Jo akys –
Tai žydros klėtelės,
Kur sutelpa drobių kalnai.
Jo mintys – tai slaptos staklelės,
Kur audžia ir audžia sutartinai.
Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Daug gydomųjų savybių turi linų sėmenys. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose. Linas aprašytas knygose, apdainuotas dainose ir išsaugotas, bei mėgstamas iki šių dienų.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Miroslavo filiale susirinkę pirmokėliai su auklėtoja Justina Bakūnoviene kalbėjosi apie lino gyvenimą. Pasitelkę šiuolaikines technologijas žiūrėjome skaidres, kuriose galima buvo susipažinti su lino apdirbimo eiga. Bibliotekininkė Nijolė Žiūkienė vaikams pateikė ir tikro pluoštinio lino šiaudelius, sėmenis ir audinius, kad visi vaikai savo rankelėmis galėtų juos paliesti ir išgirsti lino dėžutėse barškančias sėklytes. Sėklytes vaikai apžiūrėjo ir net paragavo bei buvo labai nustebę, kad linų sėklos dedamos į saldainius ar duoną. Vienas berniukas net prisiminė, kad jo mama iš vakaro kepė sveikuolių duoną ir į ją dėjo labai panašias sėklytes. Jo nuomone, tai buvę linų sėklos.
Susidomėję vaikai apžiūrinėjo ir gerąjį lino audinį, ir prastąjį, dažnai vadinamą pakavimo arba maišiniu audiniu. Žiūrint skaidres vaikai dalijosi prisiminimais apie jų senelių dar turimus audimo pluošto apdirbimui skirtus įrankius, tokius kaip staklės ar verpimo rateliai. Pasirodo, kai kurių vaikų namuose tokie įrankiai dar yra išlikę, tad pradinukai noriai pasakojo, kaip jų senelis ar močiutė su jais dirbo ar dar tebedirba.
Bibliotekininkė nustebino pirmokėlius teigdama, kad dar ir dabar tvirtu lino pluoštu naudojasi daugelio profesijų atstovai. Per amžių amžius jūrininkams ištikimai tarnavo burės, o jos būdavo siuvamos iš labai tvirtos drobės, vadinamos kiltu. Nors dabar burlaivių jau beveik niekas nestato, kiltas vertinamas iki pat šių dienų. Iš jo siuvamos striukės, kelnės žvejams ir turistams, gaminamos palapinės. Toks audinys yra nepamainomas visur ten, kur reikalingi drėgmei atsparūs audiniai. Taip pat iš jo gaminamos ir gaisrinės žarnos bei pavaros.
Pasibaigus pažintinei popietei vaikai mus nuoširdžiai patikino, kad dabar jau tikrai žinos kas yra linas ir kam jis pritaikomas. O pabaigai bibliotekininkė užminė mįslę: „Galvą valgo, kūną išmeta, odą nešioja“. Kas tai? Vaikai nesunkiai ją įminė, tad pabandykite įminti ir jūs.
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Miroslavo filialo vyresn. bibliotekininkė
Nijolė Žiūkienė
