„Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Alytaus miestas Alytaus rajonas Druskininkų miestas Druskininkų savivaldybė Lazdijų miestas Lazdijų rajonas Varėnos miestas Varėnos rajonas
Druskininkų miestas Druskininkų miestas

DRUSKININKŲ MIESTAS

Druskininkai, seniausias Lietuvos kurortas, yra pietinėje Lietuvos dalyje. Druskininkus kerta didžiausia Lietuvos upė Nemunas. Tai piečiausias Lietuvos miestas.

Miesto ribose gyvena 12 441 gyventojų [12]. Per metus Druskininkus aplanko apie 350 000 turistų, maždaug pusę jų sudaro užsienio šalių gyventojai.

Druskininkuose veikia keturios mokyklos: Atgimimo,  „Ryto“ gimnazija, Saulės pagrindinė ir M. K. Čiurlionio meno. Galima aplankyti tris šventoves: Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus (Ratnyčios) bažnyčią bei Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvę. Taip pat veikia Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka ir vienas jos miesto padalinys.

Druskininkuose leista ir leidžiama periodinė spauda: „Druskininkų savaitė“ (1989–1990 m.), „Druskonis“ (leidžiama nuo 1989 m.), „Druskininkų naujienos“ (2001–2016 m.), „Mano Druskininkai“ (leidžiama nuo 2011 m.).

Druskininkuose gyveno ar kūrė ne vienas žymus žmogus: vertėjas, rašytojas Antanas Dambrauskas (1911–1995), poetė, lituanistė Nijolė Miliauskaitė-Bložienė, poetas Vytautas Petras Bložė (1930–2016), pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas Karolis Dineika (1898–1980), kompozitorius, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), filosofas, politinis bei visuomenės veikėjas prof. Justinas Karosas (1937–2012), skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), poetas, dramaturgas, vertėjas Justinas Marcinkevičius (1930–2011), dailininkas Alfonsas Šuliauskas (1938–2017) ir kt..

Druskininkų kaimo pavadinimas minimas 1765 m. Pirmiausia pasakytina, kad vardas turi priesagą –ininkai. Gyvenamųjų vietų vardų, sudarytų su priesaga –ininkai arba –ninkai, yra nemažai. Pietų Lietuvai tokia gyvenamųjų vietovių vardų daryba ypač būdinga (Dulgininkai, Ilgininkai, Obelninkai ir kt.) [17]. Druskininkų pavadinimas galėjęs susidaryti iš bendrinio žodžio – amato, verslo ar užsiėmimo pavadinimo – druskininkas.

Vytautas Valentukevičius. Druskininkų raidos chronologija. – Druskininkai, 2004. Knygos viršelis

Informacijos apie Druskininkų miestą yra labai daug ir įvairiomis kalbomis. Istorikas, pedagogas, kraštotyrininkas, druskininkietis, jau nuo 1945 m. kaupiantis įvairią medžiagą apie šį miestą prie Nemuno Vytautas Valentukevičius 210-ųjų kurorto metinių proga (2004 m.) išleido 2-jų dalių knygą „Druskininkų raidos chronologija [15]. Knygoje autorius aprašo reikšmingus Druskininkams įvykius nuo seniausių laikų iki 2004 metų pradžios. Gausiai iliustruotas leidinys yra vienintelė tokio pobūdžio ir apimties knyga, atskleidžianti kurorto istoriją. Knygoje skelbiami dokumentai bei statistiniai duomenys suskirstyti

pagal miesto raidos etapus. Pateikiami vietinės valdžios priimti sprendimai primena spręstus aktualiausius Druskininkų savivaldybės klausimus [15]. Knygoje chronologiškai analizuojami įvairūs istoriniai etapai: Priešistorinis Druskininkų apylinkių laikotarpis; Druskininkai nuo I amžiaus iki 1794 metų; Druskininkai carinės Rusijos valdžioje; Druskininkai 1914 m. karo audrose; Lenkmetis; Vokiečių okupacijos metai; SSRS antrosios okupacijos metai; Pirmieji nepriklausomybės dešimtmečiai; Trečiasis nepriklausomybės dešimtmetis. Knygoje „Druskininkų raidos chronologija. II“ yra šaltinių ir literatūros nuorodos, vardų rodyklė bei geografinė ir sąvokų rodyklė [16].

Vytautas Valentukevičius. Druskininkų raidos chronologija. II – Druskininkai, 2014. Knygos viršelis

Vytautas Valentukevičius yra parengęs ir „Druskininkų istorinį kalendorių“  (Druskininkai, 1999), taip pat leidinį „Sąjūdžio žingsniai Druskininkuose“ (Druskininkai, 1998).

Minėtina istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Redos Griškaitės knyga „Mineralinis miestelis“, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje = „Минеральное местечко“, или Начало курортной культуры в Литве = „Mineralne miasteczko“, albo Początek kultury uzdrowiskowej na Litwie: pagal Vasilijaus von Rothkircho rankraštį „Užrašai apie Druskininkus“, kurioje pateikiama plati Druskininkų miesto tyrimų istoriografija, t. y. apžvelgiami Druskininkų tema rašiusių autorių kūriniai [8].

Vertingos šios autorės publikacijos „Carlas von Schmithas ir Druskininkų kurorto pradžia“ leidinyje „Lietuvos istorijos metraštis“ (2004, t. 1, p. 71-102), taip pat „Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir skaitytojai“ [7].

Vytautas Valentukevičius. Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais. – Druskininkai, 2005. Knygos viršelis

V. Valentukevičius taip pat išleido knygą „Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais [9]. Ji parengta straipsnių rinkinio pagrindu. Straipsniai parašyti remiantis prisiminimais bei pokalbiais su žmonėmis, kurie kovojo dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Straipsniai papildyti medžiaga iš KGB ir LYA archyvų. Leidinyje pirmą kartą skelbiami dokumentai apie įvykius Druskininkų krašto kaimuose. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir planais, kurie padeda lengviau surasti aprašomas įvykių vietoves. Knygoje analizuojami įvykiai nuo 1930 m. iki 1954 m.

Druskininkai. Pirmieji nepriklausomybės metai. – 1997. Knygos viršelis

1997 m. išleista didelės apimties studija  Druskininkai. Pirmieji nepriklausomybės metai“ [2]. Leidinį sudarė druskininkietis, pedagogas Vytautas Vaikšnoras.

Apie Druskininkų gyvenvietės formavimosi istoriją: raidą, planus, brėžinius ir nuotraukose užfiksuotus svarbiausius istorinius architektūros objektus, iki pat 1995 m. rašė architektas  Algimantas Miškinis knygoje „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values“ [11].

Daugiau apie Druskininkų kurorto architektūrą rašė Jurgis Bučas straipsnyje „Senoji Lietuvos kurortų architektūra“ [1].

„Kultūros paminklų enciklopedijoje“ rašoma apie Druskininkų bažnyčią, daugelį vilų [10].

Pamatyti išlikusią medinę Druskininkų architektūrą nuotraukose galima Andriaus Surgailio albume „Mediniai Druskininkai = Wooden Druskininkai“ [14]. Šiuolaikiniams Druskininkų gamtos vaizdams ir architektūrai skirtas architekto, dailininko  Valdo Giliaus  fotografijų albumas „Druskininkai“ [6].

Apie Druskininkus rašoma žinomo kolekcininko Šarūno Šimkevičiaus knygoje „Dzūkijos spaudos keliais“ (Kaunas, 2014) ir kt.

Išleista keletas informacinių leidinių apie Druskininkus (Arolfo Medonio, Benjamino Kondrato, Alvidos Antoninos (Alwida Antonina) Bajor ir kt.). Kurorto vaidmenį sovietmečiu atskleidžia išleista bibliografinė rodyklė „Druskininkai – seniausias Respublikos kurortas“. Šią bibliografiją 1967 m. parengė sanatorijos „Draugystė“ bibliotekos darbuotojai. Leidinyje pateikiamas literatūros sąrašas lietuvių, rusų, lenkų kalbomis [13].

Archeologiniai duomenys liudija, kad Druskininkų apylinkėse žmonės gyveno akmens amžiuje: prie Ratnyčios aptiktos 7 stovyklavietės, priskiriamos laikotarpiui nuo ankstyvojo mezolito iki neolito pabaigos, o tarp Druskininkų ir Švendubrės (aukštame Nemuno krante) – 6 mezolito pabaigos ir neolito. Tačiau šios pirmosios gyventojų žymės dar nėra pagrindas kalbėti apie ankstyvą gyvenvietės atsiradimą dabartinio miesto vietoje. Apie Druskininkus galima kalbėti tik nuo XVI a. Ankstyviausias istorijos šaltiniuose kol kas aptiktas vietovės paminėjimas (Druski) gali būti siejamas su 1596 m., kuomet „kaimas atiduotas ponui Voropajui“ [15].

1789 m. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai. Jų paskatintas, vietovę apžiūrėjo Lietuvos-Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.

Tačiau iki tikro kurorto reikėjo palaukti. Po Vilniaus universiteto profesoriaus Ignacijaus Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų įvyko pokyčiai. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 m. vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. Siekiant gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą, 1841 m. įsteigta Druskininkų gydytojų draugija. Informacijos skleidimu apie kurorte vykdomus gydymus užsiėmė gydytojas Ksaveras Volfgangas. Jo pastangomis 1844 m. Gardine buvo pradėtas leisti žurnalas lenkų kalba „Ondyna  Druskienickich  Źródeł“ („Druskininkų šaltinių undinė“) (1844–1846), kuriame skelbta nemažai kurortui skirtos medžiagos.

XIX a. pabaigoje Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Druskininkai labai nukentėjo. Nors 1923 m. pavasarį oficialiai atidarytas pirmas kurortinis sezonas po karo, tačiau kurortas atkurtas tik 1930, iniciatyvą perėmus Lenkijos krašto bankui: padaryta keletą naujų gręžtinių šaltinių, sparčiai augo besigydančiųjų skaičius (1930 m. buvo 7900, o 1937 m. jau 11000 ligonių), pastatyta daug naujų vilų. 1924–1939 m. buvo ypač populiarus gydytojos Eugenijos Levickos gydymo saule, oru ir judėjimu parkas („Zaklad lecznicznego stosowania sonca, powietrza i ruchu“).

1928 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės.

Po Antrojo Pasaulinio karo, 1951 m., parko atkuriamuosius darbus pradėjo bei toliau taikė gydomosios kūno kultūros gydymo metodikas Karolis Dineika. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam SSSR žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių [9].

Druskininkų miesto herbas

Druskininkų miesto herbą 1994 m. balandžio 19 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Herbas sukurtas pagal dailininko Agniaus Tarabildos projektą. Herbo aprašymas: herbinio skydo mėlyname lauke vaizduojamos trys stilizuotos sidabrinės (baltos) pušys su trimis auksinėmis (geltonomis) karūnomis viršuje [2].

Pirmieji kurorto planai ir brėžiniai pradėti sudarinėti 1837 m. Gardino gubernijos architektui padėjėjui Fordonui pavesta sudaryti kurorto projektą. Iš šių šaltinių kol kas rasti du brėžiniai. Tai architekto sudarytas „Gardino gubernijos Druskininkų mineralinių vandenų apylinkės planas“ bei „Planai, fasadai ir pjūviai mineralinių vandenų statybai prie Druskininkų kaimo“. Pirmajame dokumente užfiksuota kaimo ir jo aplinkos Nemuno vingyje tikroji būklė, o iš projektuojamų elementų – gydyklos pastatai panemunėje – šalia mineralinių šaltinių.

Apie miesteliui skirtą plotą ir jo gatvių tinklą galima spręsti pagal kol kas ankstyviausio, aptikto apie 1880 m. plano pagrindu sudarytą retrospektyvinę schemą. Planas pavadintas „Druskininkų kurortinio miestelio Gardino gubernijoje ir apskrityje bei Pagankos miestelio Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje planas“. Pagal jį numatytos dvi aikštės bažnyčiai ir cerkvei statyti. Pats miestelis suprojektuotas pagal XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmos pusės „rusų miestų“ planavimo principus. Panaudotos dvi skirtingo pobūdžio gatvių tinklo schemos – stačiakampė ir vėduoklės pavidalo [11].

XIX a. 6 dešimtmetyje pradėjo veikti 100 lovų ligoninė (špitolė), pastatytas vasaros teatras. 1856 m. inžinierius Gaselmonas pastatė kurhauzą su galerija pokyliams (sudegė I Pasaulinio karo metais, jo vietoje veikia muzikinis restoranas „Kolonada“) bei mūrinį dviaukštį „Centrinį“ viešbutį.

1865 m. pastatyta Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė.

1871 m. įvykęs gaisras sunaikino didesnę miesto dalį. Sudegė 25 vasarnamiai, vaistinė ir 35 ūkiniai pastatai [15].

XIX a. paskutiniais dešimtmečiais pastatyta dviaukštė medinė vila „Džulijani“ su minareto tipo bokštu, mediniai pensionatai „Maurė“ (arba „Maurytanka“ [14]; išlikę, Vasario 16-osios g. 1), „Omega“ (išlikę, Maironio g. 14) ir „Imperial“ (išlikę, Maironio g. 16), vienaukštė mūrinė Bukovskio vila, vila „Radium“ (išlikę, Kosciuškos g. 7) [11].

XX a. pastatyta nemažai naujų pastatų: vila-kazino „Kotryna“, vilos „Limba“, „Marta“, Krinskio pensionatas-viešbutis ir kt. 1898–1899 leista pradėti kapinių koplyčios statybą. Statybos iniciatorius – kunigas St. Dževinskis ir parapijiečiai. Projekto autorius J. Mazurkevičius [15].

Nurodoma, kad XX a. pradžia buvo miestelio augimo kulminacija. Pastatytas tiltas per Nemuną. Iki 1905–1906 m. pastatyta turtuolio Adolfo Kresnovskiui vila „Linksma“ (m.; išlikę, Čiurlionio g. 73).

1909 m. sumanyta statyti naują, didesnę mūrinę bažnyčią senosios vietoje (statyta 1844–1852 m.), Varšuvos architektas Stefanas Šileris parengė projektą. Statyba pradėta 1912 m. finansuojant kunigui Boleslovui Valejkiui. Chemikas Markevičius pasistatė medinę vilą (išlikę, Šv. Jokūbo g. 17).

Iki 1930 m. dar vyko naujų vilų ir pensionų statyba pagal XX a pr. išplitusias bei kiek modifikuotas architektūros formas: atsirado „šveicariško“ ir „vokiško“ tipo vilų.

1931 m. pabaigta statyti raudonų plytų neogotikinė bažnyčia. [10] Ji praturtino miesto architektūrą, tapo reikšmingu jo panoramos akcentu. 1935 m.

7 XX a. dešimtmetyje pastatytas kino teatras, paštas, „Nemuno“ sanatorija (1970 m.). Statant istorinėje miesto dalyje naujus objektus, nemaža senosios savitos architektūros medinių pastatų buvo nugriauta [11].

Druskininkų fizioterapijos gydyklų rekonstrukcija į vandens pramogų parką pradėta 2004 m., projektas baigtas įgyvendinti 2006 m. Rekonstrukcijos projekto autoriai architektai K. Kisielius, V. Kančiauskas [4].

2011 m. rugpjūčio 26 d. atidaryta Snow Arena – uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas Druskininkuose (archit. „Urban Architects“, „Senojo miesto architektai“).

2015 m. lapkričio 25 d. pradėjo veikti Druskininkų „Lynų kelias“ – vienintelis Lietuvoje keleivinis lyninis keltuvas. Jis jungia du lankomiausius Druskininkų turistinius objektus – Vandens parką ir „Snow Areną“.

Druskininkų Senosios miesto kapinės – kapinės, esančios Druskininkų mieste, šalia Druskonio ežero. Kapinės įkurtos XIX amžiuje. Pirmasis miestelio gyventojas čia buvo palaidotas 1858 m. Šiose kapinėse palaidotas gydytojas Ksaveras Volfgangas, žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ leidėjas, daktaras Janas Pileckis, vadintas „Druskininkų karaliumi“, M. K. Čiurlionio tėvai, sesuo, etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė ir kt.

Druskininkuose gausu kultūrinių ir kitų lankytinų objektų. Apie juos rašoma leidinyje „Istoriniai ir kultūros objektai Druskininkuose ir Gardine = Historical and cultural objects in Druskininkai and Grodno = Исторические и культурные обьекты в Друркининкай и Гродно“: [projektas „Turizmo skatinimas didinant regionų istorinį ir kultūrinį žinomumą“] (Druskininkai, 2011). Išsamioje „Kultūros paminklų enciklopedijoje: „Rytų Lietuva. I“ pateikiama lankytinų objektų sąrašas [10]. Druskininkų gidų asociacija parengė ir išleido „Druskininkų krašto lankytinų kultūros objektų rodyklę“ [5], o Druskininkų turizmo ir informacijos centras nuolat rengia naujausios informacijos leidinius. Vienas iš jų „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“ [3].

Muziejai

Druskininkų miesto muziejus (M. K. Čiurlionio g. 59). Dar kitaip vadinamo vila „Linksma“. Veikla pradėta vykdyti nuo 1999 m. Muziejuje įrengta nuosekli kurorto istorijos ekspozicija, sukaupta Druskininkų ikonografinė ir archyvinė medžiaga.

Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus (Vilniaus al. 24). Atidarytas 1996 m. Jo įkūrėjas tremtinys Gintautas Kazlauskas. Čia nuolat veikia trys ekspozicijos, kurios vaizduoja tremtį, 1944-1953 m. Lietuvos  pasipriešinimą okupacijai, partizanų kovas bei moterų dalyvavimą šiuose įvykiuose.

Miško muziejus „Girios aidas“ (M. K. Čiurlionio g. 116). Įkurtas 1971 m. miškininko Algirdo Valavičiaus iniciatyva. Tai vieta iš arti pažinti Dzūkijos gamtą ir supažindinti vaikus su miško gyvūnais, vabzdžiais, paukščiais ir augalais.

Druskininkuose yra šie muziejai žymiesiems žmonėms:

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinis muziejus (M. K. Čiurlionio g. 35) [10]. Įkurtas M. K. Čiurlionio tėvų namuose 1963 m.

Antano Dambrausko memorialinis kambarys (Vilniaus al. 24, II aukštas). Buvusio politinio kalinio, žymaus kultūros veikėjo Antano Dambrausko memorialinis kambarys.

Vytauto Kazimiero Jonyno galerija (M. K. Čiurlionio g. 41). Eksponuojami V. K. Jonyno piešiniai, grafikos, tapybos, skulptūrų ir vitražo projektai, kitų kūrėjų darbai.

Paminklais Druskininkuose pagerbti šie žymūs žmonės:

Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė – Lenkijos ir Abiejų Tautų Respublikos valdovai (skulpt. Dalia Matulaitė) (Nemuno pakrantėje).

Donatas Banionis – Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius, režisierius. Skulptūra vaizduoja ant suolelio sėdintį jauną D. Banionį su šalia stovinčia gerve  (skulpt. Mindaugas Junčys). Skulptūra atidengta 2010 m. prie sveikatingumo ir poilsio centro „Grand SPA Lietuva“ (V. Kudirkos g. 45).

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – lietuvių kompozitorius, dailininkas (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Rimantas Dičius) [18]. (M. K. Čiurlionio skvere, V. Kudirkos g. 45). Paminklas pastatytas 1975 m.

Karalius Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius. (skulpt. Vytautas Kašuba) (Vasario 16-osios g. 6).

Vincas Krėvė-Mickevičius – rašytojas, visuomenės veikėjas (skulpt. Alfredas Vincentas Ambraziūnas). Rašytojo portretinė kompozicija buvo atidengta 1989 m.  (M. K. Čiurlionio–V. Krėvės gatvių sankirtoje).

Žakas Lipšicas – skulptorius (skulpt. Vladas Kančiauskas). Paminklas pastatytas šalia Žako Lipšico memorialinio muziejaus (Šv. Jokūbo g. 17).

Memorialinėmis lentomis Druskininkuose pagerbti šie žymūs žmonės:

Antanas Dambrauskas – antikinės literatūros vertėjas, rašytojas, Druskininkų miesto garbės pilietis (Vytauto g. 11).

Karolis Dineika – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas. (K. Dineikos sveikatingumo parkas).

Eugenija Levicka – gydytoja, pirmoji 1924 m. atidariusi gydymo saule, oru ir judėjimu parką (K. Dineikos sveikatingumo parkas).

Alfonsas Šuliauskas – dailininkas, Druskininkų garbės pilietis (Druskininkų g. 8).

Meno objektai, skulptūros:

„Avinai“  (skulpt. Dalia Matulaitė) (Vijūnėlės parkas).

„Motinystė“ (skulpt. Bronius Vyšniauskas) (Vytauto g. 23) [10].

„Poilsis“ (skulpt. Juozas Kėdainis), pastatyta 1959 m.  (Gydyklų parkas) [10].

„Prie šaltinio“  (skulpt. Antanas Dimžlys), pastatyta 1965 m. (Gydyklų parkas) [10].

„Ratnyčėlė“  (skulpt. Bronius Vyšniauskas). Ratnyčios upės pakrantę papuošė 1962 m. [10].

„Svetingumo vartai“ – skirta Sąjūdžio 25-mečiui paminėti (skulpt. Tadas Gutauskas) (Šv. Jokūbo ir Taikos gatvių sankirtoje).

 „Šaulys“ (skulpt. Vytautas Narutis (M. K. Čiurlionio g. 2).

Skulptūrų parkai

Skulptūrų parkas „Muzikinis skveras“ – Septynios parko skulptūros simbolizuoja gamos natas (šalia Druskininkų meno mokyklos, Vytauto ir Čiurlionio gatvių sankirtoje).

Skulptūrų parkas Žakui Lipšicui atminti (Kurorto g.).

Medžio skulptūrų kompleksas prie Druskonio ežero – tautodailės skulptūrų ekspozicijos Druskonio legendų tematika.

Keramikinių skulptūrų ekspozicija Vilniaus alėjoje – brolių J. ir B. Arčikauskų keraminių skulptūrų kompoziciją galima išvysti vaikštinėjant Vilniaus alėja. Kompoziciją sudaro skulptūros „Laivas“, „Skruzdėlynas“, „Driežas“, „Varnas“, „Ožiaragis“, „Dagys“ ir „Laumė“, pastatytos 1987 m.

Turistiniai maršrutai:

Saulės takas – K. Dineikos sveikatingumo parkas – Veisiejų gatvė – Alkos tvenkinys – medinis tiltukas – Ratnyčios upelis – Ratnyčios tiltukas.

Druskininkai minimi grožinėje literatūroje ir atsiminimuose. Kultūrinis Druskininkų gyvenimas XIX a. viduryje (pramogos, koncertai, teatro spektakliai, menininkų pasaulis ir kt.) atsispindi 1854 m. parašytuose publicisto, literato Vasilijaus von Rothkircho (1819–1891) rankraštyje išlikusiuose „Užrašuose apie Druskininkus“, kurie iliustruoti puikiais paties autoriaus piešiniais. Daug šių užrašų ištraukų ir jų komentarai pateikiami istorikės Redos Griškaitės knygoje „Mineralinis miestelis“ [8].

Lenkų rašytojos Elizos Ožeškienės (Eliza Orzeszkowa, 1841–1910) romano „Paskutinė meilė“ (Kaunas, 1995) veiksmas vyksta Druskininkų kurorte.

Išleistas Romo Sadausko eilėraščių rinkinys Atvirlaiškiai ir atvirukai iš Druskininkų“ (Druskininkai, 2004) ir publicistikos rinktinė „Bambeklio užrašai, arba laiškai į Druskininkus“ (Vilnius, 1994).

Interviu rinkinyje „Pokalbiai su kurorto senbuviais: ir ne tik su jais“ (Druskininkai, 2002) pateikiama žymių druskininkiečių prisiminimai apie miestą. Kalbinami poetai Vytautas Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis dailininkas Alfonsas Šuliauskas ir kt. Leidinį sudarė Antanas Zabotka.

Atsiminimų yra parašiusi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė (Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2014, bal. 5-19) ir kt.

1994 m. rugpjūčio 31 d. Kultūros ministerijos ir Druskininkų miesto valdybos pritarimu, reorganizavus dvi miesto suaugusiųjų bibliotekas ir vaikų biblioteką įregistruota Druskininkų miesto viešoji biblioteka.

Nuo 2012 m. sausio 31 d. Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-15 ,,Dėl Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos struktūros ir fondų’’ savivaldybėje veikia viešoji biblioteka, miesto padalinys, Leipalingio padalinys, Viečiūnų padalinys.

2012 m. vasario 13 d. duris atvėrė unikalaus dizaino, moderni Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka, savo architektūra primena užverstą knygą (archit. Justina Padvarskaitė, Danutė Padvarskienė).

Kuriant naujosios bibliotekos erdvę atsisakyta uždarų knygų sandėliavimo patalpų principo ir suformuotos atviros, patogios bei patrauklios viešosios erdvės, kurių pagrindinis tikslas – sukurti palankią aplinką knygos skaitymui, savišvietai, skatinti dalinimąsi informacija ir jos įsisavinimą moderniomis priemonėmis.

Bibliotekos kraštotyros fonde – kraštiečių knygos, spausdintuose šaltiniuose esanti informacija apie kraštiečius, taip pat leidiniai, skirti Druskininkų ir jo krašto istorijai, literatūrai, švietimui, kultūrai bei autografuoti leidiniai. 2019 metų pradžioje kraštotyros fondą sudarė 1174 leidiniai.

Kraštotyros informacijos bibliografiniai įrašai saugomi kraštotyros kartotekoje, o nuo 2003 m. – elektroninėje duomenų bazėje. Biblioteka dalyvauja LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema) analizinės bibliografijos posistemio kūrime ir į šią duomenų bazę siunčia analizinius įrašus iš vietinės periodinės spaudos.

Periodikos straipsnių kopijos, taip pat informacija iš kitų spausdintų šaltinių apie žymius Druskininkų krašto žmones bei krašto istoriją kaupiama atskiruose teminiuose aplankuose, kurie populiarūs skaitytojų tarpe dėl greitai surandamos reikalingos informacijos.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Bučas, Jurgis. Senoji Lietuvos kurortų architektūra // Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Urbanistika ir rajoninis planavimas. – Nr. 16 (1990), p. 111.
  2. Druskininkai. Pirmieji nepriklausomybės metai – Vilnius, 1997. – 415, [1] p.: iliustr.
  3. Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas – Kaunas, 2011. – 60 p. : iliustr.
  4. Druskininkų fizioterapijos gydyklų rekonstrukcija į vandens pramogų parką [interaktyvus]. [žiūrėta 2020-05-29]. Prieiga per internetą: < http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/743>.
  5. Druskininkų krašto lankytinų kultūros objektų rodyklė: Informacinis–metodinis leidinys. – Druskininkai, 2016. – 80 p.: iliustr.
  6. Gilius, Valdas. Druskininkai: [fotografijų albumas]. – Liškiava [2006] – 207, [1] p.: iliustr.
  7. Griškaitė, Reda. Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir skaitytojai: [apie period. leid. „Ondyna Druskienickich Źródeł“ („Druskininkų šaltinių undinė“), 1844–1846 m.] – Bibliogr. išnašose. // Metai. – 1994, Nr. 5, p. 98-120.
  8. Griškaitė, Reda. „Mineralinis miestelis“, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje = „Минеральное местечко“, или Начало курортной культуры в Литве = „Mineralne miasteczko“, albo Początek kultury uzdrowiskowej na Litwie: pagal Vasilijaus von Rothkircho rankraštį „Užrašai apie Druskininkus“. – Vilnius, 2003. – 326, [1] p.: iliustr., faks. – Virš. aut. ir antr. nenurodyti. – Gretut. tekstas liet., lenk., rus. – Santr. angl., vok. – Bibliogr., p. 305-308, ir išnašose. – R-klės: p. 311-326.
  9. Druskininkų savivaldybė [interaktyvus]. [žiūrėta 2020-05-27]. Prieiga per internetą: <https://druskininkusavivaldybe.lt/go.php/Istorija538>.
  10. Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 103-113.
  11. Miškinis, Algimantas. Druskininkai. – Iliustr., žml., schem. – Bibliogr. str. gale // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 1, p. 301-323.
  12. Nuolatinių gyventojų skaičius metų pradžioje. Oficialiosios statistikos portalas [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2020-05-22]. Prieiga per internetą: < https://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=376c6342-bd63-49d5-9960-03b0a6a7b559#/>.
  13. Petrauskas, A. Druskininkai – seniausias respublikos kurortas : [bibliografinė rodyklė] – Alytus, 1967. – 47 p.
  14. Surgailis, Andius. Mediniai Druskininkai = Wooden Druskininkai: [fotoalbumas] – Vilnius, [2011]. – 175, [1] p.: iliustr.
  15. Valentukevičius, Vytautas. Druskininkų raidos chronologija – Druskininkai, 2004. – 270, [2] p.: iliustr.
  16. Valentukevičius, Vytautas. Druskininkų raidos chronologija. II – Druskininkai, 2014. – 203, [1] p.: iliustr.
  17. Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai – Vilnius, 1996, p. 60-62.

Parengė Agnė Mikelionytė (Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka), 2020