„Aš negaliu nesiuvinėti. Gal gimiau su adata rankose?“ – šiuos žodžius tardavo Onutė Tumasonytė-Rasymienė, nepaprasto likimo moteris, kurios rankdarbiai ir gerumas nepamirštami Alytaus krašte. Jos gyvenimas buvo ilgas ir prasmingas, kupinas tremties kančios, darbštumo, tikėjimo bei kūrybos šviesos.
Iš darbščios šeimos – į tremties kelią
Onutė gimė darbščioje Tumasonių šeimoje Mankūnų kaime, Alytaus rajone. Šeima garsėjo vieningumu, šiluma ir darbštumu. Tačiau gyvenimą netikėtai sudrumstė sovietinė okupacija. Tumasoniai, kaip ir daugybė kitų lietuvių, buvo ištremti į Sibirą: toli nuo namų, nuo gimtos žemės.
Mažajai Onutei teko iškęsti šaltį, alkį ir ilgesį. Ji dirbo anglių kasykloje, nors buvo vos paauglė. Tremtyje Onutė greitai subrendo: jos širdyje įsižiebė troškimas padėti šeimai ir išlikti žmogumi, nepaisant visko.
Siuvinėjimas – kaip išsigelbėjimas
Sibiro toliuose Onutė atrado tai, kas lydėjo ją visą gyvenimą – siuvinėjimą. Viena lietuvė mergina subūrė siuvinėtojų būrelį, ir Onutė su džiaugsmu prisijungė. Adata tapo jos paguoda, o siūlai – tylia malda. Jos pirmasis darbelis – alyvų puokštė – tapo simboliniu tremties paveikslu, primenančiu gimtuosius laukus ir pavasarius Lietuvoje.
„Kai siuvinėju, pamirštu viską: ligas, rūpesčius, tremtį“, – yra sakiusi Onutė. Per kiekvieną kryželį ji išsiuvinėdavo dalelę savo vilties ir tikėjimo.
Sugrįžimas į Tėvynę ir šeimos kūrimas
1958 metais, po dešimties metų tremties, Onutė su šeima grįžo į Lietuvą. Čia jos laukė kitas išbandymas: viską reikėjo pradėti iš naujo. Ji įsidarbino, o netrukus sutiko gyvenimo draugą Alfonsą Rasymą. Kartu jie sukūrė jaukius namus Seimeniškių kaime, Miroslavo parapijoje. Susilaukė dviejų dukrų: Jūratės ir Justinos.
Gyvenimas nelepino. 1975 metais Onutė neteko vyro, tačiau nepasidavė. Siuvinėjimas tapo jos prieglobsčiu, gyvenimo prasmės šaltiniu ir būdu išlieti sielos stiprybę. Tuo laikotarpiu gimė daugybė jos kūrinių: nuo gėlių kompozicijų iki religinės tematikos paveikslų.
Rankdarbiai – tarsi malda
Onutės darbai stebina iki šiol. Jos namai buvo tarsi muziejus: ant sienų kabėjo kruopščiai išsiuvinėti paveikslai, stalus puošė takeliai, o sofą – pagalvėlės su gėlėmis, kryželiais ir liaudies ornamentais. Vienas iš žymiausių kūrinių – „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, spinduliuojantis šilumą ir dvasinį šviesumą.
Kiekvienas siuvinys – tai jos gyvenimo kelias, kupinas meilės, tikėjimo ir kantrybės. Jos rankos išmokė daugelį – dvi anūkes, Justiną ir Rūtą, kurios tęsia šį kruopštų amatą jau Švedijoje.
Atmintis ir palikimas
Onutės gyvenimo istorija susipynusi su jos šeimos ir Tėvynės istorija. Tremties skausmas, sugrįžimo džiaugsmas ir kūrybos dvasia lydėjo visą Tumasonių giminę. Jos broliai ir seserys tapo išsilavinusiais, veikliais žmonėmis, tačiau pati Onutė liko šalia žemės ir žmonių, iš kurių kilo tyliai, be skundų, bet su širdimi, kurioje tilpo visa Lietuva.
Onutė Tumasonytė-Rasymienė paliko po savęs gausybę siuvinėtų kūrinių ir pavyzdį, kaip per kūrybą galima išsaugoti žmogaus orumą. Jos darbai šiandien – tai tylūs tremties metraščiai, siūlu išsiuvinėta istorija.
Amžinas žydėjimas
Kai Mankūnų laukuose pavasarį pražysta alyvos, atrodo, kad kartu su jomis sužydi ir Onutės atminimas. Alyvos – jos pirmojo siuvinio motyvas ir jos dvasios simbolis.
Kaip rašė Bernardas Brazdžionis:
„Gimtosios žemės ilgesy tu ateini iš pat piliakalnių širdies,
Iš pačio židinio šventų namų, –
Ir nematau aš pro tave kitos žvaigždės,
Ir nežinau kitų taip žudančių skausmų…“
Onutės rankdarbiai tebesaugo šilumą, o atminimas gyvena tų, kurie ją pažinojo, širdyse.
Viešosios vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja A. Čyžiūtė