Atnaujintos vietovės

Miroslavas – miestelis 12 km. į pietvakarius nuo Alytaus. Miestelis yra Miroslavo seniūnijos centras.

Miroslave yra gimnazija, ikimokyklinio ugdymo skyrius, ambulatorija, globos namai paštas, kultūros namai, biblioteka. Miroslave yra gimęs žymus psichologas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, keleto knygų autorius Justinas Pikūnas (g. 1920), kurio vardu pavadinta viena iš naujai atrastų žvaigždžių [18]. Čia gyvena politinis ir visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas Jonas Juravičius (g. 1948), tautodailininkas Jonas Matulevičius [13].

Valūnas, Petras. Miroslavas ir jo apylinkės. – Alytus, 1994. Knygos viršelis

Istoriniuose šaltiniuose Miroslavas vadinamas dviem vardais: Miroslavu ir Slabada. Miestelio vardas kilo nuo Bendrių ir Slabados dvarininko Miroslavskio pavardės. Ilgą laiką miestelis buvo vadinamas Slabada. Anot B. Kviklio, šis pavadinimas galėjo atsirasti iš gudų kalbos  žodžio sloboda – laisvė nuo mokesčių tiems, kurie naujai kuriamame kaime pirmi pradėjo gyventi [6].

Apie Miroslavo (Slabados) valsčių, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, mokyklą, piliakalnius ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai, iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [2]. Vietovės istorija apžvelgiama istoriko Jono Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ [16], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygose „Mūsų Lietuva“ [6] ir „Lietuvos bažnyčios“ [7], Alytaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo Vytuolio Valūno  knygoje „Miroslavas ir jo apylinkės“ [17] ir daugelyje kitų. Apie Miroslavą savo knygose ir straipsniuose rašė žymus Alytaus kraštotyrininkas  Juozas Petrauskas [11]. Mokslininkės, religijos istorikės Aldonos Vasiliauskienės knygoje apie iš Miroslavo kilusį psichologą, JAV lietuvių visuomenės veikėją Justiną Pikūną „Mokslo ir idealo keliu“ cituojami profesoriaus atsiminimai apie vaikystę gimtajame Miroslave, mokymąsi Miroslavo pradžios mokykloje 1927–1932 m. [19]. Yra informacijos internete, periodiniuose leidiniuose, visose lietuviškose enciklopedijose.

Pirmieji gyventojai, gyvenę iki XIII a. Miroslavo krašte, buvo jotvingių gentys. Jų buvimą mena šeši piliakalniai. Lietuvai kariaujant su kryžiuočių ordinu, šis kraštas tapo negyvenamas. Vėl gyventojai Miroslavo krašte pradėjo kurtis tik XVI a., valdant karaliui Žygimantui Senajam. Miroslavo pradžia laikoma 1744 m., kai Vilniaus kunigų sinodas įkūrė Slabados-Miroslavo parapiją. Miestelis Magdeburgo teisių neturėjo ir buvo visiškai priklausomas nuo vietinių dvarininkų, žmonės vertėsi žemdirbyste. Miestelyje gyveno smulkių bajorų, apie trečdalis miestelio gyventojų buvo žydai, kurie vertėsi prekyba. Bažnyčioje ir dvaruose buvo kalbama lenkiškai, o kaimuose – lietuviškai, nors tikrų lenkų krašte buvo nedaug. 1763 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždininkas Antanas Važinskis Miroslave įkūrė marijonų vienuolyną. 1769 m. marijonai buvo oficialiai įvesdinti ir jiems pavesta parapija. 1781 m. vienuoliai įkūrė parapinę pradžios mokyklą. Miroslavo krašto žmonės aktyviai dalyvavo 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose prieš Rusiją. Čia veikė sukilėlių būriai, vyko demonstracijos, šioje veikloje aktyviai dalyvavo vienuoliai, todėl 1864 m, rusų caro valdžia vienuolyną uždarė [16]. Miroslavo kunigai ir mokytojai, miestelio ir jo apylinkių šviesuomenė dalyvavo tautiniame lietuvių judėjime. 1906 m. Mirolave buvo įkurtas „Žiburio“ draugijos skyrius, užsiiminėjęs švietėjiška ir tautine veikla. 1907 m. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras, įsteigtas Blaivybės skyrius [17]. Nepriklausomybės metais Miroslavas buvo valsčiaus centras ir priklausė Alytaus apskričiai. 1919 m. Miroslave atidaryta vaistinė. 1925 m. – pašto agentūra, veikė vartotojų kooperatyvas „Artojas“. Veikdavo turgūs, miestelio moterys garsėjo kaip geros audėjos. Miroslave iškilmingai buvo minimos tautos ir valstybės šventės. Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos metais Miroslave buvo neramu, apylinkėse vyko mūšiai, nukentėjo ir žuvo daug žmonių, vokiečiai išnaikino Miroslavo žydus, vėliau siautėjo stribai, vyko trėmimai. Miroslavo apylinkėse aktyviai veikė Lietuvos partizanai. 1944 m. buvo suorganizuotas Kęstučio tėvūnijos partizanų padalinys, kuris 1945 m. vasario 13 d. buvo užėmęs Miroslavą. Buvo suimtas ir aikštėje prie bažnyčios sušaudytas visas vietos sovietinis aktyvas. Žuvusieji palaidoti Miroslavo kapinėse. Partizaninis judėjimas ilgai neišsilaikė, buvo įvesta sovietinė tvarka, kolektyvizacija. Miroslavas tapo kolūkio centro gyvenviete, kurios aplinka buvo gražiai prižiūrima, vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas [12, 17].

Miroslavo herbas

2004 m. Miroslavui suteiktas miestelio statusas, sukurtas herbas ir vėliava (dail. Rolandas Rimkūnas). Miroslavo herbas – mėlyname lauke sidabrinė kylanti koplyčia su auksiniu kryžiumi stogo viršuje ir auksiniu varpu arkoje. Tai Miroslavo simbolis – buvęs aukų kalnas Olakalnis su koplyčia. Koplyčia primena šio krašto praeitį ir vietos žmonių nuopelnus Lietuvos švietimui bei tautiniam atgimimui. Miroslavo herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2004 m. vasario 4 d. [3, 8].

Pirmoji bažnyčia Miroslave pastatyta apie 1718–1719 m. 1763 m. pirmosios vietoje pastatyta antroji medinė bažnyčia. Jos statyba rūpinosi Bendrių dvaro savininkas Antanas Važinskas ir jo žmona Teresė Venckavičiūtė-Važinskienė. 1835 m., trenkus žaibui, medinė bažnyčia sudegė. Tais pačiais metais pradėtas statyti naujas mūrinis pastatas, darbai užtruko iki 1847 m. Bažnyčia buvo su dviem mūriniais bokštais. 1895 m. kun. Antano Radzinsko iniciatyva bažnyčia buvo suremontuota ir atnaujinta, pakeisti bokštų viršūnių kupolai, pristatytos koplyčios, jose įrengti altoriai su gražiais paveikslais. 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo metu rusai atsitraukdami bažnyčios bokštus susprogdino, o bažnyčią sudegino. 1921 m. bažnyčia buvo vėl atstatyta: atstatyti bokštai, suremontuotas vidus ir išorė. Bažnyčia įgavo neoklasicizmo ir neobaroko bruožus. 1922 m. bažnyčia įšventinta Šv. Trejybės titulu. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo apgriauta, tačiau gyventojai ją vėl atstatė [7, 11, 16].

Miroslave yra keli paminklai:

2007 m. privačia iniciatyva buvo atidengtas paminklas Dainavos apygardos partizanams (A. Žmuidzinavičiaus g., tarp 4 ir 6 namų) [5];

Paminklas žuvusių partizanų atminimui pagerbti (A. Žmuidzinavičiaus g., tarp 4 ir 6 namų);

Iki šiol Miroslave yra paminklas liaudies gynėjams („stribams“) ir tarybiniams aktyvistams, kuris dviprasmiškai vertinamas vietinių gyventojų [1];

Netoli Miroslavo, prie kelio Seirijai–Alytus, stovi tarybinio kario skulptūra (aut. Vytautas Krušna);

Į Kultūros vertybių registrą įtrauktos ir valstybės saugomos Miroslavo kaimo trečiosios senosios kapinės, vadinamos Prūskapinėmis (u. k. 12281).

Miroslavo kapinėse palaidotas kunigas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas Ignas Čižauskas (1873–1926), taip pat Miroslavo mokykloje dirbęs mokytojas, žymaus istoriko Adolfo Šapokos pusbrolis Juozas Šapoka (1903–1990) [4].

Pirmoji biblioteka Miroslave pradėjo veikti marijonų vienuolyne XVIII a. 1772 m. buvo surašytas šios bibliotekos inventorius ir knygos. Iš šio sąrašo matyti, kad bibliotekoje buvo vertingų teologijos, filosofijos ir istorijos knygų. 1805 m.  vienuolyno bibliotekoje buvo 201 knyga [9], o 1811 m. – 397  [10]. Dabartinė Miroslavo biblioteka yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Savo veiklą pradėjo 1941 m. Bibliotekoje vyksta kultūriniai renginiai, spaudinių, fotografijų ir tautodailės parodos, palaikomi ryšiai su žymiais kraštiečiais [14]. Bibliotekoje kaupiamas krašto rašytinį paveldą atspindintis kraštotyros fondas, jame 2016 m. buvo daugiau kaip 200 leidinių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Baranauskaitė, Daina. Paminklas tarybiniams aktyvistams atminti vieniems nekliudo, kitus piktina. – Iliustr. // Dainavos žodis. – 2014, geg. 9, p. 1.
2. Biržys, Petras. Miroslavo valsčius: [apie Miroslavą, p. 332] // Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 1931. – T. 1: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, p. 329-348.
3. Jakulis, Algirdas. Miroslavas turės savo herbą // 2003, rugpj. 14, p. 21.
4. Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9: Alytaus krašte, p. 27-30, 55-56, 103-104 ir kt.
5. Kudzienė, Aldona. Miroslavo apylinkėse dar gyvas žodis „patriotizmas“: [Miroslavo bendruomenė (Alytaus r.) iškilmingai pagerbė Dainavos apygardos partizanų atminimą: privačia iniciatyva atidengtas ir pašventintas kovotojams skirtas paminklas]. – // Alytaus naujienos. – 2007, spal. 30, p. 1, 7.
6. Kviklys, Bronius. Miroslavas; Miroslavo apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 3, p. 563-566.
7. Kviklys, Bronius. Miroslavas. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1982. – T. 2, p. 232-234.
8. Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – D. 2, p 124-126.
9. Semaška, Algimantas. Miroslavas // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006. – P. 374.
10. Pacevičius, Arvydas. Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795-1864 metais: dingęs knygos pasaulis. – Vilnius, 2005, p. 31, 39, 45 ir kt.
11. Petrauskas, Juozas. Miroslavas // Alytaus naujienos. – 1993, lapkr. 10, p. 6.
12. Po Metelių-Žuvinto kraštą: turisto vadovas. – 2006, Vilnius. – P. 103.
13. Rodžius, Alvydas. Mėgstamiausia tema – Lietuvos kunigaikščiai: [apie tautodailininką J. Matulevičių iš Miroslavo kaimo]. – Iliustr. // Dainavos žodis. – 1999, birž. 11, p. 1, 3. 
14. Salys, Antanas. Praeitį saugo ateičiai: [apie Miroslavo bibliotekos bibliotekininkę, kraštotyrininkę Anelę Rinkevičienę, Alytaus r.) //Kauno diena. – 1997, rugpj. 21, p. 24. 
15. Šimkevičius, Šarūnas. Dzūkijos spaudos keliais. – Kaunas, 2014, p. 135-136.
16. Totoraitis, Jonas. Miroslavas // Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija. – Marijampolė, 2003. – D. 1, p. 384-387.
17. Valūnas, Miroslavas ir jo apylinkės. – Alytus, 1994. – 85, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 85.
18. Vasiliauskienė, Aldona. Mokslininko iš Miroslavo vardu pavadinta viena iš žvaigždžių: [apie Detroito universiteto profesorių, Amerikos psichologų sąjungos bei Mičigano mokslų akademijos narį J. Pikūną]. – Portr. // Alytaus naujienos. – 2000, saus. 6, p. 7. 
19. Vasiliauskienė, Aldona. Mokslo ir idealo keliu. – Kaunas, 2001, p. 17-42.

Parengė: Violeta Bernackienė, Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016; 2020