusios Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti skirtos Dainų šventės „Vardan tos…“ pavadinimui pasirinkti Lietuvos valstybės himno, tapusio idėjine visų renginių ašimi, žodžiai. Pirmą kartą pasaulio lietuviams ir Lietuvos tautinėms bendrijoms buvo skirta atskira šventės diena. 2018 metų Dainų šventėje „Vardan tos…“ jau dalyvavo ir Arnas, ir jo mažasis brolis Matas.

2024 m. Kaune ir Vilniuje vyko šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“. Joje dalyvavo ir mūsų bibliotekos skaitytojai Ieva ir Matas.