Pasaulinė poezijos diena Vankiškių bibliotekoje

Pasaulinė poezijos diena minima nuo 2000 m. kovo 21 d. Šią dieną visame pasaulyje rengiami įvairūs susitikimai su poetais, eilių kūrėjais, taip pat su tais, kurie mėgsta poeziją skaityti ar jos klausytis.

Kovo pabaigoje Vankiškių bibliotekos skaitytojai rinkosi į literatūrinę popietę „Poezija – vilties takas žmogui“. Poezijos gerbėjus pradžiugino kraštietė Albina Sviderskienė – buvusi pradinių klasių mokytoja, Trečiojo amžiaus universiteto studentė, satyrinių posmų autorė. Ji yra sukūrusi nemažai proginių eilėraščių, 1997 m. apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, išleidusi knygas „Dar visko bus“ ir „Laiko smiltys“.

Pasak autorės, kūrybinė versmė – kasdienis gyvenimas: tai, kas išjausta, nuoširdu ir išgyventa. „Niekada nebuvau rašytoja, aš tik eiliuotoja. Imu pieštuką į rankas ir keliauju po kūrybines lankas“, – taip apie save kalba Albina Sviderskienė.

Renginio metu ji su šypsena glostė savo išleistas knygas, šmaikščiai skaitė ketureilius, dalijosi prisiminimais su kraštiečiais. Skambėjo ir jos kūrybos dainos, kurios daugelį metų lydėjo kultūrinę veiklą Vankiškiuose.

Autorės kūryboje atsispindi meilė gimtajam kraštui ir Tėvynei, pagarba gyvenime sutiktiems žmonėms bei išgyvenimai dėl greitai prabėgančio laiko. Eilėraščiuose netrūksta gamtos vaizdų ir asmeninių jausmų.

Popietės svečiai – Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, savivaldybės tarybos narys Petras Valiūnas bei buvęs mokinys Donatas Bražinskas – linkėjo kūrybingų metų ir drąsos siekti dar neįgyvendintų tikslų.

Renginyje netrūko poezijos, juoko ir gerų emocijų.
„Tad kol dūšukė klapsi krūtinėj, gi nepasiduok lig packucinio“, – linksmai palinkėjo Albina Sviderskienė.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Vankiškių filialo vyresnioji bibliotekininkė
Rūta Marcinkevičienė 

2025-ieji Lietuvoje paskelbti Liaudies dainų metais, tad įvairiose bendruomenėse vyksta renginiai, skirti šiai progai. Vienas jų kovo 19 dieną vyko ir Simno bibliotekoje: jo metu moksleiviai susipažino su lietuvių liaudies dainomis bei jų svarba.

Renginį pradėjo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Simno skyriaus ansamblis „Sidabra“ (vadovė Aldona Marčiukonienė), kuris dovanojo gražiausias lietuvių liaudies dainas. Jų atliekami kūriniai sužavėjo visus susirinkusiuosius: skambėjo ne tik gerai žinomos dainos, bet ir rečiau girdimi autentiški kūriniai. Klausytojai ne tik klausėsi dainų, bet ir dainavo kartu.

Vėliau bibliotekininkė papasakojo apie liaudies dainų tradicijas, jų išsaugojimą ir indėlį į šiuolaikinę kultūrą. Mokiniai sužinojo, kiek iš viso yra užrašyta lietuvių liaudies dainų, ir kad sutartinės – unikalus daugiabalsių dainų žanras – yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Buvo aptarta, kaip dainos perduodamos iš kartos į kartą, kokius jausmus jos atspindi ir kaip padeda išsaugoti tautinę tapatybę. Po pasakojimo dalyviai galėjo pasitikrinti savo žinias protmūšyje. Klausimai buvo susiję su liaudies dainų tematika, regioniniais skirtumais ir istorija. Dalyviai aktyviai įsitraukė į žaidimą, o nugalėtojai buvo apdovanoti dešimtukais.

Renginį užbaigė jaukus pasisėdėjimas ir skanūs sausainiai, kuriuos pagal senovinį receptą iškepė „Sidabros“ vadovė Aldona. Senovines tradicijas atspindintys skanumynai tapo puikiu šventės akcentu, dar labiau sustiprinusiu bendrystės jausmą. Džiaugiamės, kad šis renginys leido prisiliesti prie lietuvių liaudies dainų lobyno, pajusti jų grožį ir svarbą.

Penkerius metus dirbusi Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ąžuolinių filialo bibliotekininkė Valė kovo 21 d. palieka ne tik knygų lentynas, bet ir širdis, kuriose liks jos nuoširdumas, šiluma ir bendrystė.

Savo pirmąją darbo dieną ji prisimena su šypsena: tada buvo paskirta į Verebiejų filialą, tačiau atvykusi net nerado, kur įeiti. Vėliau viskas stojo į vietas: kolegė Sandra supažindino su darbu, LIBIS programa, o, kai pradėjo dirbti Ąžuoliniuose, viskas buvo daug paprasčiau, nes ši vieta jau buvo pažįstama.

Didžiausiu iššūkiu tapo renginių organizavimas: kaskart kirbėjo abejonė, ar susirinks žmonės, ar jiems patiks, ar ateis kitą kartą. Vis dėlto šios patirtys tapo neatsiejama darbo dalimi. Valė sako prisiminsianti viską, nes tai buvo jos svajonių darbas. Ypač jai brangūs liks susitikimai su Ąžuolinių kaimo moterimis: jaukūs pasibuvimai kartą per mėnesį, pokalbiai apie knygas ir gyvenimą, arbatos puodelis bei šiltas juokas.

Kasdienybėje daugiausia džiaugsmo teikė vaikai: jų mintys, nuoširdumas, svajonės. Taip pat patiko rūpintis bibliotekos lauko aplinka: viskas, kas susiję su jaukumu ir estetika, buvo artima širdžiai.

Palikdama darbą, Valė džiaugiasi turėjusi draugišką, kūrybingą ir visada padedantį kolektyvą. Per šiuos metus įgijo daug vertingų pamokų, ypač gebėjimą bendrauti su įvairiais žmonėmis, suprasti jų poreikius ir lūkesčius.

Po atsisveikinimo su biblioteka ji planų neturi: tiesiog gyvens, dirbs pagal individualią veiklą, kol leis sveikata, o kolegoms ji linki kūrybingų idėjų, savo bibliotekos skaitytojams – nepamiršti knygų, dalyvauti renginiuose ir rūpintis savo sveikata.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai dėkoja Valei Malaškevičienei už prasmingą darbą ir bendruomenės telkimą. Linkime stiprios sveikatos, jaukių dienų ir dar daug gražių, šviesių akimirkų naujame gyvenimo etape.

ARSVB viešosios vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja A. Čyžiūtė

„…Tad mes turime žinoti šiuos gerus žmones, kurie Holokausto metu gelbėjo žydus. Mes turime iš jų mokytis ir juos prisiminti, kupini vilties ir padėkos.“ (Elie Wiesel)

Pasaulyje, kuriame vyravo visiškas moralinis nuosmukis, buvo žmonių, kurie, sutelkę neįtikėtiną drąsą, puoselėjo žmogiškąsias vertybes. Tai buvo Pasaulio tautų teisuoliai, kurių drąsa buvo visiška priešingybė Holokausto metu pasireiškusiam abejingumui ir priešiškumui.

Minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, Krokialaukio bibliotekoje buvo surengta paroda „Gelbėtojai ir išgelbėtieji. Alytaus rajono teisuoliai“. Istorijos mokytoja A. Maižiešienė pristatė Holokausto istoriją bei papasakojo apie Alytaus rajone gyvenusių žydų tragediją bei juos gelbėjusius žmones. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių nusikaltimų žmogiškumui Lietuvoje įvertinti mokiniams dovanojo ženkliukus „Išgelbėję pasaulį“, sukurtus šiai dienai paminėti.

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu 1663 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 49 iš jų – Alytaus rajono gyventojai. Dalis jų (925) pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Iš jų 17 – Alytaus rajono gyventojai. Tai svarbus ir prasmingas mūsų šalies istorinis palikimas – pilietinės iniciatyvos pavyzdys, kurį turime žinoti ir puoselėti.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Krokialaukio filialo vyresn. bibliotekininkė
Jolita Vaičiulienė

Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena, skirta prisiminti ir pagerbti žmones, kurių dėka buvo apgintas ir išsaugotas lietuviškas žodis.

Ši data pasirinkta neatsitiktinai – tai knygnešių karaliumi vadinamo Jurgio Bielinio gimimo diena.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Krokialaukio filiale vyko popietė „Apie knygnešius“, skirta Knygnešio dienai paminėti. Popietės dalyviai apžiūrėjo bibliotekoje surengtą parodą „Apie knygnešius“, kurios pristatymo metu sužinojo, kur buvo spausdinamos lietuviškos knygos spaudos draudimo metais, kokiu būdu jos pasiekdavo Lietuvą, kur ir kaip knygos buvo slepiamos. 5 klasės mokiniai bibliotekos skaitykloje žiūrėjo ir aptarė du filmus: „Byla prieš carą: knygnešystė ir knygnešiai“, „Lietuviškos spaudos draudimas ir tautinis atgimimas“, skaitė eilėraščius, skirtus knygnešiams.

Vėliau bibliotekininkė kartu su biologijos mokytoja Lina Kurkutyte ir mokiniais aplankė Krokialaukio miestelio kapinėse esančius knygnešių kapus, uždegė žvakeles šviesiam savo kraštiečių atminimui ir pagerbė juos tylos minute.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Krokialaukio filialo vyresn. bibliotekininkė
Jolita Vaičiulienė

35-ają Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį paminėjome renginyje „Kurti Lietuvą ir save… Čiurlioniškai.“ Mūsų krašto žmogus Danutė Sakalauskaitė-Kurkulionienė-Raistinė pristatė savo tapybos darbų parodą „Iš dzūkiško gyvenimo…“.  Muzikinę vakaro nuotaiką kūrė Birštono meno mokyklos saksofonininkų ansamblis (vadovas Mindaugas Bivainis).

Danutė Raistinė – kūrybiniuose sluoksniuose žinoma asmenybė. Ji yra Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“, Lietuvos tautodailininkų sąjungos  Alytaus skyriaus narė. Knygų autorė, tapytoja, dzūkiškos šnektos puoselėtoja… Jos gimtasis Doškonių kaimo kampelis visai greta Kančėnų. Baigusi Vėžionių septynmetę mokyklą, ilgiems metams išvyko į Vilnių. Daug čėso prajo, kol vėl sugrįžo į savo ramybės uostą – tėvų namus.

Gausiai tą vakarą susirinkusiems žiūrovams Danutė pasakojo, kad niekada nebuvo pamiršusi gimtųjų vietų ir savo dzūkiškų šaknų. Gamta – miškas, raistas, Varėnės upelis… tarsi atrakina pasąmonėje glūdinčius archetipinius vaizdinius, kada po ledynmečiais miegantys medžiai žinojo, kokiomis spalvomis ištekės ežerų akvarelės… Eilėraštyje „Tapyba” visa tai atsispindi. Ir paveiksluose visada atsiras medis arba gėlė… Paklausta, kokiu augalu būtų ir kokį autoportretą tokiu atveju mes išvystume, atsakė, kad būtų Medeinė… mitologinė būtybė, miškų deivė. Bet tuo pačiu parodos autorė – ir labai žemiška esybė. Savo paveiksluose „išsaugojo” paskutinę kaimo karvę, griūvančią pirkaitę… Amžinai jaunos čia liks ir moterys su kašiku gražiausių agurkų. Viskas čia iš dzūkiško gyvenimo: labai sava, atpažįstama, artima… ir kartu nepaprasta. Tarmiškai parašyta Danutės Kurkulionienės-Raistinės knyga „Iš dzūkiškų budinkų ir ne cik…“  tą vakarą irgi buvo tarsi dzūkiško gyvenimo spalvų paletė… Smagu buvo atrasti ir naujų spalvų, pvz.: „butelkavą“.

Tapyba ir muzika – dvi čiurlioniškos visatos… Anot M. K. Čiurlionio „visatos dėsniai atsispindi kiekvienoje melodijoje, kiekviename potėpyje…“. Birštono meno mokyklos saksofonininkų ansamblis – tikros muzikos visatos žvaigždės! Tarptautinių ir respublikinių konkursų, festivalių laureatai ir nominantai… Sunku būtų viską išvardinti, todėl tik keletas faktų: Čekijoje tarptautiniame konkurse „Prahos žvaigždės“ – I vieta, Austrijoje tarptautiniame konkurse „Vienos žvaigždės“ – I vieta, Danijoje tarptautiniame menų konkurse-festivalyje „Kopenhagos žvaigždės 2021“ saksofonininkas Jonas Zubavičius – pirma vieta ir aukso medalis! Ansamblis koncertuoja įvairia sudėtimi, bet visi jie – siekiantys būti geriausi tarp geriausių! Jų pasirodymas jau įėjo į Kančėnų istoriją, nes čia pirmą kartą skambėjo saksofonas… „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas“, – rašė M. K. Čiurlionis…

Aukščiausia nata tądien skambėjo ir poezija: poetės Onės Baliukonės tėviškėje kitaip ir negali būti. Danutės Raistinės eilėraštį „Tavęs nebus” skaitė poetės sesuo Aldona Januškauskienė, Bernardo Brazdžionio „Lietuvos vardas” – bibliotekos skaitovai Jolanta, Elsinta, Kostėja, Jokūbas, Aušra, Aušrinė…

M. K. Čiurlionis yra sakęs: „ Čia, šioje žemėje, šalia tiekos mažyčių dalykų yra taip pat kažkas labai didingo ir stebuklingo“. Nuo pirmos natos, nuo vieno teptuko potėpio ar paprasto dzūkiško žodžio gali rastis dideli dalykai. Iki stebuklo.

Su Čiurlioniu prasilenkėme laike daugiau-mažiau šimtu metų ir maždaug 20 kilometrų atstumu: gimė jis Senojoje Varėnoje prieš 150 metų. Šiuos metus UNESCO yra paskelbusi M. K. Čiurlionio metais. Savo broliui Povilui į Ameriką jis rašė, kad yra nusprendęs „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Ir visai nesvarbu, ar tu esi pasaulinio lygio genijus, ar paprastas žmogus iš Lietuvos, anot poeto Sigito Gedos, darykime viską, kas geriausia dėl jos. Kurkime Lietuvą, kad ji spindėtų pasaulio žemėlapyje… kaip pasaka Čiurlionio karalių delnuose.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Kančėnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Rita Mikuckienė

Šiais metais jau dešimtąjį kartą Lietuvoje ir užsienyje buvo minimos Lietuvių kalbos dienos. Punios bibliotekoje penktą kartą vyko šiai kalbos šventei skirta akcija „Skaitau lietuvių autorių knygą“. Noriu pasidžiaugti, kad skaitytojai noriai į ją įsitraukė: dalyvių buvo net 35, jie perskaitė 54 knygas (praėjusiais metais dalyvavo 21 žmogus, buvo perskaityta 43 knygos). Didžiąją dalį knygų parvežiau iš rajono viešosios bibliotekos.

Bibliotekoje taip pat veikė spaudinių paroda „Dzūkiškas žodis dar gyvas“, kurioje buvo eksponuojamos dzūkų tarme parašytos knygos ir jų dalys, supažindinama su dzūkiškai rašančiais poetais ir prozininkais. Tarp jų – poetai Juozas Žitkauskas, Mudita Makaveckienė, Svetlana Žadeikienė, Palmyra Pracuvienė, prozininkės Jadvyga Vailionienė, Genė Semenienė, Scholastika Kavaliauskienė, Ona Drobelienė, Ieva Aneliauskaitė-Motiejauskė.

Po šių metų Vilniaus knygų mugės paroda pasipildė knyga „Mažulis princas“.  Tai Juozo Žitkausko į dzūkų tarmę „išverstas“ Antoine’o de Saint-Exupery „Mažasis princas“.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyresn. bibliotekininkė
Irena Kaškonienė

Lietuvių kalbos dienos – tai puiki galimybė prisiminti mūsų kalbos istoriją, tradicijas ir didžiuotis jos turtingumu. Tačiau labai svarbu prisiminti ir žmones, puoselėjusius gimtąją kalbą. Ta proga Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka surengė literatūrinį žygį lietuvių kalbos mokytojui Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui atminti.

Tai buvo talentingas mokytojas, rašytojas, rezistencinių kovų dalyvis, paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidęs Alytuje. Dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos ir literatūros bei jų metodikų, vaikų literatūros mokytoju, Seminarijos inspektoriumi. Jis buvo reiklus sau ir kitiems, negailėjęs nė vienam laiko, gero žodžio, o prireikus – pagalbos. 1946 m. Alytuje enkavedistų žiauriai nužudytas.

2024 m. Konstantinas Bajerčius-Garibaldis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Į pažintinį literatūrinį žygį vedė Alytaus kraštotyros muziejaus gidas, istorikas Giedrius Bernatavičius, kuris pažėrė įdomių faktų ir pasakojimų apie buvusius žymius miesto žmones, istorines vietas ir pastatus. Aplankytas šalia Šv. Angelų Sargų bažnyčios esantis kapas, kur palaidota mokytojo žmona (buvusi istorijos mokytoja) ir sūnus Vygantas. Čia uždegėme atminimo žvakeles. Toliau žingsniuojant Kurorto parko takais, pasiektas ir svarbiausias žygio tikslas – Konstantino Bajerčiaus namas, kuris puikiai prižiūrimas dabartinių pastato šeimininkų. Ant namo sienos esanti atminimo lenta liudija iškilios asmenybės atminimą. Čia gausus būrys alytiškių buvo šiltai sutikti. Jautrus namo šeimininko pasakojimas apie buvusį mokytoją, bibliotekos darbuotojos Leokadijos Sušinskaitės skaitomos K. Bajerčiaus eilės įkvėpė susimąstyti ar netgi į daugelį dalykų pažvelgti naujai.

Palaikydami ir puoselėdami lietuvių kalbos tradicijas, mes ne tik saugome kalbą, bet ir savo tapatybę, savo istorinę atmintį. Tai būdas parodyti pagarbą savo praeičiai, savo tėvams, seneliams ir visiems, kurie šią kalbą perdavė mums.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos

Vyr. bibliografė kraštotyrai

Ilona Krupavičienė

Kovo 13-tą dieną Punios bibliotekoje vyko knygų „Sušaudyta kūryba“ (partizanų ryšininkės, kovotojos už laisvę Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės atsiminimai, eilėraščiai, nuotraukos) ir „Žaliuose ežerynuose“ (Lazdijų krašto rašytojų antologija) pristatymas. Šios knygos dienos šviesą išvydo Lazdijų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai parašius projektus, kuriuos rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lazdijų rajono savivaldybė.

Renginyje dalyvavo abiejų knygų sudarytojas, poetas bei leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas, Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Asta Mickevičienė, Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės marti Daiva Andriuškevičienė ir Lazdijų kultūros centro folkloro ansamblis „Riecimėlis“.

Gali kilti klausimas, kodėl Punioje pristatinėjama Lazdijų krašto rašytojų antologija? Atsakymas paprastas: Punioje didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir kūrė mūsų mylimas poetas Antanas Šarkelė, kuris gimė Lazdijų rajone, Mikyčiuose. Jo eilės publikuojamos šioje antologijoje tarp kitų 86 autorių, vienaip ar kitaip susijusių su Lazdijų kraštu.

Na o partizanų ryšininkės, kovotojos už laisvę Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės kūryba, manau, aktuali visai Lietuvai, nes jos sukurtos dainos buvo dainuojamos tremtyje, dainuojamos ir dabar, nors dauguma jų jau virtę liaudies dainomis, ir mažai kas žino jų autorę.

Knygos „Sušaudyta kūryba“ sudarytojas J. Žitkauskas taip pat atskleidė, iš kokių šaltinių teko surinkti Elės kūrybą, džiaugėsi Lazdijų r. sav. viešosios bibliotekos iniciatyva, kad atsirastų ši knyga.

Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės marti Daiva Andriuškevičienė dalijosi asmeniniais prisiminimais apie anytą, apie jos tvirtą charakterį, jos linksmumą, kurio neužgesino jaunystėje patirti kankinimai Seirijų „stribų” būstinėje ir Alytaus kalėjime, begalinis skausmas, šaltis ir badas tremtyje. D. Andriuškevičienė taip pat paskaitė keletą eilėraščių iš pristatomos knygos.

Renginį pagyvino Lazdijų kultūros centro folkloro ansamblio „Riecimėlis“ (vadovė Regina Kaveckienė) atliekamos Elės dainos.

Renginio pabaigoje buvome maloniai nustebinti ir nudžiuginti, nes svečiai visiems susirinkusiems padovanojo po knygą. Kas pageidavo, galėjo čia pat gauti autoriaus autografą. Žinoma, už Elę teko pasirašinėti jos marčiai Daivai.

Punios bibliotekai kolegos iš Lazdijų padovanojo ne tik renginyje pristatytas knygas, bet ir Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai”, kurią Lazdijų biblioteka taip pat išleido, parašiusi projektą Lietuvos kultūros tarybai.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyresn. bibliotekininkė
Irena Kaškonienė

Kovo 15-ąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena, įtraukta į atmintinų dienų sąrašą 2022 metų pabaigoje.

Izraelio valstybė Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą suteikia kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Šį statusą suteikia Yad Vashem – pasaulinis Holokausto atminimo centras Izraelyje. Jo duomenimis, Lietuvoje tautų teisuolio statusą šiuo metu turi 924 žmonės. Mūsų šalis pagal šį rodiklį yra antroje vietoje pasaulyje (pirmoje – Nyderlandai).

Miroslavo seniūnijoje Teisuolio vardas suteiktas 14 gyventojų. Šiai progai paminėti ARSVB Miroslavo filiale vyko edukacinė pamoka su antros klasės mokiniais ir jų auklėtoja Neringa Stankeviče.

Bibliotekininkė Nijolė Žiūkienė vaikams papasakojo apie Teisuolio vardą: kas jį suteikia, už ką ir kokiems žmonėms. Trumpai pristačiusi istorinius faktus, bibliotekininkė pasiūlė vaikams pažaisti intelektualinį emocinį žaidimą. Du vaikai turėjo pabūti žydų kilmės vaikais, o likusieji – išreikšti jausmus, atspindinčius atstūmimą, pasibjaurėjimą, patyčias ar net smurtą buvusių klasės draugų atžvilgiu.

Paklausus vaikų, kaip jie jaučiasi, atsakymuose atsispindėjo sutrikimas, nuostaba ir nusivylimas. Visi klausė: Kodėl? Deja, tokio atsakymo nėra, kuris galėtų suprantamai pateisinti tokius poelgius.

Aukų atminimui vaikai nupiešė geltonas žvaigždes ant akmenėlių ir pasidalijo tuo, ką apie tai jau buvo girdėję iš tėvų.

Kovo 5 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje svečiavosi buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, šiuo metu dirbantis Varėnos rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyriuje,  ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vadovrėnos skyriaus vaas Juozas Stramkauskas.   E. Peikštenis rajono bibliotekininkams papasakojo, kaip kilo sumanymas sukurti antkapinius partizanų ir jų ryšininkų ženklus, pristatė parodą „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS)  partizanų ženklas. 1949“. J. Stramkauskas papasakojo su kokiomis problemomis susidūrė vykdant partizanų kapų paieškas.

Peikštenis akcentavo, kad Lietuvoje karių laidojimas visada turėjo tam tikrą pagarbos formą, bet civilizuotas ir sistemingas karių kapų tvarkymas įsitvirtino tik XX amžiuje, ypač po Nepriklausomybės atkūrimo. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) Lietuvoje išliko daug vokiečių, rusų ir kitų karių kapinių. Tarpukariu Lietuvoje buvo pradėtos tvarkyti karių kapavietės, išreiškiant pagarbą tiek savo, tiek priešo kariams. 1927 metais buvo įsteigta Karių kapams tvarkyti komisija. Pirmiausia nutarta prie kiekvieno kareivio kapo pastatyti cementinį kryželį. E. Peikštenis priminė, kad 1930 m. buvo pradėtos tvarkyti ir Senosios Varėnos kapinės. Visi miestelio kapai aptverti, sutvarkyti Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapai. Kadangi viskas buvo daroma žuvusių karių garbei, tai pagrindiniai vartai buvo pastatyti prieš sutvarkytus karių kapus. 1933 m. Varėnos šaulių būrio iniciatyva buvo pastatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvusiems kariams ir šauliams.

E. Peikštenis nurodė , kad  Senosios Varėnos kapinėse palaidotas Lietuvos savanoris, Vyties Kryžiaus kavalierius Valentas Ožkutis. Mintis sukurti partizanų antkapinius ženklus sklandė jau seniai – sakė E. Peikštenis. Jau nuo 2018 m. tipiniu antkapiniu ženklu yra žymimi Pasaulio tautų teisuolių kapai. Tad, kodėl gi nežymėti ir partizanų kapų? Poreikį sukurti partizanų tipinį antkapinį ženklą išreiškė ir partizanai, ir jų artimieji bei bendražygiai. Matant šį poreikį 2023 m. Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras ir Varėnos rajono savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta, kad 2024 m. bus pagaminti tipiniai Lietuvos partizano ir Lietuvos partizanų ryšininko antkapiniai ženklai, parengta ženklų įsigijimo ir platinimo tvarka.

                      2025 m., artėjant Vasario 16-ajai – Lietuvos nepriklausomybės dienai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbe žengtas svarbus istorinis žingsnis. Varėnos rajono Milioniškių kaimo kapinaitėse išskirtiniu antkapiniu ženklu „Lietuvos partizanas“ pradėti žymėti partizanų kapai. Iš viso Varėnos rajone buvo pritvirtinta 10 atminimo ženklų: Senosios Varėnos k. kapinėse – 1 vnt., Žiūrų k. kapinėse – 1 vnt., Perlojos k. kapinėse – 3 vnt., Milioniškių k. kapinėse – 5 vnt. E. Peikštenis patikino, kad antkapių žymėjimo darbai bus tęsiami ir toliau. Planuojama žymėti ne tik partizanų, bet ir partizanų ryšininkų antkapius, kuriems sukurtas atskiras ženklas „Lietuvos partizanų ryšininkas“.

                      Partizaniniame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Rasti partizanų kapus bei juos prižiūrinčius asmenis darosi vis sunkiau. Apie tai kaip vyko kapų, juos prižiūrinčių asmenų paieškos papasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus vadovas Juozas Stramkauskas. Iki šiol partizanų kapai registruoti nebuvo. Dažniausiai palaidojimų vietas žino tik partizanų artimieji. Svečias džiaugėsi, kad  aplankyta jau daugiau, negu 30 Varėnos rajono kapinių, surasta, aprašyta ir nufotografuota virš 120 partizanų kapų. Apgailestavo, kad mažai informacijos iš Dubičių, Valkininkų, Kaniavos, Dargužių…  E. Peikštenis bibliotekai paliko sudarytą kapų sąrašą „Partizanų ir jų rėmėjų, nepriklausomybės kovų savanorių ir šaulių, lietuvybės skatintojų kapai Varėnos rajono kapinėse“.  Paragino bibliotekininkus pasidomėti savo krašto partizanų kapais, padėti šį sąrašą  pildyti, taisyti.

                      Susitikimo pabaigoje E. Peikštenis pristatė parodą „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) partizanų ženklas. 1949“.  Ji skirta supažindinti visuomenę su 1949 metais sukurto vieningo Lietuvos partizanų ženklo istorija. Parodą galima apžiūrėti Varėnos viešosios bibliotekos I aukšte.

Laimutė Cibulskienė

Varėnos viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė

Lietuvoje kovo 15-oji skirta prisiminti ir pagerbti Lietuvos žydų gelbėtojus. Lietuvos žydų gelbėtojais yra vadinamos dvi didvyrių grupės: pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir (arba) Lietuvoje apdovanoti valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Butrimonių gimnazijos II g klasės mokiniai dalyvavo netradicinėje pamokoje „Kovo 15-oji – Lietuvos žydų gelbėtojų diena“. Istorijos mokytoja Dalia Adžgauskienė atskleidė Butrimonių žydų gyvenimo tragizmą ir pakvietė mokinius padiskutuoti apie apsisprendimo ir pasirinkimo situacijas. Diskusijoje iškilo klausimai apie moralines dilemas, su kuriomis susidūrė žmonės Antrojo pasaulinio karo metais. Mokiniai aktyviai dalyvavo pokalbyje, išsakė savo mintis apie žmogaus drąsą, pasiaukojimą ir pilietinę atsakomybę, pasidalijo surinkta informacija apie Holokaustą Lietuvoje.

Bibliotekininkė pristatė virtualią parodą „ABC Gelbėtojai ir išgelbėtieji: Alytaus rajono teisuoliai“, kurią parengė Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu 1663 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 49 iš jų – Alytaus rajono gyventojai. Dalis iš jų, 925 asmenys, pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Iš jų 17 – Alytaus rajono gyventojai.

Renginio dalyviai pabrėžė, jog svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir ugdyti jaunąją kartą pagarbai, drąsai ir atsakomybei. Renginys paskatino susimąstyti apie žmogaus vertybes, sąžinę bei pasiryžimą padėti kitam net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos informacija

Kovo 8 dieną Alytaus seniūnijoje, Miklusėnuose, vyko ypatingas renginys „Likimo sakmė“, skirtas paminėti poetės, Lietuvos pedagogės Stasės Nedzinskienės 75-ąsias gimimo ir 14-ąsias mirties metines.

Renginį organizavo Miklusėnų biblioteka ir Miklusėnų bendruomenė, subūrusi gausų būrį poetės gerbėjų, artimųjų bei jos kūrybos puoselėtojų. Pagerbti Stasės Nedzinskienės atminimo atvyko Lietuvos Respublikos Seimo nariai Julius Sabatauskas ir Antanas Nedzinskas. Jie skaitė poetės eiles, taip įprasmindami jos kūrybinį palikimą.

Renginį vedė Miklusėnų bibliotekininkė Dalė Kočiūnė. Stasės Nedzinskienės poezija tapo įkvėpimu ir muzikiniams kūriniams: jos eiles, virtusias dainomis, atliko kolektyvai: „Žara“ (vadovė Dalė Kočiūnė), „Gaja“ (vadovė Onutė Tenenienė), „Lyra“ (vadovė Egidija Pocienė-Grimalauskienė), „Kregždutės“ (vadovė Birutė Eišmantienė).

Renginyje poetės eiles skaitė Liaudies meno centro-muziejaus „Auksarankiai“ direktorė Linutė Bunikienė, kuri taip pat paskyrė savo kūrybos eiles S. Nedzinskienei. Prisiminimais apie poetę dalijosi jos šeimos nariai, giminaičiai ir draugai, sukurdami šiltą, jautrią atmosferą.

Miklusėnų bibliotekoje taip pat buvo surengta S. Nedzinskienės knygų paroda, leidusi dar kartą prisiliesti prie jos kūrybos ir įvertinti jos indėlį į literatūrą bei švietimą. Renginys „Likimo sakmė“ tapo ne tik pagarba iškiliai kūrėjai, bet ir priminimu apie lietuviškos poezijos galią: sujungti žmones, puoselėti kultūrą bei įkvėpti ateities kartas.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Miklusėnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Dalė Kočiūnė

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje paminėtos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 100-osios gimimo metinės. Improvizuotame bunkeryje suskambėjo tekstai iš partizano rašyto Dienoraščio. Daugeliui žmonių šis dienoraštis buvo pirmas emociškai veiksmingas prisilietimas prie skaudžios karo temos. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių asmeninių laisvės kovotojų dokumentų, atskleidžiančių partizanų kasdienybę, kovas ir išgyvenimus. Knygoje užfiksuoti vieno iš partizanų vadų atsiminimai apie metus, praleistus bunkeriuose ir miškuose kovojant už Lietuvos nepriklausomybę.

„<…> Dienoraščio autoriaus mintys cituojamos ne tik partizaninį karą tiriančių istorikų darbuose, jos suteikia kūrybinį polėkį literatūros bei muzikos žmonėms. Remdamasis dienoraščiu, rašytojas Vytautas V. Landsbergis sukūrė ir režisavo pjesę „Bunkeris“, sulaukusią žiūrovų pripažinimo. Populiarios muzikos grupės „Skylė“ nariai įkvėpti dienoraščio, išleido albumą „Broliai“, kuriame klausytojui naujai, bet raiškiai ir suvokiamai atkuriama miško brolių kovos dvasia ir prasmė.

Šis brutalaus sovietinio teroro ir herojiško ginkluoto pasipriešinimo laikais rašytas dokumentas aktualus ir šiandien, nes kelia esminius egzistencinius klausimus: ar žmogus privalo turėti moralinių įsipareigojimų savo valstybei ir prisiimti dalį atsakomybės už tautos likimą?“ (A. Kašėta „Partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis“).

Dienoraščio skaitymuose dalyvavo Šv. Benedikto gimnazijos jaunimas kartu su mokytoja Irena Leščinskiene, parengę literatūrinę-muzikinę programą. Antruosiuose – jaunuoliai iš Putinų gimnazijos. Skaitymuose svečiavosi pedagogė, lituanistė, kraštotyrininkė Rita Pauliukaitienė ir alytiškis kraštotyrininkas, istorinių knygų autorius Gintaras Lučinskas.

Tikėtina, kad skaityti ir išgirsti tekstai padės jaunimui permąstyti vertybes, suprasti patriotizmo prasmę ir laisvės kainą. Tokie autentiški liudijimai suteikia gilesnį supratimą apie patirtus partizanų išgyvenimus, jų ryžtą ir pasiaukojimą.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos

 vyr. bibliografė kraštotyrai Ilona Krupavičienė

Šią savaitę Simno bibliotekoje netrūko kultūrinių renginių, kurie pritraukė tiek mokinius, tiek vyresnius bendruomenės narius.

Kovo pradžioje gimnazijos skaitykloje atidarytos dvi parodos: „2025-ieji – lietuvių liaudies dainų metai“ ir Simno I gimnazijos mokinių darbų paroda „Portretas pagal menininką Pablą Pikasą“. Pastarąją parodą paruošė vyresnioji dailės mokytoja Jurgita Lenkauskienė, o joje eksponuojami mokinių darbai stebino kūrybiškumu ir spalvų deriniais.

Kovo 5 d. bibliotekoje susitiko keturių bendruomenių nariai: Alytaus r. meno ir sporto mokyklos mokiniai, Simno gimnazijos 2a klasės mokiniai (mokytoja R. Juškauskienė) ir 4b klasės mokiniai (mokytoja L. Jurčiukonienė). Vyko planuota popietė-pamoka „Žodžiai kaip karoliai puošia mūsų dienas“, kurią organizavo Alytaus r. meno ir sporto mokyklos mokytojos metodininkės R. Babarskienė ir M. Ivanauskienė. Tai renginys, skirtas lietuvių liaudies dainų metams paminėti. Ši popietė įsiliejo į Alytaus r. Simno gimnazijos organizuojamą ilgalaikį projektą „Ir sukas trijų kartų ratukas“. Integruotoje lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos pamokoje „Lietuvių liaudies dainos“ nuoširdžiai dainavome ir klausėmės Lietuvos pensininkų sąjungos Simno skyriaus „Bočiai“ ansamblio „Sidabra“ (vadovė A. Marčiukonienė) atliekamų lietuvių liaudies dainų. Simno gimnazijos direktorė J. Gudelienė pasakojo mokiniams, kaip kuriamos liaudies dainos, o bibliotekininkė S. Kravčenkienė supažindino su lietuvių liaudies dainų spaudiniais.

Kovo 6 d. Simno pagrindinėje bibliotekoje vyko popietė, skirta Antanui Baranauskui atminti. Bibliotekininkė papasakojo apie žymųjį poetą, jo kūrinį „Anykščių šilelis“ ir šio kūrinio svarbą lietuvių literatūrai. Lietuvių kalbos mokytoja A. Dievižinė intriguojančiai atskleidė, kaip A. Baranauskas kūrė savo garsiąją poemą ir kodėl „Anykščių šilelis“ yra toks svarbus mūsų tautinei savimonei. Renginį vainikavo protmūšis, kuriame mokiniai ne tik smagiai praleido laiką, bet ir įtvirtino įgytas žinias. Ši patirtis jiems tikrai pravers devintoje klasėje, kai gilinsis į šį kūrinį mokykloje.

Savaitės renginius Simno bibliotekoje vainikavo Nacionalinis diktantas – svarbi ir prasminga iniciatyva, skatinanti taisyklingą lietuvių kalbos vartojimą ir meilę gimtajai kalbai.

Džiaugiamės aktyvia ir prasminga savaite, kupina kultūros, istorijos ir lietuviškų tradicijų puoselėjimo. Tikimės, kad tokie renginiai taps gražia tradicija ir toliau džiugins Simno bendruomenę!

Baltieji pavasario sodai,
sutviskę stebuklo galia,
gyvybe alsuojantys klodai –
lyg meilės buvimas šalia…

Stasė Nedzinskienė  /„Likimo sakmė“/

Miklusėnų bibliotekoje eksponuojama paroda, skirta Lietuvos pedagogės, poetės ir rašytojos Stasės Nedzinskienės kūrybai. Jau 14 metų mūsų tarpe nėra šios talentingos kūrėjos, tačiau jos palikimas ir toliau įkvepia skaitytojus.

Parodoje pristatomos poetės išleistos poezijos knygos ir brošiūros, kuriose atsiskleidžia jos gilūs išgyvenimai, meilė gimtinei ir žmogui. Kiekvienas kūrinys alsuoja nuoširdumu ir gebėjimu paprastais žodžiais perteikti sudėtingas emocijas. Lankytojai turi galimybę susipažinti su įvairiais poetės kūrybos etapais ir atrasti dar neskaitytus eilėraščius, o pageidaujantieji galės įsigyti poetės išleistą poezijos knygą.

Ši paroda – dalis renginių ciklo, skirto Stasės Nedzinskienės 75-mečiui paminėti.

Kovo 8 d. 13 val. Miklusėnų biblioteka ir Miklusėniškių bendruomenė kviečia atvykti į atminimo renginį „Likimo sakmė“, skirtą poetės ir pedagogės Stasės Nedzinskienės 75-mečiui paminėti. Turėsite unikalią galimybę prisiminti poetę, jos kūrybą ir pasinerti į jausmingą bei prasmingą poezijos ir dainų pasaulį.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Miklusėnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Dalė Kočiūnė

Kovo 4 d. Parėčėnuose vyko smagi popietė „Užgavėnių tradicijos Lietuvoje“. Užgavėnių tradicijos Lietuvoje gyvuoja nuo seno: tai mūsų tėvų, senelių, prosenelių palikimas. Užgavėnės – tai šventė, skirta žiemos išvarymui, siekiant prisišaukti pavasarį ir pažymint paskutinę žiemos mėnesio dieną. Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, o joje laukiami įvairūs persirengėliai. Pagal senolių tradicijas šiame renginyje dalyvaudavo ožiai, raganos, arkliai, elgetos ir daug kitų personažų, o svarbiausia – lašininis su kanapiniu, kurie kovoja dėl žiemos išvarymo.

Per Užgavėnes tradiciškai atliekami tik lengvi darbai, gaminamas maistas, sočiai valgoma ir pramogaujama. Tikima, kad, jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus.

Šiais metais ir į mūsų biblioteką užsuko persirengėliai bei vyko kova tarp lašininio ir kanapinio. Nugalėjo kanapinis, tad taip ir išvarėme žiemą. Ačiū visiems atėjusiems, dalyvavusiems ir atsinešusiems savo vaišių į šią smagią žiemos palydų šventę. Taip pat dėkojame Jurgitai Gudynienei už iškeptus skanius blynus.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Parėčėnų filialo vyresn. bibliotekininkė
Rasa Seiliuvienė

Juostos yra neatsiejama lietuvių etninės kultūros dalis. Jos turėjo ne tik praktinę paskirtį, bet ir mistinę, simbolinę reikšmę bei savitus ženklus.

Kovo 5 d. į Alytaus rajono viešosios bibliotekos Miroslavo filialą buvo pakviesta edukatorė Rima Abečiūnė, kuri papasakojo apie juostų meninę reikšmę, raštus, jų naudojimą ir pamokė jas austi.

Edukacinę programą „Ausiu aš juostą Lietuvai“ pradėjome nuo susipažinimo su įvairiais raštais, pynimo ir audimo būdais. Edukatorė pristatė audimo stakles, skietelius, kuriuos moterys naudojo juostoms austi. Nors pirmosios juostelės ne visoms pavyko idealiai, tačiau džiaugsmo ir noro mokytis tikrai netrūko.

Dėkojame edukatorei Rimai Abečiūnei už tai, kad ji ne tik puoselėja etnokultūros meną, bet ir dalijasi juo su kitais.

Vasario 22 d. Punios bibliotekoje vyko popietė, skirta Lietuvių kalbos dienoms ir Tarptautinei gimtosios kalbos dienai. Jos metu buvo pristatyta Onutės Drobelienės dzūkų tarme parašyta knygelė „Juostų poringės“ bei jos atsiradimo istorija. Taip pat buvo prisimintos ankstesniais metais išleistos dzūkiškos knygelės „Dabarcinės pasakos“ ir „Molinukų sakmės“. Visų šių trijų knygelių sukūrimo ir leidybos iniciatorė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovė Modesta Tarasauskienė. Jos dėka šiose knygelėse populiarinama ne tik dzūkų tarmė, bet ir įvairūs liaudies meno žanrai: karpiniai, keramika, juostos. Visas bibliotekoje esančias dzūkų tarme parašytas knygas galima apžiūrėti veikiančioje spaudinių parodoje „Dzūkiškas žodis dar gyvas“.

Visgi daugiausia buvo kabama apie tai, kas knygon „Juostų poringės“ nesudėta, nes popietėje dalyvavo juostų autorė – tradicinių amatų meistrė, sertifikuotų paveldo produktų kūrėja Renata Žiūkienė. Bibliotekoje jau buvo paruošta knygos iliustracijoms panaudotų jos juostų paroda, o Renata atsinešė visas juostas, kurias išaudė specialiai dėl „Juostų poringių“. Ji papasakojo, kas ir kodėl iš 25 nuaustų juostų atrinko 10, pagal kurias ir buvo sukurtos poringės. Taip pat Renata pasidalijo senų juostų ieškojimo ir atsiradimo istorijomis, aiškino, kaip atkuriamas juostos raštas ir kiek tenka įdėti darbo, kai gaunama sena, sudilusi juosta, demonstravo keletą vienos juostos atkūrimo pavyzdžių.

Renginio dalyvės taip pat atsinešė savo turimas giminės juostas, pasakojo, iš ko jas paveldėjo, kas jas nuaudė.

Padėkoję Renatai už jos įdomų ir informatyvų pranešimą, už tai, kad savo darbais garsina mūsų kraštą bei savo sukauptomis žiniomis mielai dalijasi su kraštiečiais įvairių edukacijų metu, įspūdžiais ir mintimis dar dalijomės prie suneštinių vaišių stalo.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Punios filialo vyresnioji bibliotekininkė
Irena Kaškonienė

Vasario 22 d. Verebiejų bibliotekoje atidaryta pirmoji verebiejiškio Tomo Dzingelevičiaus darbų paroda „Kalviški kryžiai“. Joje eksponuojama 14 autorinių kryžių, kurie turi Dzūkijos ir Suvalkijos etnografiniams regionams būdingų bruožų. Aptarėme kryžiaus simboliką nuo priešistorinių laikų iki šiandienos, kryžkalystės ir kalvystės tradicijų ištakas, tęstinumą Lietuvoje bei… Verebiejuose.

Į parodos atidarymą atvyko daug bičiulių, draugų, kaimynų, mokytojų, palaikančių Tomą ir jo veiklą. Sveikinimo žodžius tarė buvusios Simno žemės ūkio profesinės mokyklos mokytojai: Vilius Smaidžiūnas ir Albinas Mortūnas, Verebiejų seniūnaitis Gintas Bartaškevičius. Autorius nuoširdžiai padėkojo mokytojai Aldonai Marcinkevičienei už patarimus, palaikymą ir kultūrinę apšvietą per visus šiuos kūrybinius metus.

Džiugu, kad kalvis Tomas turi tokį šiltą palaikymą iš artimųjų ir draugų, kurie į Verebiejų biblioteką sugužėjo ir Lazdijų, Marijampolės rajonų, Alytaus. Tai rodo Tomo bendruomeniškumą, atvirumą žmonėms, o jo darbai primena viena – kiekvieno mūsų gyvenimuose pasitaiko išbandymų, kai privalome įrodyti savo stiprybę, valią, jog gebame iš tamsos pakilti į Šviesą.

Irma Žvinakienė,

Alytaus rajono savivaldybės

viešosios bibliotekos Verebiejų filialo

vyresn. bibliotekininkė

Vasario 21 d. Daugų bibliotekoje vyko popietė vaikams „Močiutės pasakėlės“, skirta lietuvių prozininkės, dramaturgės Emilijos Liegutės 95-osioms gimimo metinėms paminėti.

Emilija Liegutė-Balionienė gimė 1930 m. vasario 21 d. Skituriuose, Simno valsčiuje. 1960 metais ji baigė Vilniaus universitetą ir kurį laiką dirbo mokytoja. 1965–1973 metais Emilija Liegutė dirbo „Moksleivio“ ir „Tarybinio mokytojo“ redakcijose, vėliau – Vilniaus lėlių teatre. Pirmoji knyga „Palaukių vasara“ pasirodė 1967 metais, o 1973 metais ji jau tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Rašytojos palikimą sudaro daugiau kaip 20 knygų, skirtų tiek suaugusiems, tiek ir mažiesiems skaitytojams. Rašytoja mirė 2022 rugpjūčio 26 d. Vilniuje. 

Popietės metu su trečios klasės mokiniais prisiminėme rašytojos biografiją, susipažinome su rašytojos kūrybiniu palikimu bei bibliotekoje esančiomis jos knygelėmis. Po pažinties, pasitarę, vaikai nusprendė skaityti E. Liegutės eilėraščių knygelę „Pasakutė apie brolį ir sesutę“ .

Spalvingi, juokingi, paprastai nepaprasti eilėraščiai sužavėjo jaunuosius skaitytojus, o jų emocijos, juokas ir šypsenos atsispindėjo jų veiduose.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Daugų filialo informacija

Alytiškė pedagogė, poetė, visuomenės veikėja Stasė Nedzinskienė šių metų vasario 15-ąją būtų šventusi 75-ąjį gimtadienį. Pagerbdami šviesios ir talentingos kūrėjos atminimą, Vankiškių bibliotekos skaitytojai susirinko į literatūrinę popietę „Ieškok manęs dainoj“.

Prisimindami mokytojos kelią ir poetės kūrybinį gyvenimą, renginį pradėjome žiūrėdami filmą „Ieškok manęs dainoj“, skirtą Stasės Nedzinskienės atminimui. Skambėjo dainos pagal jos eiles, kurias atliko sūnus Antanas Nedzinskas ir kiti atlikėjai. Renginio metu buvo prisiminti jautriausi ir įsimintiniausi Stasės Nedzinskienės gyvenimo puslapiai, jos poezija, o prisiminimais dalijosi pedagogė Ina Vorobjovienė. Bibliotekos skaitytojai Aldona Kelminskienė, Bronė Vizbarienė ir Irena Gražulienė skaitė eiles iš naujausios Stasės Nedzinskienės knygos „Eilėraščių rinktinė“.

Jos poezijoje atsispindi sielos šviesa, asmenybės dosnumas, meilė Lietuvai, vienatvės ilgesys, gamtos grožis, džiaugsmas ir svajonės – visa tai, kas sudaro žmogaus gyvenimą. Aktyvios prigimties kūrėja alsavo meile menui. Pati poetė yra rašiusi: „Man kūryba – gyvenimo būdas. Pirmiausia manyje gimsta melodija, ji nepalieka, kol nesukuriu pagal ją žodžių“.

Stasės Nedzinskienės eilėraščiai sugulė į kelias poezijos knygas, o pirmieji jos kūriniai buvo publikuoti Alytaus rajoniniame laikraštyje. Jos kūryboje kiekvienas gali atrasti tai, kas artima sielai, sustoti savo prisiminimuose ir pasinerti į jausmų pasaulį.

Minint Vasario 16-ąją, Simne vyko tikras „mūšis“, o tiksliau – protų mūšis „Ką aš žinau apie Lietuvą ir Alytaus rajoną?“, kurį organizavo ARSVB Simno filialas. Šiame protmūšyje tiek bibliotekos lankytojai, tiek ir renginio svečiai galėjo pasitikrinti savo žinias apie Lietuvos valstybę bei Alytaus rajoną. Toks protų mūšis ARSVB Simno filialo organizuojamas antrus metus iš eilės. Galbūt ateityje tai taps gražia mūsų bibliotekos tradicija?

Protmūšį sudarė keturi etapai po dešimt klausimų, kurie apėmė platų temų spektrą. Pirmas etapas buvo istorinis, jame buvo apstu klausimų apie Lietuvos istoriją bei svarbiausius šalies įvykius. Antrasis etapas vadinosi „Ką aš žinau apie Alytaus rajoną?“. Šiame etape dalyviai mintimis keliavo po Alytaus rajono lankytinas vietas, „ieškojo“ Laimės medžio, prisiminė iškilias mūsų krašto asmenybes ir svarbiausius rajono įvykius. Trečiajame protų mūšio ture lankytojai gvildeno įdomius faktus iš visos Lietuvos. Na, o ketvirtasis turas „Muzikinis laukas“ buvo skirtas protų mūšio „kovose“ išvargintam smegenų poilsiui ir geram ūpui pakelti. Bet ir čia reikėjo neprarasti budrumo, nes kai kurie visiškai elementarūs klausimai buvo labai jau gudriai pateikti.

Pasibaigus visiems keturiems protų mūšio turams ir susumavus rezultatus, paaiškėjo prizinių vietų nugalėtojai. Trečią garbingą vietą pelnė komanda „Kruopos“, antra vieta tenkinosi „Vytauto komanda“, o pačia sumaniausia komanda tapo Verebiejų bendruomenės komanda.

Esame nuoširdžiai dėkingi visiems dalyviams už turiningai praleistą laiką. O už renginio globą, įsteigtus prizus ir atminimo dovanėles kiekvienam renginio dalyviui atskirą ir nuoširdų ačiū tariame Lietuvos Respublikos Seimo nariui Tadui Prajarai.

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Simno filialo informacija

Makniūnų bibliotekos duris jau beveik keturiasdešimt metų atveria reto vardo savininkė Berūta Sadauskienė – žmogus, kuriam biblioteka yra daugiau nei darbo vieta. Tai yra jos gyvenimo dalis, vieta, kur ji sujungė technologijas, kultūrą ir bendruomenę į vieną darnią visumą. Per šį laiką ji paliko gilų pėdsaką ne tik bibliotekos, bet ir viso Alytaus rajono gyvenime.

Jos darbas Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Makniūnų filiale prasidėjo 1985 metais. Iš pradžių baigusi Marijampolės (tuomet Kapsuko) kultūros mokyklą, kurioje įgijo klubinio darbuotojo ir saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo kvalifikaciją, ji jau tada susipažino su bibliotekoje naudojamais katalogais, kartotekomis, knygų klasifikavimu ir renginių organizavimu. Ši patirtis – pagrindas būsimai veiklai.

„Man biblioteka – tai ne tik knygų namai, bet ir vieta, kur galima kurti, augti ir dalintis žiniomis“, – sako Berūta, prisimindama pirmuosius darbo metus.

Per savo ilgametę karjerą moteris nuolat tobulino žinias ir prisitaikė prie sparčiai besikeičiančio pasaulio. Ji įgijo tarptautinį Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimą (ECDL), išklausė daugybę mokymų, skaitė knygas ir dirbo prie kompiuterio, ieškodama idėjų renginiams, projektams ir parodoms. 2001–2009 metais ji parengė ir įgyvendino net septynis projektus, kurių dėka biblioteka praturtėjo nauja technika – televizoriumi, muzikiniu centru, fotoaparatu ir kitais reikalingais įrankiais. Jos iniciatyva buvo sukurta fonoteka ir žaisloteka, o bibliotekos fondas papildytas vertingomis knygomis.

Bibliotekininkės veikla nėra vien tik apie knygas. Ji aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, organizuoja renginius, bendradarbiauja su vietos mokyklomis, seniūnijomis ir kultūros darbuotojais. Ji inscenizavo kūrinius pagal Maironio „Jūratę ir Kastytį“, S. Maršako „Katės namus“, A. Kairaitienės „Knyga suranda draugą“ ir kitus. Tokios iniciatyvos praturtino bibliotekos veiklą ir leido vietos žmonėms labiau įsitraukti į kultūrinį gyvenimą.

„Biblioteka – tai vieta, kur žmonės susitinka, auga, dalijasi savo išgyvenimais. Tai kultūros židinys, kuriame dera tradicijos ir modernumas“, – teigia bibliotekininkė Berūta.

Svarbi darbo dalis – socialinė atskirtis. Ji asmeniškai rūpinasi, kad knygos pasiektų tuos skaitytojus, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali atvykti į biblioteką. Jos dėka žmonės, gyvenantys atokiau, gali jaustis svarbūs ir reikalingi. Tokią veiklą ji vadina ne tik darbu, bet ir galimybe pažinti vietos žmones bei jų istorijas.

Nepaisant to, kad bibliotekos aplinka keičiasi, Berūta tiki, jog knygos puslapių šiurenimas ir spaustuvės dažų kvapas niekada nepraras savo žavesio. Ji siekia, kad biblioteka būtų daugiau nei knygų lentynos – tai būtų vieta, kur žmonės susitinka, dalijasi idėjomis, mokosi ir leidžia laisvalaikį. Jos tikslas – išlaikyti pagarbą knygai ir tradicijoms, tuo pačiu atverdama duris naujovėms.

Negalvokite, kad ši moteris „gyvena“ bibliotekoje, ji taip pat mėgsta gamtą, pažintines keliones, gėles ir laiką, praleistą su šeima. Jos namų kieme žydi įvairiaspalvės gėlės, o ant lentynų – jos mėgstamiausios knygos, kurios įkvėpė ne tik darbui, bet ir gyvenimui. „Mano mėgstamiausias autorius yra Vincas Mykolaitis-Putinas. Jo kūryba mane lydi nuo jaunystės, ypač romanas „Altorių šešėly“. Tai knyga, kuri skatina susimąstyti apie žmogaus kelią, vidinį pasaulį“, – pasakoja ji.

Bibliotekininkės Berūtos nuopelnai ne kartą buvo įvertinti. Ji pirmoji tarp bibliotekininkų 2002 metais pelnė Kultūros ministerijos padėką ir premiją už darbų įvertinimą. Be šio pripažinimo, ji gavo daugybę padėkų už aktyvų ir reikšmingą darbą. Tačiau jai svarbiausias įvertinimas yra skaitytojų šypsenos, pokalbiai gatvėje ir renginių dalyvių nuoširdumas.

Jos organizuojami tradiciniai renginiai, tokie kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dienos protmūšiai, edukacijos, parodos, rašytojų ir menininkų susitikimai, tapo neatsiejama bendruomenės gyvenimo dalimi. Be to ji pabrėžia, kad „juodas“ darbas rengiant protmūšį atitenka Raitininkų bendruomenės pirmininkui Juozui Adomaičiui. Daug dėmesio ji skiria ir vietos kraštotyrininkų darbams, pavyzdžiui, Vlado Ulčinsko knygoms apie Raitininkų kraštą.

Moteris tiki, kad biblioteka yra ta vieta, kuri skleidžia gėrį, šilumą ir kūrybiškumą. Ji džiaugiasi praleistais metais bibliotekoje, nes žino, kad jos darbas paliko prasmingą pėdsaką.

„Niekada nelipau per galvas, visada stengiausi rodyti kitus, kviesdama spaudos atstovus ar dalindamasi savo jėgomis“. – pasakojo Berūta.

Šiandien ji su dėkingumu žvelgia į praeitį ir su optimizmu – į ateitį, linkėdama visai bibliotekų bendruomenei kasdien ieškoti ir atrasti naujų galimybių.

*Viešosios bibliotekos kolektyvui kilo smalsumas – kodėl jų kolegės, bibliotekininkės, vardas Berūta nėra randamas jokiuose rašytiniuose šaltiniuose? Moters vardas itin retas, todėl natūraliai kilo klausimas apie jo kilmę.

„Gimiau ir kurį laiką gyvenau Kaliningrado srityje, Nemano rajone, Tušino kaime. Kai 1960-ųjų vasario 14 dieną buvo tvarkomi mano gimimo metrikai, raštingumo lygis tuomet nebuvo aukštas, tad galbūt mano tėvai norėjo mane pavadinti Birute, tačiau rusiškai mano vardą užrašė taip, kaip nugirdo. Vėliau, kai Lietuvoje dariausi pasą, išvertus iš rusų kalbos, mano vardas tapo Berūta,“ – pasakoja bibliotekininkė.

Bibliotekininkė priduria, kad, nepaisant vardo rašybos, ji visuomet jautėsi ta pati: „Kaip bepavadintų, svarbiausia, kad aš esu aš“.

ARSVB Viešosios vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja A. Čyžiūtė

Sausio 13 dieną Simno gimnazijoje vyko edukacinė pamoka „Knygnešiai – lietuviško žodžio nešėjai“, kurios metu mokiniai turėjo galimybę susipažinti su XIX amžiaus spaudos draudimo laikotarpiu, knygnešiais ir jų svarba lietuviškos kultūros išsaugojimui.

Pamoką organizavo gimnazijos bibliotekininkė ir lietuvių kalbos mokytoja V. Jatkauskienė, kurios sukūrė įdomią bei interaktyvią veiklą mokiniams.

Gimnazijos bibliotekininkė supažindino mokinius su Simno krašto knygnešiais – drąsiais žmonėmis, kurie rizikavo savo laisve ir gyvybe, kad išsaugotų lietuvišką raštą ir kalbą carinės Rusijos priespaudos laikotarpiu. Ji papasakojo, su kokiais sunkumais susidurdavo knygnešiai, kaip slapta gabendavo uždraustas lietuviškas knygas ir spaudą bei kaip jų veiklą sekė ir persekiojo žandarai.

Po įdomios ir informatyvios paskaitos vyko viktorina, kurią paruošė lietuvių kalbos mokytoja V. Jatkauskienė. Mokiniai buvo kviečiami atsakyti į klausimus apie knygnešių veiklą, istorinius faktus bei svarbiausius to laikotarpio įvykius. Viktorina tapo smagiu išbandymu ir puikia galimybe įtvirtinti įgytas žinias.

Edukacinė pamoka sulaukė didelio mokinių susidomėjimo. Ji ne tik praplėtė jų istorines žinias, bet ir padėjo geriau suprasti, kokią didžiulę reikšmę knygnešiai turėjo lietuvių tautinei savimonei ir kultūrai. Tokios pamokos skatina jaunąją kartą vertinti ir gerbti praeities didvyrius, kurie, nepaisydami pavojų, gynė gimtąją kalbą ir lietuvišką spaudą.

Užubalių fliliale vyko smagi „Dzūkiškų pasakutių“ popietė, kurioje nuskambėjo dzūkų tarme, savitumu ir grožiu nė vienai tarmei nenusileidžianti pasakutė  „VoruKas PaneValia“. Šią pasakutę mums paporino Dovydas Latoža.

Šis jaunas vaikinukas dalyvauja įvairiuose konkursuose ir dzūkiška tarme džiugina žiūrovus bei bibliotekos skaitytojus. Praėjusiais metais vykusiuose „Tramtatulio“ ir  „Leliumoj“ konkursuose Dovydas pateko tarp laureatų, tad paskatintas sėkmės šiais metais Dovydas vėl ruošia naują dzūkiškos tarmės programą. Linkime Dovydui didelio pasisekimo ir ateityje, nes šiais laikais labai svarbu atrasti primirštą dzūkų tarmės grožį, pasiklausyti ar patiems sukurti tarmiškų pasakų bei išbandyti tradicinius liaudies amatus.

O po dzūkiškos šnektos visi uoliai kibome į darbą su moliu. „Mielų širdukių“ lipdymo edukacija pralėkė labai smagiai ir greitai, o kad darbas vyktų sklandžiai, Dovydo mama Joana Latožienė susirinkusiems atskleidė daug lipdymo paslapčių bei pateikė naujų idėjų, kaip panaudoti ir atnaujinti interjero detales, nuotraukų rėmelius ar netgi kaip sukurti molio įspaudų paveikslus. Tad nenuostabu, jog visi dalyvavusieji užsikrėtė geruoju lipdymo virusiuku, kurio rezultatas – su meile sukurti lipdiniai artėjančiai Valentino, Meilės dienai!

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Užubalių filialo vyresn. bibliotekininkė
Rima Abečiūnė

Vasario mėnesį Užubalių filialo skaitytojus ir lankytojus pasitinka čia eksponuojama pedagogės, poetės, visuomenės veikėjos Stasės Nedzinskienės poezijos paroda „Aš neišsinešu sau nieko…“. Vasario 15 d. ji būtų minėjusi savo 75-ąsias gimimo metines.

Stasė Okunevičiūtė-Nedzinskienė gimė 1950 m. vasario 15 d. Trakų rajone, Samninkų miestelyje. Gudakiemio aštuonmetėje mokykloje raides ir skaičius pažinusi Staselė vėliau mokėsi Trakų internatinėje mokykloje, o ją baigusi iki 1974-ųjų studijavo fizikos mokslus Vilniaus valstybiniame universitete. Tapusi diplomuota fizike, ji subrendo ir kaip mokytoja ekspertė, ir kaip švietimo administratorė, tad 1989-aisiais buvo paskirta į Alytaus Panemunės vidurinę mokyklą, kur dirbo direktoriaus pavaduotoja. 2008 m. už nuopelnus švietimui Stasė Nedzinskienė buvo apdovanota Lietuvos metų mokytojo premija.

Administracinis darbas, sėkminga pedagogės karjera ir kasdienė mokyklos rutina nesugniuždė jautrios, kūrybiškos S. Nedzinskienės sielos. Ji – trijų sūnų ir penkių knygų autorė. Jos bibliografijoje – 2008 m. nuaidėjusiam mokyklos 20-mečiui skirtas rinkinys, keturios autorinės poezijos knygelės ir su bendraminčiais nuo vystyklų užaugintas „Dainavos“ kultūros almanachas, 2003 m. įvertintas Alytaus miesto kultūros premija.

S. Nedzinskienei rūpėjo ne tik savo, bet ir kitų kolegų, mokinių kūryba, darbas, pomėgiai, jų įamžinimas – visa tai jos didelėmis pastangomis liko įamžinta Panemunės mokyklos muziejuje. „Fizikiniai eilėraščiai“, – taip eiles, neretai virstančias dainomis, vadino 2011 metais mus palikusi pedagogė-poetė.

Daugelis mūsų skaitytojų Staselę pažinojo gan artimai, nes Alytaus Panemunės progimnazijoje ji jiems dėstė fiziką. Buvę jos mokiniai prisimena ją ne tik kaip puikią dėstytoją, bet ir kaip šviesią bei kūrybingą asmenybę. Pagal jos sukurtas eiles Alytaus Panemunės progimnazijos mokiniai dainuoja mokyklos himną iki šiol, o dažnas dabartinių tėvelių tuo metu braukia ašaras prisiminę mokyklos laikus ir savo mylimą fizikos mokytoją Stasę Nedzinskienę.

Bibliotekoje eksponuojama paroda su dedikacijomis Rimai ir Marytei, apipinta įvairiomis istorijomis ir šiltais prisiminimais, nes ne vienas ją aplankęs skaitytojas pasidalijo savo prisiminimais apie Staselę: kur ir kaip pirmą kartą su ja susitiko, kaip renginiuose klausėsi Staselės eilių, o patys drąsiausi net pasidalijo mylimiausiomis Staselės eilėmis.

Aš esu tiktai plunksna lengvutė
visagaliame Dievo delne,
Jo ranka po kiekvieną eilutę
išmintingai vedžioja mane.

(Iš S. Nedzinskienės eilėraščio „Dievo plunksna“)

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Užubalių filialo vyresn. bibliotekininkė
Rima Abečiūnė

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Santaikos bibliotekoje surengta senovinių lovatiesių (divonų) paroda.

Divonus dažniausiai audė iš pakulių, rečiau – iš lino. Audimas ir visi paruošiamieji darbai reikalavo ne tik daug kantrybės, susikaupimo, bet ir labai daug laiko.

Divonai – tai senoviniai lovų užtiesalai, kuriuos audė mūsų močiutės ir prosenelės. „Du divonus gavau vestuvių proga, bet tada dar nesupratau, kokia jų kultūrinė vertė. Džiaugiuosi, kad juos išsaugojau savo vaikams“.

Parodą galima aplankyti vasario 10–20 dienomis.

Varėnos viešosios bibliotekos II aukšte veikia spaudinių paroda „Birutės Vėlyvytės pasaulis“, skirta rašytojos 80-osioms gimimo metinėms atminti

                      Parodoje eksponuojamos B. Vėlyvytės  knygos: „Kelias ilgas neilgas“ (1985), „Kai rugpjūtis arti“(1979),  „Užsispyrėlis pianinas“ (1988), „Boružė ant delno“ (1991), „Vienos vasaros romanas“  (1998) bei straipsnių kopijos apie rašytojos gyvenimą ir  kūrybą.  Parodą papildo Elenos Glavickienės  parengta  rašytojos bibliografija, kuri apima jos kūrybinės veiklos 1959-2009 metų laikotarpį. Bibliografijoje suregistruoti B. Vėlyvytės eilėraščiai, skelbti periodikoje, prozos kūriniai, išleisti atskiromis knygomis bei skelbti rinkiniuose ir periodiniuose leidiniuose, o taip pat literatūros kritika ir publicistika, vertimai. Pateikiama literatūra apie rašytoją ir jos kūrybą. Parodoje eksponuojamos  nuotraukos,  kuriose įamžinta rašytoja Birutė Vėlyvytė.

1. Vėlyvytė gimė 1945 m. sausio 24 d. Rudnios kaime. 1953-1963 m. mokėsi Rudnios vidurinėje mokykloje. 1963-1968 m. studijavo Vilniaus universitete. Baigusi Filologijos fakultetą, dirbo „Mūsų žodžio“, „Naujų knygų“ ir kitose redakcijose. Nuo 1988 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Parašė ir išleido šias knygas:  „Kai rugpjūtis arti“ (1979) „Kelias ilgas neilgas“ (1985), „Dramblys žirnelis“(1981), „Lėlė išpuikėlė“ (1993), „Užsispyrėlis pianinas“ (1988),  „Boružė ant delno“ (1991), „Kada ateina nykštukai“ (1992),  „Ir pavydės pasaulis“ (1997), „Vienos vasaros romanas“ (1998), „Paskutinis vakaras su Monika“ (2000). Birutė Vėlyvytė taip pat yra vertusi iš rusų kalbos. (  A. Poluninas. Sportinis bėgimas: savarankiškos treniruotės metodika bėgimo mėgėjams. – Vilnius: Asveja, 2005  ir kt.).

                      Kurti pradėjo dar mokydamasi Rudnios vidurinėje mokykloje. Pirmuosius eilėraščius publikavo žurnale „Moksleivis“.  1960 m. jaunosios poetės eilėraščius pradėjo spausdinti ir tuometinis Varėnos rajono laikraštis „Raudonoji vėliava“. Kaip prozininkė debiutavo 1979 m. apsakymų rinkiniu „Kai rugpjūtis arti“. Tai nedidelės apimties leidinys, kuriame tilpo keturiolika trumpų kūrinių ir vienas didesnis – „Trinktelėjo durys“, „kurį sąlygiškai galima vadinti apsakymu turinčiu apysakos bruožų“ .[1] Apsakymuose susitinkame su paprasčiausiais, eiliniais, kasdienybėje paskendusiais žmonėmis.  Lietuvos literatūros tyrinėtojas  Algis Kalėda (1952–2017) apie pirmąją B. Vėlyvytės  knygą rašė: „Didesnę B. Vėlyvytės knygos dalį užima moterų portretai. Napasiteisinusios svajonės, noras sutikti artimą žmogų bei viltys, kad gyvenimas bus gražesnis ir turiningesnis – pagrindiniai jaunosios prozininkės kūrybos motyvai“ .[2]  Pirmoji knyga sulaukė ir kritikos.  Ne itin palankią recenziją  parašė literatūros kritikas Saulius Žukas, atkreipęs dėmesį į tai, kad „Daugumos apsakymų herojės – nelaimingos moterys, miestietės arba kaimietės, bet apie kokį nors apibendrintą šiuolaikinės ar Lietuvos kaimo moters paveikslą nedrįsčiau kalbėti. <…> B. Vėlyvytei reikėtų rasti jėgų pakilti nuo asmeninių problemų, pastarosios turėtų įgauti literatūrinę vertę, t.y. tapti įdomios skaitytojui.“[3]

                      1981-аisiais B. Vėlyvytė išleido pasakų knygą vaikams „Dramblys Žirnelis“. „Nedidelėje knygelėje autorė parodė pasakų kūrėjos privalumus: gebėjimą sumanyti įdomų personažą, kurti poetišką, dinamišką pasakojimą, išrutulioti kilnią idėją“ – gerų žodžių rašytojai nepagailėjo vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba.[4]

                      1985 metams  pasirodė antroji  apsakymų knyga „Kelias ilgas neilgas“. Koks gi Birutės Vėlyvytės pasaulis antrojoje apsakymų knygoje? „ Ir antroje knygoje dažniausiai sutinkame moteris ir merginas; jos dirba, myli (arba įsimyli), ilgisi, nusivilia; jų aplinkoje – kaime, gyvenvietėje, mažame miestelyje – daug monotonijos, nuobodulio, apkalbų, nenuoširdumo ir atvirų akibrokštų, ir visa tai neišvengiamai braunasi į veikėjų vidaus pasaulį, verčia pasirinkti vienokią ar kitokią moralinę ir psichologinę poziciją. B. Vėlyvytės apsakymų psichologiškumas akivaizdus. <…>. B. Vėlyvytės apsakymų veikėjams būdingas svajonių, norų ir ambicijų pasaulis, todėl neišsipildymai lengvai įskelia konfliktus ir susidūrimus su aplinka, žmonėmis. “ – recenzijoje „Kas savita ir visuotina“ rašė Edvardas Vaičius [5].  Gilindamasi į kaimo žmonių, jaunimo problemas, autorė simpatizuoja tiems savo herojams, kurie atsparūs kasdienybės rutinai, miesčioniškumo užkratui, santūriai, bet tvirtai, nevengdami ir autoironijos jie saugo teisę savaip matyti ir suvokti pasaulį.

                      Po šios apsakymų knygos  autorė daugiau nei dešimtmetį leido tik vaikams skirtas knygas: 1988 m. išleistas apysakos ir apsakymų rinkinys „Užsispyrėlis pianinas“, 1991 m. – apysaka „Boružė ant delno“, 1992 ir 1993 m. – pasakų knygos „Kada ateina nykštukai“ ir „Lėlė išpuikėlė“.
                      Paskutiniais praėjusio tūkstantmečio metais autorė grįžo prie prozos suaugusiesiems.

 1997 metais pasirodė romanas „Ir pavydės pasaulis“ – aštuntoji rašytojos knyga. Tai įtaigus, gyvas pasakojimas apie šių dienų jaunuolių santykius, išgyvenimus, jausmus formuojant savo požiūrį į vyresniąją – tėvų – ir bendraamžių kartą. Pagal šią knygą buvo filmuotas siužetas „Gimnazistams“ (LTV laida). Romane „Vienos vasaros romanas“(1998) autorė gvildena pralobėlių ir „išlėkusiųjų iš balno“ santykius. Knygos anotacijoje rašoma, kad veiksmas vyksta nuošaliame kampelyje – sodo apsuptoje šiuolaikinėje pilaitėje, tačiau po išorine ramybe bręsta, kaip votis tvinksi drama. Ryškūs veikėjų charakteriai, taikūs dialogai, meilės-nemeilės linija – visa tai skaitytojas ras šioje knygoje.

„Paskutinis vakaras su Monika“ (2000) – pasakojimas apie du jaunus žmones, kuriuos neįprastomis aplinkybėmis suvedė likimas. O likimas vieniems palankus, kitiems už pamotę rūstesnis ir beveik kiekvienam iškrečia pokštų. Kaip jis susiklostė šio romano herojams, skaitytojas sužinos užvertęs paskutinį knygos puslapį – gal vakaras su Monika bus ne paskutinis.

                      Apibendrinant rašytojos kūrybą galime sakyti, kad Birutės Vėlyvytės kūrybos vaikams ir suaugusiems centre – jautrus ir sudėtingas žmogaus vidinis pasaulis, žmonių santykiai su kitais ir tikrove, jaučiama ypatinga atida detalėms, siekis harmoningai suderinti vaizduotę su realybe.

                      Birutė Vėlyvytė mirė 2023 m. spalio 27 d. Palaidota Rudnios kapinėse.

Laimutė Cibulskienė

Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė

[1] Šinkūnas Rimantas Rugpjūčiui atėjus // Literatūra ir menas.- 1979, spal. 29

[2] Kalėda, Algis Apie žmogų ir apie laiką // Tiesa.- 1979, spal 27

[3] Žukas, Saulius Naujų vardų ir žodžių derlius // Jaunimo gretos. -1979, Nr. 12, p. 18

[4] Urba, Kęstutis Į pasakų skrynią // Literatūra ir menas.- 1982, kovo 27

[5] Vaičius, Edvardas Kas savita ir visuotina // Pergalė.- 1985, Nr. 10, p. 170

Sausio 13-ąją Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka paminėjo dvi įsimintinas datas. Tai Laisvės gynėjų diena, primenanti mums apie drąsą, pasiaukojimą ir vienybę, kurių dėka esame laisvi ir nepriklausomi. Šiai dienai atminti parengėme fotografijų parodą „Be pašnekovo – išryškinta juostelė“. Alytiškių Zitos Stankevičienės, Vytauto V. Stanionio ir Zenono Bulgakovo užfiksuotuose kadruose – neišdildomi liudijimai apie svarbius Lietuvai įvykius, kurie parodo žmonių stiprybę ir solidarumą. Jauniems žmonėms  Sausio 13-oji yra svarbi kaip istorinė pamoka, kuri primena, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas ir kad jos kaina yra didelė. Vyresniesiems ši diena yra ne tik istorija, bet ir asmeninė patirtis.

Tačiau sausio 13-ąją minime ir rašytojo Jurgio Kunčino gimtadienį, šiais metais – 78-ąjį. „Jurgis Kunčinas kino ekrane“. Taip pavadinome filmų peržiūros popietę, į kurią pakvietėme ir jaunimą, ir vyresniąją alytiškių kartą. Ne vienas iš Alytaus senbuvių Kunčinų šeimą puikiai pažinojo.

„Beveik laimingas“ – taip psichologinį biografinį kino portretą pavadino jo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Filme, sukurtame 2002 metais, atrinkta tik ta medžiaga, kuri atskleidė kūrėjo gyvenimą. Artimųjų ir bičiulių prisiminimai, autentiški interviu…

Na, o Jotvingių gimnazistai Jurgį Kunčiną pamatė jaunųjų kūrėjų akimis. Tai alytiškių Aleksandros Jenčiūtės ir Airūnės Keršytės sukurti filmai.

Toliau sekė kino stovyklos „24 per sekundę“ jaunųjų talentų įamžinta rašytojo kūryba. Jurgio Kunčino kūriniai „Fontanas“ ir „Naktis yra tamsi kaip kazematas“ buvo įkvėpimo šaltinis scenarijui, personažams ir siužetui. Taip pat ir kūrybinė „virtuvė“ pamatyta, arba tai, kas nepateko į filmo kadrus.

Ne vieną šūsnį prasmingų minčių savo tekstuose palikęs, kūrėjas rašė ir apie laisvę: „<…> Laisvė yra brangi. Įpirkti ją gali tik turčiai. Ir pirkti ją tenka visą, ne dalimis ir ne išsimokėtinai. Nieko nėra labiau žeminančio už laisvės trupinius. Užtat jų kartais paberiama ir dykai. Laisve labai dažnai bandoma spekuliuoti, todėl kaip maro reikia sergėtis spekuliantų ir tų, kurie laisvę žada nemokamai. Todėl reikia įsikalt į galvą: laisvė yra brangi!“

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos

Vyr. bibliografė kraštotyrai

Ilona Krupavičienė