Pasidainavimai apie Dainavą

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko ypatingas vakaras – savo naujausią knygą „Pasidainavimai apie Dainavą“ pristatė mūsų kraštietis Albertas Antanavičius-Šekspyras. Biblioteka tapo ypatinga susitikimo vieta – čia sugrįžta žmogus, kurio šaknys glūdi šio miesto gatvėse, kiemuose, žmonių prisiminimuose. Sugrįžta ne šiaip sau, o su kūryba, su žodžiu ir muzika, su tuo, kas brandinta, išjausta ir visada nešiojant širdyje gimtinę.

 „…į šią knygą sudėjau daug tekstukų apie dzūkiškus (cikrinius) rajonus – dar užgriebiau Birštoną ir gabaliuką Trakų žemių, nors istoriškai Dzūkija (Dainava) yra dar didesnė, visko, ką esu apie JĄ parašęs, žinoma, sudėt net į dvigubai storesnę knygą tiesiog neįmanoma. Gal – vėliau…“ – knygoje rašo Albertas.

Vakaro metu skambėjo ne tik žodžiai, bet ir gitaros garsai, skirti Dainavos kraštui.  Tai buvo daugiau nei knygos pristatymas – tai buvo nuoširdus susibūrimas, priminęs, koks stiprus gali būti kūrybos ir gimtinės ryšys.

Susitikimai su tokiais kūrėjais mums primena, kad gimtasis kraštas – ne tik vieta, bet ir bendrystė. Tai dvasinis jausmas, kuris neišnyksta, kad ir kur bekeliautum. Tai padeda mums visiems atsigręžti į tai, kas svarbiausia – į tapatybę, į šaknis, į save.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos
Vyr. bibliografė kraštotyrai
Ilona Krupavičienė

Rašytoja Rasa Sagė

Lazdijų viešojoje bibliotekoje lankėsi Nyderlanduose gyvenanti rašytoja Rasa Sagė ir pristatė naujausią romaną “UGNIS JOS KAULUOSE”, kurį išleido leidykla “Slinktys”, 2025. Rasa Sagė romanu „Ugnis jos kauluose“ kvietė skaitytojus leistis į kelionę po Nyderlandus. Čia pasakojama istorija apie tris moteris, kurios dėl įvairių aplinkybių paliko Lietuvą ir bando įsitvirtinti svetimoje kultūroje. Rasa Sagė įtaigiai atskleidžia romano veikėjų skaudžiai dingstantį ryšį su gimtine, siekį prigyti svečioje šalyje, bandymus iš naujo atkurti trūkinėjančius saitus su Lietuva. Istoriniais faktais paremtame pasakojime atsiskleidžia autentiški ne tik Lietuvos, bet ir Nyderlandų istorijos bei kultūros vaizdai. Ypač įdomu klausytis autorės pasakojimo apie šio, ketvirtojo, romano atsiradimo istoriją ir kodėl veiksmas prasideda Seirijuose. Na, o diskusijos su auditorija atskleidė dar daugiau įdomios informacijos.

                                                                                                                                                                           Vyresn. bibliografė Gita Lukoševičienė  (Lazdijų r. SVB), 2025

Neringa Zautraitė

Lazdijų viešojoje bibliotekoje lankėsi kraštietė Neringa Zautraitė ir pristatė savo pirmą grožinės literatūros knygą „Svajų gaudyklėje“. Knygos autorė pasakojo, kaip pradėjo rašyti grožinės literatūros tekstus, kiek asmeninio gyvenimo patirtis atsispindi jos pirmajame romane. Neringa gimė ir augo Rudaminoje, tad romano veikėjai ir siužeto vingiai ypač įdomūs Lazdijų rajono gyventojams. Autorės dukra Sofija nuoširdžiai papasakojo, kaip kūrė knygos viršelio iliustraciją. Pokalbį moderavo leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

                                              Vyresn. bibliografė Gita Lukoševičienė  (Lazdijų r. SVB), 2025

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – Lietuvoje kasmet kviečia prisiminti skaudžią, bet prasmingą mūsų tautos istoriją. Ši diena primena apie sovietų vykdytus trėmimus ir tampa proga pagerbti Lietuvos partizanus, kovojusius už šalies laisvę. Alytaus rajone, Varčios miške prie partizanų atminimo kryžiaus, buvo surengtas renginys, kviečiantis į tylų susikaupimą ir į istorinės atminties puoselėjimą.

„Atminties neištremsi“ – gyvoji istorija per vardus
Renginys prasidėjo pilietine istorine akcija „Atminties neištremsi“. Jos metu skambėjo vardai, pavardės ir likimai: prisimintos sovietų trėmimų aukos, jų istorijos tapo gyvais liudijimais. Šiuos skaitinius jautriai ir nuoširdžiai pristatė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialų darbuotojai bei Butrimonių gimnazijos mokiniai.

Kiekvienas ištartas vardas buvo istorinis faktas ir tylus liudijimas, kad atmintis gyva tol, kol ją saugome. Dalyvavusieji akcijoje tapo ne pasyviais klausytojais, o gyvais istorijos saugotojais, savo dalyvavimu liudijančiais pagarbą praeities kančiai ir drąsai.

80-osios Varčios mūšio metinės: pagarba partizanams
Po atminimo akcijos pagerbtas Lietuvos partizanų atminimas: šiemet sukanka lygiai 80 metų nuo Varčios mūšio, vykusio 1945 m. birželio 14 ir 23 dienomis. Prie partizanų atminimo kryžiaus degė žvakės, skambėjo tylos minutė, aidėjo pagarbos salvės. Partizanų žūties vieta tapo gyvu atminimo ženklu: vieta, kur istorija kvėpuoja per žmonių susitelkimą, dainas ir pagarbą.

Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų orkestras, kuris muzikiniu pasirodymu suteikė iškilmingumo. Edukacinę programą pristatė klubas „Miško broliai“, aktyviai puoselėjantis partizaninio pasipriešinimo istoriją ir kviečiantis giliau pažinti pokario kovų dvasią.

Po renginio visi buvo vaišinami Miškauskų šeimos pagaminta kareiviška koše, gira ir natūralia sula. Šios vaišės sustiprino ryšį su praeitimi ir leido trumpam pabūti vienoje istorinėje nuotaikoje: drauge, kaip anuomet, kai svarbiausia buvo vienybė ir ištvermė.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

Simno bibliotekoje įvyko jautrus ir prasmingas renginys: pristatyta kūrybingos simniškės, ilgametės pedagogės Albinos Sviderskienės prisiminimų ir poezijos knyga „Metų brydės“. Renginio metu autorė dalijosi savo gyvenimo patirtimi, pedagoginiu keliu bei kūrybos išgyvenimais. Susirinkusieji turėjo progą pajusti jos poetinį žvilgsnį į praeitį, dzūkišką kraštą ir žmogiškąsias vertybes.
Knygos pristatyme dalyvavo ir redaktorė Elvyra Aleknavičienė, ilgametė švietimietė, kuri priminė, kokį svarbų vaidmenį Albina Sviderskienė atliko šalies švietimo sistemoje: „Sviderskienė buvo Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto Pradinio ugdymo skyriaus komisijos narė, recenzuodavo vadovėlius ir mokymo priemones pradinėms klasėms. Didžiausio pripažinimo sulaukė 1997 m., kai LR Prezidento dekretu buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino medaliu už nuopelnus Lietuvai. Tačiau didžiausias apdovanojimas – mokinių meilė ir pagarba, kurių nepajėgė išblukinti net laikas.“ Knygos redaktorei pritarė ir Zofija Rauličkienė, buvusi švietimo skyriaus darbuotoja.
Šiame susitikime sutikome Mokytoją, Poetę, Žmogų: tą, kuris moka išgirsti net tai, kas neištarta. Naujoji Albinos Sviderskienės knyga „Metų brydės“ – tai kelionė per prisiminimus, gyvenimo stotis, jausmus ir žmones, palikusius pėdsakus autorės dienose.
Džiaugiamės, kad renginį papuošė ir šventiškai nuteikė Simno gimnazijos mokinių tėvų choras „Asorti“, vadovaujamas Jolantos Gudelienės. Už renginio įamžinimą nuotraukose esame dėkingi ARSKC Simno skyriaus kultūrinės veiklos vadovė Irenai Pranckienei.

                                                                                             ARSVB Simno filialo informacija

Gegužės 7 d. Varėnos viešojoje bibliotekoje mūsų kraštietė, žinoma grafikė  Ramunė Vėliuvienė pristatė knygą „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“ (2025). Autorę sveikino Varėnos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė, Varėnos Ąžuolo gimnazijos direktorė Milda Padegimaitė, buvęs Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas ir kiti svečiai. Muzikinius kūrinius atliko Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos moksleivis Rokas Bachovas.

Renginio metu autorė R. Vėliuvienė dalijosi mintimis apie kūrybinį procesą, atmintį, kalbą ir tai, kaip šeimos albumai gali tapti visos tautos istorijos liudijimu. „Giminių istorijas ir likimus aprašiau jausdama pareigą įamžinti šviesaus atminimo prosenelių, senelių, tėvų, sutuoktinio būties pėdsakus, nes tai, kas neužrašyta, pradingsta amžiams“ – kalbėjo R. Vėliuvienė. Autorė džiaugėsi, kad per karus ir kitas negandas šeimai pavyko išsaugoti ne tik devynis šeimos albumus, bet ir atvirukų, sveikinimų, šeimos relikvijų. „Pavarčiusi albumus pamačiau, kokie tai lobiai. Tai yra neįkainuojamas atspindys praėjusios epochos.“ – sakė R. Vėliuvienė. Tvarkydama šį gausų archyvą, ji aprašė įdomiausias nuotraukas ir jose esančių žmonių likimus. „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“ – tai nuotraukų knyga su labai lakoniškais aprašymais, nes, jeigu knyga stora, tai jos niekas neskaitys, sakė autorė. Knygoje pasakojama net šešių kartų giminės atstovų likimai.  Čia rasime ne tik aprašymus apie Kochanskų ir Pigagų šeimas – Ramunės giminę, bet ir iš Žemaičių žemės kilusio Norberto Vėliaus giminės istoriją. Rašydama apie Vėlių giminę rėmėsi Stanislavos Vėlienės 1983– 1987 metais rašytais (nebaigtais) prisiminimas.  Vėliausiose šios knygos fotografijose – autorės ir profesoriaus vaikai: archeologas dr. Gintautas Vėlius ir dailininkė Rūta Gabrielė Vėliūtė. Autorė pasidžiaugė, kad šią knygą apipavidalino, maketą ir iliustracijas sukūrė būtent jos dukra Rūta. Knygoje papasakoti šeimos narių kasdieniai įpročiai, santykiai su aplinkiniais, darbai, šventės ir išgyventi sunkumai atskleidžia ne tik be galo turtingą giminės, bet ir dramatišką visos Lietuvos istoriją. Išsaugota vaizdinė medžiaga padėjo išsamiau atskleisti aprašomojo laikmečio dvasią. R. Vėliuvienė akcentavo, kad šis leidinys visų pirma yra skirtas visiems Varėnos krašto žmonėms.

                      Su didele meile R. Vėliuvienė prisiminė savo mamą, buvusią Antrosios Varėnos vidurinės mokyklos direktorę Oną Pigagienę, vėliau dirbusią Vilniaus mokyklose. Paminėjo, kad  mamos, kaip  lituanistės pašaukimas ir patirtis ją paskatino prisidėti prie valstybinės lietuvių kalbos vartojimo ir ugdymo. Ona Pigagienė parašė  knygą „Kalbėkime ir rašykime lietuviškai“, skirtą suaugusių kitakalbių lietuvių kalbos mokymuisi. Parengė ir išleido žodyną „Mokomės kalbėti lietuviškai“. Siekiant kitataučiams padėti pasiruošti valstybinės kalbos egzaminui Ona Pigagienė išleido knygą „Lietuva 200 klausimų ir atsakymų“.  Mamos gimtinė – Merkinė, todėl knygoje gausu Merkinės prieškario vaizdų.  Pasakojimai apie šio miestelio kasdienybę, leidžia geriau suprasti, kuo gyveno stiprėjanti jauna valstybė. Žydai sudarė didesnę pusę miestelio gyventojų. Ramunė Vėliuvienė akcentavo, jog  jai skaudu girdėti, kai sakoma, jog lietuviai – žydšaudžių tauta, nes lietuviai ir žydai sugyveno labai gerai.

                       Su pagarba kalbėjo apie savo senelį Joną Pigagą, buvusį Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorį, Perlojos respublikos gynėją ir savo tėvą Antaną Pigagą, kurio kurso auklėtojas Alytaus mokytojų seminarijoje buvo partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.  A. Ramanausko palaikus Vilniuje Našlaičių kapinėse pavyko aptikti būtent A. Pigagos anūkui – archeologui Gintautui Vėliui.  Lukas Pigaga, autorės tėvelio brolis, – prieškario Merkinės fotografas, turėjo Merkinėje portretų dirbtuvę.  L. Pigagos dukra Gražina Pigagaitė-Vilbik tęsė savo tėvo darbą. Ji fotografavo Dzūkijos partizanus, tarp jų ir partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ypač gerai žinoma fotografija „Vanagas su vanagėliais“.

1. Vėliuvienė apgailestavo, kad dabar per pobūvius nebedainuojama. „Dzūkija – tai Dainava : viskas gyva knygose, bet kodėl to nėra vartojime? “ – priekaištavo dzūkams autorė. Pasidžiaugė Roku Kašėta, kuris dainuoja dzūkiškai ir išreiškė tikėjimą, kad galbūt knyga paragins prisiminti liaudies dainas ir jas dainuoti įvairiomis progomis. Pasakojimą apie knygą „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“  autorė paįvairino perskaitydama ištrauką iš šios knygos – bobutės Antosės prisiminimus apie tai, kaip ji susipažino su dzieduku.

                      Renginio pabaigoje Ramunė Vėliuvienė perdavė albumus Varėnos rajono savivaldybės atstovams ir padėkojo už skirtą paramą leidybai.

                                     Laimutė Cibulskienė

Varėnos viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė

Gegužės 6 d. Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko trečiasis protų mūšis „Ar pažįsti Varėnos kraštą?“, kuriame dalyvavo apie 40 gimtojo krašto patriotų, susibūrusių į devynias komandas: „Kraštiečiai“, „Krivis“, „50 +“, „Puodžiai“, „Rizikos mėgėjai“ „Vienas tai ne nulis“, „Varėnos lepeškos“, „Voveruškos“, „Spygliai“.

Klausimų tematika įvairi – istorija, geografija, žymūs žmonės, dailė, literatūra, tautosaka, tautodailė. Lengviau sekėsi atsakinėti tiems, kurie giliau žinojo Dubičių, Liškiavos, Marcinkonių, Mardasavo, Matuizų, Merkinės, Nedzingės, Senosios Varėnos, Valkininkų ir jų apylinkių istoriją, pasidomėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Marijos Liugienės, Teresės Jankauskaitės, Vinco Krėvės, Vitalijos Mockevičiūtės gyvenimu ir kūryba, skaitė Vytauto Česnulio knygas apie Varėnos rajoną. Vyko 5 turai, iš viso pateikta 50 klausimų. Klausimyną sudarė Varėnos viešos bibliotekos darbuotoja Laimutė Cibulskienė. Dauguma dalyvių liudijo, kad kausimai sunkūs, netikėti (pavyzdžiui, perlojiškių komandos „Rizikos mėgėjai“ nariai sakė tikėjęsi kausimų apie Perlojos respubliką).

Jūsų dėmesiui klausimai, į kuriuos gauta daugiausia teisingų atsakymų: „Kodėl varėniškiai nedalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje?“, „Žodžio „šaptūnas“ reikšmė?“, apie Karpiškių žvėrynėlį, „Kas pavaizduota Napoleono Ordos litografijoje?“, „Kuriame kaime yra „Gaidžių“ gatvė?“, „Kurioje bažnyčioje susituokė A. Ramanauskas-Vanagas ir Birutė Mažeikaitė-Vanda?“ (atsakė visos 9 komandos); apie tautodailininką Algirdą Juškevičių, „Žodžio „melnyčia“ reikšmė?“ (8); „Kaip vadinamas Dubičių piliakalnis?“, apie Dubičių herbą, apie kontroliuojamą deginimą Dzūkijos nacionaliniame parke (7), apie žiniasklaidos milžinės BBC dėmesio sulaukusį Dzūkijos nacionalinį parką, „Kam garbės ženklas „Už nuopelnus Varėnos Kraštui“ įteiktas šiemet?“ (6); „Kaip Teresė Jankauskaitė nustebino prancūzes?“ (5).

Niekas neatsakė į klausimus: „Kaip marcinkoniškiai „pakrikštijo“ karo gydytoją Kazimierą Nasvytį?“, „Koks M. K. Čiurlionio paveikslas įkvėpė sukruti skulptūrą „Angelas“ Senojoje Varėnoje?“, „Koks Varėnos rajono plotas?“, „Merkinės kanklininkas, vargonininkas, dievdirbys?“, „Marcinkoniškis, Rytų Lietuvos tautinio atgimimo veikėjas, kunigas, švietėjas, etnografas, spaudos leidėjas?“, „Aukščiausia Čepkelių gamtinio rezervato vieta?“, „Kas įkūrė Žiūrų etnografinį ansamblį?“. Po 1–2 teisingus  atsakymus sulaukę klausimai: „Kur ir kaip Prancūzų instituto Lietuvoje dėka įamžintas Liongino Baliukevičiaus-Dzūko atminimas?“, „Merkinės progimnazijos įkūrėjas ir pirmasis direktorius, kunigas?“, „Žmogus, kuriam V. Krėvė dedikavo „Dainavos šalies padavimus“, „1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos signataras, gimęs Vadėnuose?“,   „Koks kitas Nedzingio upės pavadinimas?“, „Už kokį vaidmenį „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota V. Mockevičiūtė?“, „Koks ritualas atliekamas radus pirmąjį baravyką, kad ateity visi grybavimai būtų sėkmingi?“, „Liaudies meistras, kurio portretas publikuotas ant Romo Treinio romano „Dziedas“ viršelio?“, „Kam 2024 m. įteikta V. Krėvės literatūrinė premija?“, „Kokių samanų arbata girdyti kūdikiai, kad naktį gerai miegotų?“

Daugiausia, 62 taškus surinko „Varėnos lepeškos“ ir iškovojo 1-ąją vietą, gausi dubičėnų ir draugų komanda „Kraštiečiai“ buvo antri (54 taškai), „50 +“ iškovojo trečią vietą (46 taškai), kitų komandų kraitis 44–32 taškai.

Dalyviai džiaugėsi sužinoję daug naujų faktų apie Varėnos kraštą. „Gera sužinoti“, – kalbėjo. O nugalėtojai liudijo: „Smagu nugalėti!“

Organizatoriai dėkoja „Ąžuolo“ gimnazijos moksleivei Neilai Metelicai už renginio nuotraukas.

Viešosios bibliotekos Informacinių išteklių skyriaus bibliotekininkė Daiva Armonienė.

Nuotrauka Neilos Metelicos

Šv. Velykos jau praėjo, tačiau gražūs prisiminimai apie pasiruošimą ir šventines akimirkas vis dar gyvi. Visi šventei ruošėsi savaip: vieni puošė namus velykiniais simboliais – kiškučiais, kiti kūrė kompozicijas iš gyvų gėlių, gamino šventinius patiekalus, kepė pyragus.

Kaip ir kasmet, svarbiausia Velykų tradicija buvo margučių marginimas.

Eičiūnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Milda Stanevičienė, šio amato išmokusi iš savo mamos Anelės Radvinskienės, jau daugelį metų veda kiaušinių marginimo karštu vašku edukacijas.

Šiemet edukacijos vyko Krokialaukio, Pivašiūnų ir Eičiūnų filialuose. Jose dalyviai ne tik išbandė tradicinę marginimo techniką, bet ir sužinojo apie margučių simboliką bei istoriją.

Eičiūnų filiale vis dar galima aplankyti margučių parodą „Velykų rytą lelija pražydo“. Parodoje eksponuojami margučiai – tai gyvas mūsų tradicijų atspindys, liudijantis kūrybiškumą, atidą ir bendrystę.

Dėkojame visiems, kurie dalyvavo, kūrė, dalinosi ir šventė kartu. Tebūna Velykų šviesa su mumis visus metus!

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Eičiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Milda Stanevičienė

Užupių filiale veikia kraštotyros spaudinių paroda „Nemunaitis ir jo seniūnija“. Joje eksponuojamos kraštiečių Vytauto Lankininko ir Janinos Irenos Gruodienės knygos bei spaudiniai apie Nemunaičio seniūniją.

Velykų šventė yra išlaikiusi nemažai senųjų tradicijų, tačiau jų prasmės daugelis nežino arba nebeprisimena. Būtent tradicijų prasmė ir simbolika suteikia šventei ypatingą nuotaiką. Apie tai galite daugiau sužinoti apsilankę Užupių bibliotekoje, leidinių parodoje „Su pavasariu ateina Velykos“.

Senovės lietuviams Velykos buvo didžioji pavasario šventė – gamtos prabudimo metas. Atėjus krikščionybei, ji sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Nuo seno žinoma, kad viskas, kas padėta ant Velykų stalo, turi gilią prasmę – tai simbolizuoja ne tik gamtos atgimimą ir pavasario atėjimą, bet ir pilnatvę, gausą bei geresnį gyvenimą.

Kviečiame visus apsilankyti spaudinių parodoje ir pasinerti į šventišką atmosferą!

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Užupių filialo vyresn. bibliotekininkė
Irutė Pačiauskienė

Balandžio 15 dieną Krokialaukio bibliotekoje vyko kūrybinis edukacinis užsiėmimas „Margučių sodas“, skirtas paminėti gražiausią pavasario šventę – Šv. Velykas ir jų simbolį – margučius.

Edukacijos metu Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Eičiūnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Milda Stanevičienė supažindino mokinius su Velykų tradicijomis ir papročiais, taip pat pakvietė išbandyti kiaušinių marginimą vašku. Kiekvienas dalyvis šia technika galėjo pasipuošti po kelis kiaušinius: pagrindinius Šv. Velykų simbolius. Bibliotekoje pasklido vaško kvapas, o atmosfera prisipildė kūrybiškumo ir mokymosi džiaugsmo: mokiniai aktyviai įsitraukė į velykinių kiaušinių dekoravimą.

Nuoširdžiai dėkojame Eičiūnų filialo vyresniajai bibliotekininkei Mildai Stanevičienei už sukurtą šventinę nuotaiką ir išmargintus vašku margučius. Dėkojame pradinių klasių mokytojoms bei mokiniams, dalyvavusiems šioje popietėje.

Maloniai kviečiame apsilankyti margučių parodoje ir pasidžiaugti kūrybiniais vaikų darbais!

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos|
Krokialaukio filialo vyresn. bibliotekininkė
Jolita Vaičiulienė

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatyta ilgai laukta monografija „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990“. Leidinyje atskleidžiama, kaip politiniai, ideologiniai ir kultūriniai filtrai lėmė, kokios knygos pasiekė skaitytoją, kaip jos buvo pritaikomos naujam kontekstui ir kas iš teksto dingsta vertimo procese.

 Viena iš knygos sudarytojų, mūsų kraštietė, Alytaus krašto mokslininkų draugijos „Vizija“ narė, Vilniaus universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Maskaliūnienė.

Profesorė pakvietė į įdomų ir reikšmingą pokalbį apie sovietinių vertimų lauką. „Ypač drastiškais kūrinio apkarpymais, arba „agresyviosios cenzūros“ pavyzdžiais, pasižymėjo klasikos kūrinių leidimai, kuriuose būta religinio turinio. Tokie kūriniai kaip Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, Henry Longfellow „Hiavatos giesmė“, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“ buvo iškarpyti tiek, kad pasikeitė ne tik atskirų epizodų, bet ir visos knygos literatūrinė idėja“ – tokias įžvalgas išsakė profesorė.

  „Knyga skiriama ne tik mokslininkams ar vertėjams, bet visiems skaitytojams, kurie norėtų daugiau sužinoti, kokiomis sąlygomis juos pasiekė (ir nepasiekė!) sovietiniais metais taip laukti užsienio literatūros vertimai. Ir galbūt ji paskatins dar kartą apmąstyti laikmetį, kuriame gyvenome.“

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos

Vyr. bibliografė kraštotyrai

Ilona Krupavičienė

Velykos – svarbiausia krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą. Tai graži pavasario šventė, gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių metas.

Kadangi pagrindinis Velykų simbolis – margintas kiaušinis, kuris simbolizuoja gyvybę, vaisingumą, kosmosą, į edukacinę popietę pakvietėme Daugų gimnazijos mokytoją Jolantą Sakalauskienę su mokiniais.

Visus susirinkusius marginti kiaušinių mokė darbšti ir išradinga bibliotekos skaitytoja bei lankytoja Onutė Zenevičienė. Ji ne tik parodė, kaip marginti, bet ir pasakojo apie Velykų papročius bei kiaušinių simboliką: ką reiškia ant jų išpiešti ženklai.

Visi dalyviai galėjo patys nusimarginti kiaušinį. Po marginimo buvo renkamas gražiausias margutis, o visi dalyviai pavaišinti saldumynais.

Daugų miesto bibliotekininkės Valė ir Sigita sveikina visus skaitytojus: esamus ir būsimus. Tegul sielą džiugina pavasaris, o Jus visada lydi sėkmė ir laimė. Linksmų artėjančių Šv. Velykų!

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Daugų filialo informacija

Kartu su pavasariu kasmet sulaukiame ir Šv. Velykų – didžiausios pavasario šventės. Ši šventė simbolizuoja viską, ką galime sieti su pavasariu: atgimimą, atsinaujinimą, naują pradžią. Populiariausias iš senųjų laikų likęs paprotys, be kurio neįsivaizduojame Velykų šventimo – margučiai.

Artėjant Šv. Velykoms kvietėme šeimas šeštadienio valandėlę praleisti kartu ir susipažinti su marginimo vašku subtilybėmis. Tuo tikslu sulaukėme viešnios iš Alytaus – tautodailininkės Audronės Lampickienės. Talentinga tautodailininkė Audronė margučių marginimo vašku tradiciją perėmė iš savo mamos. Beje, jos spalvų ir raštų niekas nepakartotų: tituluotos autorės darbus galima pamatyti muziejuose, parodose, šventėse. Apie marginimo tradicijas ir jos margučius yra išleista knyga. Tautodailininkė mano, kad lietuviams nederėtų pamiršti tradicinių kiaušinių marginimo būdų: edukacijos metu dalijosi patarimais.

Yra sakoma, kad velykinis kiaušinis turi būti namuose. Žmonės tikėjo, kad jis saugo nuo gaisrų ir nelaimių. Pavyzdžiui, statydami naują namą žmonės po pamatais dėdavo velykinį kiaušinį, tikėdami, kad tie namai bus laimingi, turtingi ir vaisingi.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Makniūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Berūta Sadauskienė

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje svečiavosi viena populiariausių lietuvių rašytojų – alytiškė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

Kiekvienas romanas sulaukia ypatingai didelio jos kūrybos gerbėjų dėmesio.  Prie Irenos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Šįkart pristatytas jau 17-tasis mūsų kraštietės romanas „Trečias kartas nemeluoja“, kuris, kaip ir ankstesnieji,  įtraukia skaitytojus nuo pačių pirmųjų knygos puslapių. Renginys sukvietė gausų būrį lankytojų – susirinko ne tik ištikimi autorės skaitytojai, bet ir tie, kurie norėjo ją pažinti iš arčiau. Norinčiųjų įsigyti naujausią rašytojos romaną buvo tiek, kad knygų visiems neužteko.

Vakaro metu rašytoja pasidalino įžvalgomis apie kūrybinį procesą bei tai, kas ją motyvuoja rašyti. Skaitytojai turėjo progą užduoti klausimus, pasiteirauti apie knygos herojų charakterius, siužeto vingius..

Šiltą ir jaukią renginio atmosferą papildė jautrus gitaros akordų bei smuiko skambesys ir nuostabus Eglės Narkevičiūtės balsas.

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka

Vyr. bibliografė kraštotyrai

Ilona Krupavičienė

Artėja graži pavasariška šventė – šv. Velykos. Ji simbolizuoja visa, ką galime sieti su pavasariu: atgimimą, atsinaujinimą, naują pradžią. Vienas iš svarbiausių Šv. Velykų simbolių – margutis – nepraranda savo populiarumo iki pat šių dienų. Kiaušinių marginimo tradicija perduodama iš kartos į kartą. Marginimo būdų yra įvairių, tačiau šį kartą susipažinome su marginimu vašku.

Balandžio 11 d. Praniūnų bendruomenės salėje vyko edukacija, kurios metu dalyviai buvo supažindinti su margučių raštais, sužinojo natūralių dažų receptų, išgirdo pasakojimų apie margučių reikšmę ir simboliką. Edukacijos dalyviai su dideliu kruopštumu ir kantrybe margino margučius. Kiekvienas rinkosi spalvas: vieni – mėgstamiausias, kiti – pagal tuo metu vyravusią nuotaiką. Visiems pavyko sukurti savitą ir originalų margutį.
Smagu, kad kartu praleistas laikas buvo ne tik įdomus, bet ir prasmingas bei kūrybingas.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Praniūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Dalia Ramanauskienė

Verba – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriama puokštė, kurią katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Tai sekmadienis prieš didžiąsias pavasario šventes – Kristaus prisikėlimo šventę, arba šventas Velykas.

Pirmasis pasaulyje Verbų sekmadienio šventimas su verbomis žinomas jau nuo IV a.

Verbas prieš Velykas naudoja daugelis Europos šalių: Ispanijoje ir Italijoje dažniausiai naudojamos palmės šakelės, o kitose šalyse – Lietuvoje, Vokietijoje, slavų kraštuose – palmes pakeičia kitų augalų šakos, dažniausiai simbolizuojančios atgimimą, pavasarį, žalumą. Tarp jų populiariausi yra verba, kadagys, blindė, karklas ir kiti augalai.

Eičiūnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Milda Stanevičienė, vesdama verbų rišimo edukaciją Butrimonių vaikų dienos centre, pasakojo, kad nuo senų laikų manyta, jog verba turi stebuklingų galių: tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, o gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos. Pašventintos bažnyčioje verbos būdavo laikomos namuose, o deginant jas – dūmais laiminami namai ir naminiai gyvuliai.

Tai buvo labai smagi popietė kartu su Butrimonių vaikų dienos centre dalyvaujančiais vaikais. Jie noriai uždavinėjo klausimus, o kiekvienas pasigamino po savo verbą. Malonu, kad užsimezgusi draugystė tęsiasi. Dėkojame už šiltą priėmimą vaikų dienos centro socialinės darbuotojos padėjėjai Gitanai Bauževičienei.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Eičiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Milda Stanevičienė

Velykų laukimas prasideda nuo Verbų sekmadienio. Turime labai gražią verbų tradiciją, lietuviai sukūrė atbundančios augmenijos ir džiaugsmo simbolį. Nuo seno tikėta, kad verba nėra tik Verbų sekmadienio atributas; ji turi ypatingų galių ir papročių, susijusių su senovės tikėjimais.

Puoselėjant tradicijas, Vankiškių bibliotekos patalpose pakvipo žaluma ir pavasariu. Susirinkę skaitytojai rišosi verbas iš augalų šakelių, gėlių, smilgų, rugių varpų, kurios simbolizuoja gamtos atgimimą. Vaikus domino spalvotos smilgos, žydinčios šakelės, „katinukai“, savo darbelius puošė popierinėmis gėlėmis, o suaugusieji, puoselėdami tradicijas ir laikydamiesi papročių, rinkosi kadagio, blindės ar gluosnio šakeles, nes tikroji verba liaudies papročiuose turėtų būti iš gluosnio ir kadagio šakelių. Dzūkijoje gluosnio šakelė su „katinukais“ simbolizuoja sakralinio meto atbudimą, o kadagio šakelė saugo nuo perkūno. Turimas žinias vaikams perteikė vyresnės kartos skaitytojai. Kiekvienas galėjo pasigaminti savo širdžiai mielą kompoziciją, prisiminti įgūdžius, pasitelkti vaizduotę ir išmonę.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Vankiškių filialo vyresn. bibliotekininkė
Rūta Marcinkevičienė

Artėjant Verbų sekmadieniui, balandžio 10 dieną Miklusėnų bibliotekoje vyko jauki ir prasminga edukacija – bendras verbų rišimas. Šią šiltą popietę organizavo Miklusėnų biblioteka kartu su Miklusėniškių bendruomene.

Bibliotekininkė Dalė dalyviams priminė svarbiausius Verbų sekmadienio ir artėjančių šv. Velykų papročius, jų kilmę ir prasmę. Nuo seno buvo tikima, kad verba nėra tik Verbų sekmadienio atributas: ji turi ypatingų galių, todėl šventintos verbos jokiu būdu negalima tiesiog išmesti. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Edukacijos metu buvo rišamos verbos iš natūralių gamtos augalų: šakelės, gėlės, žolynai, o svarbiausiu akcentu tapo kadagys – natūralumo ir gyvybės simbolis.

Rami ir jauki atmosfera kvietė dalyvius į pokalbius apie tradicijas, prisiminimus iš vaikystės ir šeimos papročius. Šiltą nuotaiką kūrė ir tyliai skambančios dainos gitaros fone. Ypatingą susikaupimo ir šventinio laukimo akimirką suteikė Sergėjaus Murausko atliekama jautri daina „Ateina Dievas“ (A. Kulikauskas, A. Giniotis).

Palinkėkime vieni kitiems, kad Verbų sekmadienis atneštų rimties, o artėjantis šv. Velykų džiaugsmas sušildytų širdį viltimi ir prasme.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Miklusėnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Dalė Kočiūnė

Šiandien Alovės bibliotekoje sklandė pavasario laukimo ir bendrystės dvasia: čia vyko verbų rišimo edukacija su suaugusiais, kurią vedė viecinė aloviškė, visų draugė Ramunė Miškauskienė.

Edukacijos pradžioje Ramunė pasidalijo įdomiomis įžvalgomis apie verbų kilmę: pasak jos, pirmą kartą verbos rašytiniuose šaltiniuose paminėtos dar viduramžiais, o jų reikšmė nuo seno glaudžiai susijusi su atgimimu, apsauga ir bendruomeniškumu. Ramunė taip pat atskleidė, kokios žolelės sudaro tikrą dzūkišką verbą: nuo kadagio šakelės iki kvepiančio lino.

Ypatingą dėmesį edukatorė skyrė raudonam siūlui: jis nuo seno laikomas apsauginiu ženklu, saugančiu nuo piktos akies ir negerų minčių.

Po pažintinės dalies sekė praktinis užsiėmimas: dalyviai, pasitelkę savo kūrybiškumą ir patys pynė unikalias verbas. Kiekviena iš jų – savita, išskirtinė ir įspūdinga, tarsi atspindinti pačių kūrėjų nuotaikas, prisiminimus ir pavasario laukimą.

Nuoširdžiai dėkoju Alovės spinduliukui Ramunei Miškauskienei už šiltą, įkvepiančią edukaciją, už gyvą žodį apie tradicijų prasmę ir meilę gimtajam kraštui. O visiems susirinkusiems – nuoširdus ačiū už dalyvavimą, kūrybiškumą ir jaukią bendrystę. Jūsų verbos – tikrai įspūdingos!

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Alovės filialo vyresn. bibliotekininkė
Auksė Čyžiūtė

Artėjant gražiausioms pavasario šventėms, likus savaitei iki Šv. Velykų, švenčiamas Verbų sekmadienis. Nuo seno tikima, kad verboje telkiasi gyvybinės jėgos. Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama verba nuplakti dar miegančius artimuosius, sakant: „Ne aš plaku, verba plaka, už savaitės ir Velykos – ar žadi margutį?“. Grįžę iš bažnyčios, artimiesiems suduodavo verba, tikėdamiesi išvaryti ligas ir susigrąžinti sveikatą. Verbas žmonės laikydavo visus metus, o tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui buvo galima jas sudeginti: jokiu būdu negalima verbos išmesti.

„Verbų rišimo procesas trunka visus metus: pavasarį – pasėti, vasarą – laiku surinkti ir išdžiovinti, rudenį – nudažyti, ir tik tada jau galima rišti. Tai darbas, reikalaujantis nepaprasto tikslumo ir kantrybės, taip pat didžiulio kūrybiškumo bei meninės pajautos. Rišti verbas reikia laiko ir noro: daugiausia noro, nes be jo ir meilės šiam amatui nieko nebus.“

Su dideliu noru ir užsidegimu Mikalavo bendruomenės moterys surišo pačią didžiausią ir įspūdingo grožio verbą. Edukacijoje dalyvavusios moterys, rišdamos verbą, naudojo laukų ir pievų augalėlius: kermėkus, kiškio uodegėles, avižas, rugių varpas, linus, motiejukus ir kt.

Rišant verbas, laikas prabėgo greitai ir nepastebimai. Užsiėmimo rezultatas – graži, spalvinga, išskirtinė ir įspūdingo dydžio verba.
Nuoširdžiai dėkojame visiems už prasmingą edukaciją ir draugystę.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Mikalavo filialo vyresn. bibliotekininkė
Renata Stanevičienė

Marius Čiuželis ir Juozas Žitkauskas

Lazdijų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Antuano de Sent-Egziuperi knygą dzūkiškai „Mažulis princas“ pristatė Juozas Žitkauskas ir Marius Čiuželis. Skaitytojai dabar jau gali „Mažąjį princą“ skaityti ne tik bendrine lietuvių kalba, bet ir tarmiškai: legendinė pasaka išversta į žemaičių, aukštaičių ir dzūkų tarmes. Verslininkas, filantropas M. Čiuželis prisipažino, kad idėja išversti „Mažąjį princą“ Lietuvos etnografiniuose regionuose vartojamų tarmių dialektu gimė 2023-ųjų vasarą. Išversti „Mažąjį princą“ dzūkų tarme ėmėsi poetas, mūsų kraštietis Juozas Žitkauskas, bendradarbiaudamas su vertimo konsultante dr. Asta Leskauskaite.

                                                                                                                                            Vyresn. bibliografė Gita Lukoševičienė  (Lazdijų r. SVB), 2025

Juozas Žitkauskas

Lazdijų viešojoje bibliotekoje pristatyta Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės knyga „Sušaudyta kūryba“. Leidyklos „Slinktys“ vadovas, knygos sudarytojas Juozas Žitkauskas kalbėjo apie knygos išleidimą, kai nuo tekstų radimosi praėję daugiau kaip pusšimtį metų. Jis atkreipė dėmesį į žinomos kraštotyrininkės, mokytojos Onutės Bleizgienės nuveiktą darbą, kuri ir užrašė, ir įrašė, ir rinko Elės kūrybą – tai labai pagelbėjo sudarant knygą „Sušaudyta kūryba“. Bet svarbiausia J. Žitkauskui, kad ši knyga, nebūtų tik statistinis vienetas, kad ji rastų kelią į skaitytojų širdis, taip įprasminant E. Radzevičiūtės-Andriuškevičienės gyvenimą, mūsų istoriją, o suprantant praeitį, kas vyko anuomet, lengviau suprantama ir šiandiena. Autorės eilėraščiai pasakoja patirtus išgyvenimus, apdainuoja palaužtą laisvės troškimą, prarastą viltį sugrįžti, meilę, tėviškės ilgesį. Elė Radzevičiūtė-Andriuškevičienė parašė labai daug dainų, kurios plačiai pasklido ne tik po Dzūkijos regioną, bet ir po Lietuvą. Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės dukra Onutė Vaikšnorienė pasakojo apie mamos gyvenimą, patirtas kančias, charakterio tvirtumą, kūrybą ir turėtą humoro gyslelę. Knyga jau pradėjo kelionę po rajoną ir Lietuvą: ji bus pristatyta ir Lazdijų viešosios bibliotekos padaliniuose, muziejuje bei kitose Lietuvos bibliotekose.

                                                                                                                                                                                  Vyresn. bibliografė Gita Lukoševičienė  (Lazdijų r. SVB), 2025

Lionė Lapinskienė

Lazdijų viešojoje bibliotekoje tradiciškai paminėtos kraštietės, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės gimimo metinės. Tai ir Lietuvių kalbos dienų ciklo renginys. Šiais metais seminarą „Bitės Vilimaitės Avižieniuose (Lazdijų r.) sukurtų tekstų kalba“ vedė Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė, Lietuvių kalbos draugijos narė Lionė Lapinskienė. Lektorė kalbėjo apie B. Vilimaitės naudotas meninės raiškos priemones, atkreipė dėmesį į kiekvienam kūriny randamus įdomius kultūros ženklus. Rašytojos sūnėnas istorikas Darius Vilimas akcentavo giminaitės kūryboje stebimus autobiografinius motyvus ir užsiminė apie Bitės Vilimaitės kūrinių vertimus į užsienio kalbas.

                                                                                                                                                                     Vyresn. bibliografė Gita Lukoševičienė  (Lazdijų r. SVB), 2025

Pasaulio tautų teisuolių dienai paminėti ARSVB Simno filiale vyko ypatinga apskrito stalo diskusija, kurios metu buvo diskutuojama apie Lietuvos žydų gelbėtojų indėlį ir jų vertybes, kurios šiandieninių įvykių fone yra ypatingai svarbios.

Malonu buvo sutikti Simno žydų gelbėtojų artimuosius, kurie atvyko pasidalinti savo brangiais prisiminimais ir liudijimais apie tuos sunkius laikus. Ši diskusija buvo puikus pavyzdys, kaip atminimas gyvuoja ir stiprėja per asmeninius pasakojimus.

Doc. dr. Romualdas Juknelevičius pasidalijo savo artimųjų istorija, akcentuodamas, kad žydų slėpimas buvo vilties ženklas, galintis stabdyti neapykantą ir išankstinį neigiamą nusistatymą. Jis teigė, kad viltis visada reiškė riziką – tai emocija, kurią turime prisiminti ir šiandien. Taip pat jis pristatė Alytuje gyvenusio ir Holokaustą išgyvenusio žydo Saadia Bahat knygą „Iš vaikystės rojaus į pragarą ir atgal“. Šią knygą galima įsigyti Simno filiale.

Diskusijoje dalyvavo ir istorikas, Vidzgirio progimnazijos direktorius Artūras Čiurlionis, kuris pateikė savo asmenines įžvalgas ir gilinosi į nagrinėjamos temos aspektus.

Pasaulio tautų teisuoliai yra žmonės, pasižymintys begaline drąsa, tikėjimu, viltimi, ryžtu ir pagarba gyvybei. Jie mums yra lyg gyvenimo pavyzdys, apie kurių veiksmus ir vertybes reikia kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti, nes tik taip mes galime išsaugoti jų atminimą ir prisidėti prie šviesesnės ateities.

Tad diskusijos metu kvietėme visus susimąstyti ir pasidalinti savo mintimis, nes kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, remdamiesi žmogiškumo ir pagarbos principais.

ARSVB Simno filialo informacija

Kovo 24 d. simniškiai ir miesto svečiai susirinko paminėti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidimo 53-ąsias metines. Prieš 53 metus, kovo 19 d., Simne buvo išleistas pirmasis šio paslaptingo ir reikšmingo leidinio numeris, kuris tapo vienu svarbiausių tiesos šaltinių ne tik mūsų Bažnyčios, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

Turėjome galimybę susiburti ir atminti tuos laikus, kai mūsų šalis patyrė sudėtingus išbandymus, prisiminti žmones, kurie, nepaisydami daugelio sunkumų, drąsiai kovojo už tiesą, laisvę ir tikėjimą. Kronikos rašymas ir leidimas buvo ne tik iššūkis, bet ir milžiniškas įkvėpimas, vedęs šalį per tamsiausius laikus, primenant, kad net ir mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Simnas, gyvena didelės širdys ir stiprūs žmonės, pasirengę ginti savo vertybes ir įsitikinimus.

Minėjimas prasidėjo šventomis mišiomis Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kur mišias laikė Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila. Vėliau dalyviai persikėlė į Simno kultūros centrą, kur vyko konferencija, kurią moderuoti organizatoriai patikėjo ARSVB Simno filialo vyresniajai bibliotekininkei Sandrai Sejavičienei.

Pirmasis pranešimą skaitė humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, kuris apžvelgė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ reikšmę ir svarbą šių dienų perspektyvoje. Humanitarinių mokslų daktaras, mokslo darbuotojas Antoni Urmanski pristatė savo knygą apie Simno bažnyčios fundatorių Zaberezinskių giminę. Įdomūs faktai apie Antoni: žmogus, pusę gyvenimo praleidęs Lenkijoje, atvyko į Lietuvą studijuoti, disertaciją rašė apie grafus Zaberezinskius ir surinko tiek daug medžiagos, jog teko išleisti knygą.

Trečiąjį pranešimą skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Bubnys, kuris apžvelgė pogrindinį leidinį „Aušra“. Gerbiamam Arūnui moderatorė uždavė tokį klausimą: nors žinia, kad „Aušrą“ pradėjo leisti Jonas Basanavičius, tačiau dėl priespaudos leidimas buvo sustabdytas. Tačiau 1975 m. lapkritį buvo išleistas pirmasis atgaivintos „Aušros“ numeris, prie kurio prisidėjo ir Sigitas Tamkevičius. O žinant, kad Sigitas Tamkevičius iš Simno buvo iškeltas 1975 m. gruodį, tai ar nebuvo taip, kad to mažo miestelio širdis vėl suspurdėjo ir pirmosios atgaivintos „Aušros“ idėjos kilo taip pat čia, Simne?

Pranešėjas atsakė, jog yra žinoma, kad penkis pirmuosius atkurtos „Aušros“ numerius redagavo Sigitas Tamkevičius. Tad pirmasis numeris, galimai, tikrai buvo redaguotas Simne. Na, o paskutinįjį konferencijos pranešimą skaitė inžinierius-ekonomistas, žmogus, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, Arvydas Sekmokas, kuris pristatė savo išleistą knygą „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

                                                                                                                      ARSVB Simno filialo informacija

Pasaulinė poezijos diena minima nuo 2000 m. kovo 21 d. Šią dieną visame pasaulyje rengiami įvairūs susitikimai su poetais, eilių kūrėjais, taip pat su tais, kurie mėgsta poeziją skaityti ar jos klausytis.

Kovo pabaigoje Vankiškių bibliotekos skaitytojai rinkosi į literatūrinę popietę „Poezija – vilties takas žmogui“. Poezijos gerbėjus pradžiugino kraštietė Albina Sviderskienė – buvusi pradinių klasių mokytoja, Trečiojo amžiaus universiteto studentė, satyrinių posmų autorė. Ji yra sukūrusi nemažai proginių eilėraščių, 1997 m. apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, išleidusi knygas „Dar visko bus“ ir „Laiko smiltys“.

Pasak autorės, kūrybinė versmė – kasdienis gyvenimas: tai, kas išjausta, nuoširdu ir išgyventa. „Niekada nebuvau rašytoja, aš tik eiliuotoja. Imu pieštuką į rankas ir keliauju po kūrybines lankas“, – taip apie save kalba Albina Sviderskienė.

Renginio metu ji su šypsena glostė savo išleistas knygas, šmaikščiai skaitė ketureilius, dalijosi prisiminimais su kraštiečiais. Skambėjo ir jos kūrybos dainos, kurios daugelį metų lydėjo kultūrinę veiklą Vankiškiuose.

Autorės kūryboje atsispindi meilė gimtajam kraštui ir Tėvynei, pagarba gyvenime sutiktiems žmonėms bei išgyvenimai dėl greitai prabėgančio laiko. Eilėraščiuose netrūksta gamtos vaizdų ir asmeninių jausmų.

Popietės svečiai – Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, savivaldybės tarybos narys Petras Valiūnas bei buvęs mokinys Donatas Bražinskas – linkėjo kūrybingų metų ir drąsos siekti dar neįgyvendintų tikslų.

Renginyje netrūko poezijos, juoko ir gerų emocijų.
„Tad kol dūšukė klapsi krūtinėj, gi nepasiduok lig packucinio“, – linksmai palinkėjo Albina Sviderskienė.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Vankiškių filialo vyresnioji bibliotekininkė
Rūta Marcinkevičienė 

2025-ieji Lietuvoje paskelbti Liaudies dainų metais, tad įvairiose bendruomenėse vyksta renginiai, skirti šiai progai. Vienas jų kovo 19 dieną vyko ir Simno bibliotekoje: jo metu moksleiviai susipažino su lietuvių liaudies dainomis bei jų svarba.

Renginį pradėjo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Simno skyriaus ansamblis „Sidabra“ (vadovė Aldona Marčiukonienė), kuris dovanojo gražiausias lietuvių liaudies dainas. Jų atliekami kūriniai sužavėjo visus susirinkusiuosius: skambėjo ne tik gerai žinomos dainos, bet ir rečiau girdimi autentiški kūriniai. Klausytojai ne tik klausėsi dainų, bet ir dainavo kartu.

Vėliau bibliotekininkė papasakojo apie liaudies dainų tradicijas, jų išsaugojimą ir indėlį į šiuolaikinę kultūrą. Mokiniai sužinojo, kiek iš viso yra užrašyta lietuvių liaudies dainų, ir kad sutartinės – unikalus daugiabalsių dainų žanras – yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Buvo aptarta, kaip dainos perduodamos iš kartos į kartą, kokius jausmus jos atspindi ir kaip padeda išsaugoti tautinę tapatybę. Po pasakojimo dalyviai galėjo pasitikrinti savo žinias protmūšyje. Klausimai buvo susiję su liaudies dainų tematika, regioniniais skirtumais ir istorija. Dalyviai aktyviai įsitraukė į žaidimą, o nugalėtojai buvo apdovanoti dešimtukais.

Renginį užbaigė jaukus pasisėdėjimas ir skanūs sausainiai, kuriuos pagal senovinį receptą iškepė „Sidabros“ vadovė Aldona. Senovines tradicijas atspindintys skanumynai tapo puikiu šventės akcentu, dar labiau sustiprinusiu bendrystės jausmą. Džiaugiamės, kad šis renginys leido prisiliesti prie lietuvių liaudies dainų lobyno, pajusti jų grožį ir svarbą.

Penkerius metus dirbusi Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ąžuolinių filialo bibliotekininkė Valė kovo 21 d. palieka ne tik knygų lentynas, bet ir širdis, kuriose liks jos nuoširdumas, šiluma ir bendrystė.

Savo pirmąją darbo dieną ji prisimena su šypsena: tada buvo paskirta į Verebiejų filialą, tačiau atvykusi net nerado, kur įeiti. Vėliau viskas stojo į vietas: kolegė Sandra supažindino su darbu, LIBIS programa, o, kai pradėjo dirbti Ąžuoliniuose, viskas buvo daug paprasčiau, nes ši vieta jau buvo pažįstama.

Didžiausiu iššūkiu tapo renginių organizavimas: kaskart kirbėjo abejonė, ar susirinks žmonės, ar jiems patiks, ar ateis kitą kartą. Vis dėlto šios patirtys tapo neatsiejama darbo dalimi. Valė sako prisiminsianti viską, nes tai buvo jos svajonių darbas. Ypač jai brangūs liks susitikimai su Ąžuolinių kaimo moterimis: jaukūs pasibuvimai kartą per mėnesį, pokalbiai apie knygas ir gyvenimą, arbatos puodelis bei šiltas juokas.

Kasdienybėje daugiausia džiaugsmo teikė vaikai: jų mintys, nuoširdumas, svajonės. Taip pat patiko rūpintis bibliotekos lauko aplinka: viskas, kas susiję su jaukumu ir estetika, buvo artima širdžiai.

Palikdama darbą, Valė džiaugiasi turėjusi draugišką, kūrybingą ir visada padedantį kolektyvą. Per šiuos metus įgijo daug vertingų pamokų, ypač gebėjimą bendrauti su įvairiais žmonėmis, suprasti jų poreikius ir lūkesčius.

Po atsisveikinimo su biblioteka ji planų neturi: tiesiog gyvens, dirbs pagal individualią veiklą, kol leis sveikata, o kolegoms ji linki kūrybingų idėjų, savo bibliotekos skaitytojams – nepamiršti knygų, dalyvauti renginiuose ir rūpintis savo sveikata.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai dėkoja Valei Malaškevičienei už prasmingą darbą ir bendruomenės telkimą. Linkime stiprios sveikatos, jaukių dienų ir dar daug gražių, šviesių akimirkų naujame gyvenimo etape.

ARSVB viešosios vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja A. Čyžiūtė

„…Tad mes turime žinoti šiuos gerus žmones, kurie Holokausto metu gelbėjo žydus. Mes turime iš jų mokytis ir juos prisiminti, kupini vilties ir padėkos.“ (Elie Wiesel)

Pasaulyje, kuriame vyravo visiškas moralinis nuosmukis, buvo žmonių, kurie, sutelkę neįtikėtiną drąsą, puoselėjo žmogiškąsias vertybes. Tai buvo Pasaulio tautų teisuoliai, kurių drąsa buvo visiška priešingybė Holokausto metu pasireiškusiam abejingumui ir priešiškumui.

Minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, Krokialaukio bibliotekoje buvo surengta paroda „Gelbėtojai ir išgelbėtieji. Alytaus rajono teisuoliai“. Istorijos mokytoja A. Maižiešienė pristatė Holokausto istoriją bei papasakojo apie Alytaus rajone gyvenusių žydų tragediją bei juos gelbėjusius žmones. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių nusikaltimų žmogiškumui Lietuvoje įvertinti mokiniams dovanojo ženkliukus „Išgelbėję pasaulį“, sukurtus šiai dienai paminėti.

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu 1663 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 49 iš jų – Alytaus rajono gyventojai. Dalis jų (925) pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Iš jų 17 – Alytaus rajono gyventojai. Tai svarbus ir prasmingas mūsų šalies istorinis palikimas – pilietinės iniciatyvos pavyzdys, kurį turime žinoti ir puoselėti.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Krokialaukio filialo vyresn. bibliotekininkė
Jolita Vaičiulienė

Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena, skirta prisiminti ir pagerbti žmones, kurių dėka buvo apgintas ir išsaugotas lietuviškas žodis.

Ši data pasirinkta neatsitiktinai – tai knygnešių karaliumi vadinamo Jurgio Bielinio gimimo diena.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Krokialaukio filiale vyko popietė „Apie knygnešius“, skirta Knygnešio dienai paminėti. Popietės dalyviai apžiūrėjo bibliotekoje surengtą parodą „Apie knygnešius“, kurios pristatymo metu sužinojo, kur buvo spausdinamos lietuviškos knygos spaudos draudimo metais, kokiu būdu jos pasiekdavo Lietuvą, kur ir kaip knygos buvo slepiamos. 5 klasės mokiniai bibliotekos skaitykloje žiūrėjo ir aptarė du filmus: „Byla prieš carą: knygnešystė ir knygnešiai“, „Lietuviškos spaudos draudimas ir tautinis atgimimas“, skaitė eilėraščius, skirtus knygnešiams.

Vėliau bibliotekininkė kartu su biologijos mokytoja Lina Kurkutyte ir mokiniais aplankė Krokialaukio miestelio kapinėse esančius knygnešių kapus, uždegė žvakeles šviesiam savo kraštiečių atminimui ir pagerbė juos tylos minute.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Krokialaukio filialo vyresn. bibliotekininkė
Jolita Vaičiulienė