„Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Alytaus miestas Alytaus rajonas Druskininkų miestas Druskininkų savivaldybė Lazdijų miestas Lazdijų rajonas Varėnos miestas Varėnos rajonas
Alytaus rajonas Nemunaičio seniūnija Nemunaitis
Lankininkas, Vytautas. Iš Nemunaičio praeities. – Alytus, 2001. Knygos viršelis

Lankininkas, Vytautas. Iš Nemunaičio praeities. – Alytus, 2001. Knygos viršelis

Nemunaičio miestelis įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, 11 km į pietus nuo Alytaus [20]. Šiuo metu Nemunaitis yra seniūnijos centras [13].

Nemunaityje yra medicinos punktas, paštas, kultūros namai, biblioteka [1]. Nemunaityje gyveno ir svarbių darbų nuveikė: kunigas, knygnešys Feliksas Baltuška (1865-1944), knygnešys, daraktorius Ignas Jegialevičius (1880–1941), Šaulių organizacijos Nemunaičio valsčiuje įkūrėjas, švietėjas, mokytojas Antanas Saulevičius (1905-1945). Čia gimė kraštotyrininkas, knygų autorius Vytautas Lankininkas (1930-2015), vertėjas Algimantas Gudaitis (g. 1934).  Šiuo metu gyvena Alytaus rajono garbės pilietė, poetė, tautodailininkė Janina Truncaitė-Gruodienė (g. 1934 m.) [18, 5].

Miestelio vardas – vandenvardinės kilmės, kilęs nuo upės Nemunas pavadinimo [22].

Apie Nemunaitį rašoma visose lietuviškose enciklopedijose. Apie Nemunaičio miestelį, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai (iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“) [4]. Vietovės istorija apžvelgiama  kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [12]. Istoriko, archyvotyrininko Sigito Jegelevičiaus (1938–2014) monografija „Nemunaitis ir jo parapija“ skirta Nemunaičio parapijos 380-osioms metinėms. Joje pateikta gausi dokumentinė informacija apie Nemunaičio parapijos kaimus ir kitas gyvenvietes bei jų gyventojus, dvarą, sovietinę okupaciją, partizaninį karą, bažnyčią, žydus [7, 8]. Kraštotyrininko Vytauto Lankininko (1930-2015) knygoje „Iš Nemunaičio praeities“ rašoma apie buitį, tautines mažumas, švietimą, pirmąjį pasaulinį karą, nepriklausomybę, pokarį, yra pateikta padavimai ir papročiai bei kt. [13]. V. Lankininko knygos „Iš Nemunaičio praeities“ antroje dalyje „Nuotrupos“ rašoma apie Nemunaičio  mokyklą, žydus, apylinkių vietovardžių kilmę, yra pateiktas mokytojų, dirbusių Nemunaičio mokykloje, sąrašas ir kt. [14]. Janinos Gruodienės ir Valerijaus Rudzinsko knygoje „Nemunaitis amžių sandūroje“ rašoma apie Nemunaičio praeitį ir dabartį, parapijos literatus, pateikta jų kūryba. Taip pat yra medžiagos apie žymius Nemunaičio parapijos žmones [5]. Yra informacijos periodikoje ir internete.

Nemunaitis amžių sandūroje. – Alytus, 2000

Nemunaitis amžių sandūroje. – Alytus, 2000. Knygos viršelis

Nemunaičio įkūrimo data nėra tiksliai žinoma. Rašytiniuose 1384 m. kryžiuočių kelių aprašymuose paminėta Nemunaičio pilis. Lietuvos metrikuose ir kituose dokumentuose Nemunaitis minimas daugybę kartų [7]. Gyvenvietė ėmė augti po Žalgirio mūšio, kai ėmė augti prekyba mediena. Nuo 1519 m. miestelis tapo svarbiu miško ruošos ir prekybos centru. 1566 m. Nemunaitis buvo valsčius, priklausė Trakų pilininkui. 1792 m. gavo Magdeburgo teises. Katalikų parapija įsteigta 1625 m. Mykolo ir Kazimiero Sapiegų. XVIII a. Nemunaitis buvo Trakų vaivadijos seniūnijos centras, veikė pradžios mokykla. XIX-XX a. Nemunaitis buvo valsčius, nuo 1850 m. priklausė Rusijai [12, 13]. Nuo XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortiniu miesteliu netapo. 1916 m. Nemunaityje buvo įsteigta ir kurį laiką veikė Vilniaus „Ryto“ draugijos mokytojų kursai, jie išleido 18 mokytojų ir įdėjo tam tikrą indėlį į Lietuvos švietimo darbą [8, 19]. Iki 2012 m. veikė Nemunaičio pagrindinė mokykla. Kuriantis nepriklausomybei Nemunaityje įsteigtas valsčiaus komitetas, veikė valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, girininkijos įstaiga, kooperatyvas, 20 krautuvių, amatų dirbtuvės, kailių dirbimo įmonė. Nemunaičio valsčius priklausė Alytaus apskričiai. Veikė keltas per Nemuną [4, 14]. Sovietmečiu Nemunaitis buvo apylinkės centras. Čia organizuojamos įvairios kultūrinės ir pramoginės šventės, rengiamos stovyklos jaunimui [13].

Nemunaičio herbas

Nemunaičio herbas

Nemunaičio herbe – mėlyname lauke vaizduojamas Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalaitis, šv. Kazimieras, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – leliją. Šį herbą Nemunaičiui suteikė Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. kovo 19 d. Dabartinis istorinis herbas buvo atkurtas pagal vienintelį Lietuvos Metrikos piešinį ir patvirtintas 1999 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento [3, 15].

Jegelevičius, Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. – Kn. 2. Knygos viršelis

Jegelevičius, Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. – Kn. 2. Knygos viršelis

1625-1626 m. Mykolas ir Kazimieras Sapiegos įsteigė Nemunaityje parapiją ir pastatė pirmąją medinę bažnyčią. 1655 m. bažnyčia buvo rusų sudeginta. Po to čia buvo pastatyta nauja, didesnė bažnyčia. 1831 m. bažnyčią uždegė žaibas. Dabartinė neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia iškilo 1904 m. (archit. V. Michnevičius). Įspūdingas neogotikinis interjero ansamblis – du šoniniai altoriai, sakykla ir klausyklos. Didžiajame altoriuje kabo Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas su XVIII a. aptaisais. Bažnyčios šventoriaus kampe klebono kun. Vaitiekaus Želnios rūpesčiu įrengtas lurdas. Šventoriuje palaidotas bažnyčios statytojas, vienuolis pranciškonas kun. Feliksas Baltuška – Tėvas Silvestras. Jo iniciatyva 1933 m. Nemunaityje buvo įkurta vienuolių pranciškonų rezidencija [5, 7, 11].

Lankytini objektai:

Nemunaičio piliakalnis įrengtas dešiniojo kranto aukštumoje, į šiaurės rytus nuo Nemunaičio miestelio, miške. Jį beveik visą nuplovė Nemunas, išliko tik pietrytinis kraštas. Ant piliakalnio stovėjo Nemunaičio pilis, minima 1384 ir 1387 m. [2];

Lietuvos kario paminklas (Skulptorius  Vincas Grybas, atkurtas 1990 m.);

Misijų kryžius pastatytas 1934 m., nenugriautas net sovietmečiu, restauruotas 2011 m.;

Klebono akmuo – stambi uola Nemuno vagoje, ties Nemunaičiu. Ant šios uolos 1877 m. įmūryta vandens lygio svyravimo matuoklė, ji tebeveikia iki šiol;

Nemunaičio klintinių tufų atodanga. Bendras atodangos ilgis – 900 m., plotis – nuo 20 iki 30 m., aukštis – 1,2-10 m. [13];

Nemunaityje keletas į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų: Pranciškonų vasarnamis (u. k. 4395), Nemunaičio miestelio žydų senųjų kapinių dalis (u. k. 11507) [10].

Lankininkas, Vytautas. Nuotrupos. – Alytus, 2006. Knygos viršelis

Apie Nemunaitį savo eilėraštyje „Nemunaicin pagrybaucie“ dzūkiška tarme rašė Antanina Urmanavičienė. Nemunaityje gyvenanti poetė Janina Gruodienė apie gyvenimą Nemunaityje rašė savo biografinėje apybraižoje „Gyvenimo vingiai“, eilėraščiuose „Pasilik mumyse, Tėvyne“, „Mano miškas“ [6].

Nemunaičio biblioteka įkurta 1951 m. Bibliotekoje vykdoma aktyvi kultūrinė veikla, vyksta įdomūs susitikimai, popietės, edukaciniai užsiėmimai, tautodailės parodos, renkama kraštotyros informacija. Bibliotekos kraštotyros fonde 2016 m. buvo apie 20 leidinių.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Alytaus rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-07-21]. Prieiga per internetą: <http://www.arsa.lt/index.php?2625086550>.
  2. Alytaus rajono piliakalniai. – Vilnius, 2013, p. 70-72.
  3. Baraševičiūtė, Daiva. Nemunaitis turi herbą // Lietuvos žinios. – 1999, gruod. 29, p. 27.
  4. Biržys, Petras. Nemunaičio valsčius: [apie Nemunaitį, p. 354] // Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 351-361.
  5. Gruodienė, Janina, Rudzinskas, Valerijus. Nemunaitis amžių sandūroje. – Alytus, 2000, p. 79.
  6. Gruodienė, Janina. Nusišypsok saulei. – Alytus, 2001., p.16-20, 54-58, 69-72.
  7. Jegelevičius, Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. – Vilnius, 2002. – 1 kn.,  p. 631.  
  8. Jegelevičius, Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. – Vilnius, 2002. – 2 kn.,  p. 1367.
  9. Kolupaila, Steponas. Nemunaitis // Kolupaila, Steponas. Nemunas. – Čikaga. 1950, p. 123-124.
  10. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-07-21]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
  11. Kviklys, Bronius. Nemunaitis. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1987. – T. 6, p. 279-283.
  12. Kviklys, Bronius. Nemunaitis; Nemunaičio apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 406-408.
  13. Lankininkas, Vytautas. Iš Nemunaičio praeities. – Alytus, 2001. – 131 p.
  14. Lankininkas, Vytautas. Iš Nemunaičio praeities. – Alytus, 2001–2006. – 2 d.: iliustr. – D. 2: Nuotrupos. – 2006. – 105 [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 105 (6 pavad.).
  15. Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – D. 2, p. 131-133.
  16. Malonumai judant: turizmo maršrutas. – Kaunas, 2014, p. 39-44.
  17. Nemunaičio seniūnija. – Iliustr. // Alytaus rajonas = Alytus district: čia gera gyventi. – Vilnius, 2010, p.43-45.
  18. Nemunaičio seniūnija. – Iliustr. // Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1999, p. 56-57.
  19. Nemunaitis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 2014. – P. 262.
  20. Semaška, Algimantas. Nemunaitis // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą . – Vilnius, 2006. – P. 381.
  21. Turizmo ir investicijų gidas po Alytaus rajoną ir Punsko valsčių. –  Alytus, 2006, p. 18-19.
  22. Vanagas, Aleksandras. Nemunaitis: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 152-153.

 

Parengė: Violeta Bernackienė, Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016; 2020

Objektai
Nemunaičio miestelio žydų senųjų kapinių dalis
Nemunaičio piliakalnis su papiliu
Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Pranciškonų vasarnamis Nemunaityje
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų