Atnaujintos vietovės

Šeškevičius, Arvydas, Šeškevičius, Benonas. Simnas – [Kaunas], 2006. Knygos viršelis

Petrauskas, Juozas. Simnas. – 2004. Knygos viršelis

Simnas yra 25 km į vakarus nuo Alytaus, prie Alytaus-Simno–Krosnos–Kalvarijos–Marijampolės kelio ir Alytaus–Šeštokų geležinkelio. Simnas įsikūręs Simno ežero pietiniame krante ir nusitęsia iki Giluičio ežero rytinio kranto, prie Spernios upės (anksčiau vadintos Simne).

Simno vardo kilmė neaiški. Galimos 2 interpretacijos. Simnas įsikūręs prie Simno ežero, todėl tikėtina, kad vardas yra vandenvardinės kilmės. Kita vardo Simnas kilmės versija, asmenvardinės kilmės – nuo asmenvardžio Simnas (ar panašaus), tas asmenvardis kilęs iš krikšto vardo Simonas (Simas) ar pan. [17]. Grožinėje literatūroje yra keletas padavimų apie Simno vardo kilmę. Vienoje legendoje pasakojama apie du milžinus Simą ir Siną, kita pasakoja apie piktą poną, kurį trenkė perkūnas ir atsirado Simno ežeras. 

Šeškevičius, Arvydas. Simno šimtmečių istorija. – Kaunas, 2019. – D. 1. Knygos viršelis

Šeškevičius, Arvydas. Simno bažnyčiai 500 metų. – Kaunas, 2020. Knygos viršelis

Apie Simno miestą, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, mokyklą, ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai (iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“) [2]. Vietovės istorija apžvelgiama istoriko Jono Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ [15], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygose „Mūsų Lietuva“ [3] ir Lietuvos bažnyčios [4], apie Simną yra išleista monografinių leidinių. Juozas Petrauskas parašė knygelę „Simnas“ [8]. Joje rašoma apie Simno praeitį, herbą, bažnyčią, Simno krašto piliakalnius, parapijos žymius žmones ir kt. Broliai kraštiečiai Arvydas ir Benonas Šeškevičiai 2006 m. parašė 380 metų Simno miesto Magdeburgo teisių suteikimo jubiliejui skirtą knygą „Simnas“ [14]. Joje rašoma apie Simno vardo kilmę, herbą, dvarą, mokyklas, bažnyčią, žymius žmones ir kt. Autorių kolektyvas parengė knygą „Žvilgsnis praeitin“. Tai mokytojų ir moksleivių surinkta Simno   kaimo istorija. Leidinio sudarytojos – Edita Gramienė, Asta Abromaitienė, Vilija Davidavičienė [18]. 2015 m. Simne išleista kraštiečio prof. Arvydo Šeškevičiaus knyga „Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos, 1782-2012: (Simno pradinei mokyklai 230 metų)“. Joje rašoma apie daraktorius, knygnešius, mokyklas, mokytojus ir kt. Taip pat 2019 m. Kaune išleista Arvydo Šeškevičiaus dviejų dalių knyga „Simno šimtmečių istorija“. Šios knygos abiejų dalių turinį galima matyti LNB el. kataloge. Ji skirta Simno vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 525 metų jubiliejui. Leidinyje pateikti padavimai ir legendos,  rašoma apie istorinę raidą, bažnyčią, knygnešius, savanorius, tremtinius, žydus, partizanus ir kt. 2020 m. prof. A. Šeškevičius parašė leidinį „Simno bažnyčiai 500 metų“. Legenda apie Simno vietovardžio atsiradimą atpasakota 2003 m. Alytuje išleistame leidinyje „Alytaus kraštas. Vieninteliai Lietuvoje“. Informacijos apie Simno miesto lankytinus objektus, paminklus galima rasti Alytaus rajono savivaldybės išleistuose leidiniuose: „Piligrimų kelias Lenkija–Lietuva“ [9], 2006 m. „Turizmo ir investicijų gidas po Alytaus rajoną ir Punsko valsčių“ [16] ir 2014 m. išleistame turizmo maršrutų leidinyje „Malonumai judant“ [6]. Apie  biblioteką rašoma ir A. Šeškevičiaus knygos „Simno šimtmečių istorija“ antroje dalyje. 2020 m., pradedant Simno kaip Lietuvos mažosios kultūros sostinės metus, Simno kultūros centre buvo surengta fotografijų paroda „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“. Parodos iniciatorė ir organizatorė – Simno bibliotekos darbuotoja Lina Daniulevičienė. Iš miestelio gyventojų surinkta apie 350 nuotraukų. Dalis jų pristatoma parodoje, kurią galima pamatyti virtualioje erdvėje (žr. Alytaus r. savivaldybės viešosios bibliotekos facebooke adresu). Yra informacijos internete, periodiniuose leidiniuose, visose lietuviškose enciklopedijose.

Žvilgsnis praeitin. – Alytus, 2004. Knygos viršelis

Istorikai iki šiol nesutaria, kada pirmą kartą buvo paminėtas Simnas: vieni nurodo 1382 m., kiti – 1494 m. Tačiau aišku, kad Simnas yra viena anksčiausiai atsiradusių Užnemunės gyvenviečių, kuriai 1626 m. buvo suteiktos savivaldos (Magdeburgo) teisės ir herbas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Simnas minimas 1494 m. XV a. pabaigoje Simne įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės dvaras. 1626 m. miestelis gavo Magdeburgo teises. XIX a. ir XX a. viduryje Simnas buvo valsčiaus centras. 1950–1960 m. Simnas buvo rajono centras, vėliau – apylinkės bei seniūnijos centras [2, 3, 15].
Simnas minimas Vygando Marburgiečio kronikoje, kur jis aprašo 1382 m. Vytauto pergalę prieš kryžiuočius. XIII-XIV a. pro Simno apylinkes ėjo du kryžiuočių keliai: vienas šiaurėje pro Žuvinto ežerą, kitas pietuose pro Dusios ežerą. Be to pro Simną ėjo kelias į Lenkiją [6].
XV a. pabaigoje Simne įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės dvaras. Jis įėjo į valstybinių dvarų kompleksą – Alytaus ekonomiją.
Pirmą kartą istorijos šaltiniuose vietovė minima 1494 m. XVI a. pradžioje pradėjo augti miestelis. Lietuvos vicekanclerio ir Simno seniūno Povilo Sapiegos pastangomis 1626 m. Simnui valdovas Zigmantas Vaza suteikė Magdeburgo miesto teises: antspaudą ir herbą. Miestelio gyventojų dauguma buvo prekybininkai. 1639 m. Simne apsigyveno žydai, kurie turėjo didelės reikšmės miesto raidai. 1776 m. Simnas neteko miesto teisių, bet jas 1792 m. susigrąžino Stanislovo Augusto išduota privilegija. XVII a. prie bažnyčios veikė parapijinė mokykla, XIX a. I p. Simne atidaryta rusiška pradinė mokykla.
1812 m. per Simną keliavo Napoleono kariuomenė, bažnyčioje jie įkūrė karo ligoninę. Bažnyčia buvo nuniokota, nuostolių patyrė ir miestelis. 1863 m. sukilimas palietė Simną, čia susiformavo sukilėlių būrys, netoli Simno vyko mūšiai. Vėliau prasidėjo tautiškumo judėjimas, pradėta kovoti už lietuviškas pamaldas bažnyčioje, imta platinti lietuviška spauda. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, ėmė kurtis lietuviškos draugijos ir organizacijos. 1910 m. buvo suruoštas pirmas lietuviškas vakaras. 1915 m. gautas leidimas Simne atidaryti lietuvišką mokyklą. Per I pasaulinį karą miestas gerokai nukentėjo, sudegė. [12, 18].
Pasibaigus karui ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Simne pradėta formuoti vietos valdžios įstaigos. 1918 m. pradėjo veikti valstybinė lietuviška mokykla. Atkuriant nepriklausomybę, Lietuvą pradėjo pulti bolševikai, lenkai ir bermontininkai, todėl 1919 m. buvo paskelbta mobilizacija į Lietuvos kariuomenę. Simne susidarė būrys savanorių, kurie dalyvavo mūšyje su bolševikais. Šių kovų metu Simnas buvo svarbus Lietuvos kariuomenės punktas.
Simnas labai nukentėjo II pasaulinio karo metais: miestelis subombarduotas, daug gyventojų žuvo. 1941 m. Kalesninkų giraitėje Pošnelėje sušaudyta apie 700 miestelio gyventojų. Sunkus buvo pokario laikotarpis: gyventojai buvo tremiami, teisiami ir kalinami, apylinkėse vyko aktyvi partizanų veikla [14].
1950 m. Simnas tapo rajono centru. Miestelio gyvenimas pagyvėjo, prasidėjo statybos, ėmė kurtis nauji gyventojai, atidaryta ligoninė, kino teatras, vartotojų kooperatyvas, kultūros namai, mokyklos, kitos rajoninės įstaigos. 1959 m. Simne įkurta Alytaus melioracijos mašinų stotis. Simnas tapo centrine gyvenviete, tačiau tolimesnius plėtros planus pristabdė rajono panaikinimas, miestelis tapo Simno tarybinio ūkio centru [14].
1972 m. Simne pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ [14].
Atkūrus Nepriklausomybę Simnas tapo seniūnijos centru, grąžinti ankstesni gatvių pavadinimai, pastatyta istorinius įvykius atspindinčių paminklų.  2020 m. Simnas buvo paskelbtas Lietuvos mažosios kultūros sostine.

Simno herbas

Simnas turėjo du istorinius herbus: viename vaizduojamas – Šv. Povilo atvaizdas. Šis atvaizdas neabejotinai susijęs su savivaldybės teisių išrūpintoju Povilu Sapiega. Antrame, vėlesnių metų variante vaizduojama Petro ir Povilo,  dviejų šventųjų apaštalų, atvaizdas. Atkuriant Simno miesto herbą, iš dviejų istorinių variantų pasirinktas Šv. Povilo atvaizdas. Jis geriau atspindi herbo idėją ir rodo jo senumą. Kadangi Šv. Povilas bažnyčios ikonografijoje vaizduojamas su Evangelija, herbas papildytas šiuo elementu. Tokį Simno herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1999 m. birželio 29 d. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis [5].

Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Tai seniausias architektūrinis paminklas Užnemunėje ir vienintelė bazilikinė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčioje yra Švč. Marijos Rožinės altorius, kuriame kabo vertingas Švč. Mergelės paveikslas (Kreivoji g. 3) [4]. Simno bažnyčia pastatyta 1520 m. tuometinio valdytojo Jono Zabžezinskio iniciatyva. Ji buvo mūrinė, vėliau daug kartų perstatinėta, didinta, tačiau jos išorė išliko renesansinė. Dabar tai Švc. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčia, vienintelė bazilikinė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje. Viduje yra meniniu požiūriu vertingas XVIII a. medinis altorius. Bažnyčios šventoriaus kampe – medinė varpinė. Bažnyčios dešinėje pusėje įmūrytas „gėdos akmuo“. 1655 m. ji buvo apgriauta, o 1764 m. iš pagrindų suremontuota. Bažnyčią vis nuniokodavo gaisrai, likdavo tik mūrinės sienos. 1845–1886 m. klebonas kun. Ambraziejus Glovackis iš pagrindų suremontavo bažnyčią, pataisė priešakinę dalį ir vidurinę navą, įruošė naują didįjį altorių. Jo įpėdinis kun. Sebastijonas Valentinas šventorių aptvėrė mūrine tvora, stogą apdengė skarda, išpuošė vidų. Pirmo pasaulinio karo metu bažnyčia vėl nukentėjo. 1917 m. bažnyčia suremontuota, 1933 m. sustiprinti bažnyčios pamatai ir gelžbetoniu sutvirtintos sienos ir skliautai. 1944 m. vėl buvo padegta, o atnaujinta 1958 m. Bažnyčia yra kultūros paveldo paminklas, bažnyčioje yra religinių ir meno vertybių. 2006–2009 m. vyko bažnyčios išorės restauravimo darbai [8, 9].

Lankytini objektai:

Simno miesto istorinis centras – urbanistinis paminklas. Vertingi XX a. pradžios žydų architektūros pastatai (Vytauto g.) [6].

Paminklas „Motina laukianti savo vaikų“ po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams, partizanams, žuvusiems, nukankintiems, sušaudytiems, ištremtiems atminti (skulpt. Antanas Kmieliauskas, pastatytas 2010 m.) [1].

Paminklas „Mylėkime Lietuvą už jos kančią“, aikštėje priešais bažnyčią (skulpt. Vladas Krušna) [16].

2019 m. ant Simno sinagogos pastato atidengta memorialinė lenta, skirta įamžinti atminimą šiame pastate veikusį dvasinį ir kultūrinį šio miesto žydų benduomenės centrą. Idėjos iniciatorius ir rėmėjas – šiuo metu Bostone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, gyvenantis Ilja Goldovt, kurio giminaičiai gyveno Simne ir 1941 m. buvo sušaudyti (žr. adresu).

Smaidžiūnienė, Jūratė, Mikelionis, Vytautas. Simno miesto biblioteka. –Simnas, 2007. Knygos viršelis

Caro laikais veikė rusiškos-lenkiškos liaudies bibliotekos, jose laisvanoriškai dirbo valsčių raštininkai. Tokia biblioteka veikė ir Simne, tačiau ji nesuvaidino didesnio vaidmens. Biblioteka Simne įsteigta 1937 m. Bibliotekos fondas buvo 900 egz., daugiausiai skaitė moksleiviai. 1951 m. Simne įsteigus rajono centrą biblioteka perorganizuota į rajoninę biblioteką, jai suteikiamos naujos patalpos. Smarkiai pradeda augti knygų fondai, padidėja darbuotojų skaičius, turi 7 filialus aplinkiniuose kaimuose. 1959 m. biblioteka perorganizuojama į miesto biblioteką. 1983 m. biblioteka perkeliama į naujai pastatytus kultūros namus, suteikiamos erdvios patalpos. Atgavus nepriklausomybę bibliotekoje neliko sovietinės propagandos, komunistinių leidinių, į bibliotekos fondus sugrįžo sovietmečiu drausti leidiniai, išeivijos autorių kūriniai, kultūriniuose renginiuose daugiau dėmesio skirta tautiškumui, krašto istorijai. Biblioteka aktyviai vykdė projektinę veiklą: tapo moderniu, kompiuterines, kopijavimo, kompiuterinio raštingumo mokymo paslaugas teikiančiu informacijos centru [13]. Bibliotekoje kaupiamas krašto rašytinį paveldą atspindintis kraštotyros fondas, jame 2016 m. buvo daugiau kaip 260 leidinių. Minint bibliotekos 70-metį buvo išleistas jai skirtas bibliotekos darbuotojos Jūratės Smaidžiūnienės ir Vytauto Mikelionio leidinys „Simno miesto biblioteka“ [13].

Literatūra ir šaltiniai

1. Alytaus rajone atidengiamas pirmasis Lietuvoje paminklas po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams // Alytaus naujienos. – 2010, gruod. 11, p. 2.
2. Biržys, Petras. Alovės valsčius // Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 277-306.
3. Kviklys, Bronius. Simnas, Simno apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 1, p. 566-571.
4. Kviklys, Bronius. Simnas. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1982. – T. 2, p. 282-285.
5. Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – D. 2, p. 167-169.
6. Malonumai judant: turizmo maršrutas. – Kaunas, 2014, p. 56-60.
7. Miškinis, Algimantas. Simnas. – Iliustr. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 1999. – T. 1, p. 193-240.
8. Petrauskas, Juozas. Simnas. – 2004. – 83 p.: iliustr.
9. Piligrimų kelias Lenkija – Lietuva. – Alytus, [2008]. – 34 p. : iliustr.
10. Semaška, Algimantas. Simnas // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą . – Vilnius, 2006. – P. 463.
11. Simnas. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, 2010. – P. 162-163.

12. Simnas // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 2014. – P. 238-239
13. Smaidžiūnienė, Jūratė. Simno miesto biblioteka / Jūratė Smaidžiūnienė, Vytautas Mikelionis. – Alytus, 2007. – 48 p.: iliustr. – Virš. aut. nenurodyti. – Simno biblioteka spaudoje: p. 44-47 (63 pavad.). – Bibliogr.: p. 48.
14. Šeškevičius, Arvydas, Šeškevičius, Benonas. Simnas: informacinis leidinys. – Kaunas, 2006. – 199 p.: iliustr., faks., portr.
15. Totoraitis, Jonas. Simnas // Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. – Marijampolė, 2003. – D. 1, p. 489-492.
16. Turizmo ir investicijų gidas po Alytaus rajoną ir Punsko valsčių. – Alytus, 2006, p. 27-29.
17. Vanagas, Aleksandras. Simnas: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 209-213.
18. Žvilgsnis praeitin. – Alytus, 2004. – 40 p.: iliustr.

Parengė: Violeta Bernackienė, Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016; 2020