„Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Alytaus rajonas Druskininkų savivaldybė Lazdijų rajonas Varėnos rajonas
Alytaus rajonas Alovės seniūnija

Alovės seniūnija yra pietrytinėje Alytaus rajono dalyje. Ribojasi su Punios, Pivašiūnų, Daugų, Raitininkų ir Nemunaičio seniūnijomis, Alytaus miestu ir Varėnos rajonu. Seniūnijos teritorijai priklauso Alovė ir 36 kaimai. Didžiausi kaimai – Venciūnai, Alytus, Ilgai. Seniūnija suskirstyta į 3 seniūnaitijas: Alytaus, Alovės, Venciūnų. Seniūnijos centras – Alovės kaimas, įsikūręs 9 km į pietryčius nuo Alytaus, šalia Alovės ežero, iš kurio išteka Alovės upelis (7,9 km ilgumo), dešinysis Nemuno intakas. Yra 3 ežerai – Alovės (plotas 76 ha, vidutinis gylis 2,6 m., kranto linija vingiuota, jos ilgis 5,1 km.), Sausvingis, Ilgų [1, 6, 7].

Seniūnijoje gyvena apie 2980 gyventojų, iš jų – 1445 vyrų ir 1935 moterų (2011) [1].
Seniūnijos plotas -14 237 ha, iš jų apie 45 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 41 proc. – miškai, 14 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai [7].

Alovės vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV amžiaus. Vardas per amžius daug kartų keitėsi: 1692 m. jis buvo vadinamas Holava, XIX a. pradžioje Olava, 1864-1914 m. pagal savininko Aleksandro Maniuchino vardą vadinosi Aleksandrava, 1911– 1917 m. – Alavė, nuo 1920 m. iki šiol – Alovė. Pasak kalbininko Aleksandro Vanago, vardo kilmė visiškai aiški – miestelio vardas Alovė radosi iš upės vardo Alovė – Nemuno dešinysis intakas [20].

Alovėje ir jos apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija iki mūsų dienų išlikę pilkapiai ir senkapiai.
1899 m. archeologas prof. Eduardas Volteris kasinėjo Alovėje VII-IX a. pilkapius [8]. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad Alovėje buvo nedidelė kunigaikščių medžioklės pilaitė, kur būdavo apsistojama pailsėti, užkąsti. Manoma, kad XV a. čia galėjo lankytis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis. Išlikę keletas jo rašytų laiškų iš Alovės. Šalia Alovės buvo įkurtas kunigaikščio žirgynas [4]. Praeityje buvo dvi Alovės – Raudonoji ir  Baltoji Alovė (išsidėsčiusi arčiau kelio), nes vienoje trobesiai buvo balti, o kitoje (už ežero) – raudonų plytų. Alovės valsčius įkurtas XIX a. antroje pusėje, iki Pirmojo pasaulinio karo jis vadinosi Aleksandravos valsčius (rus. Aleksandrovskaja volast). Po 1831 m. sukilimo prie valsčiaus buvo prijungtas ir Alytaus miestas.

1865 m. Alovėje buvo įsteigta liaudies mokykla. Alovės mokykla yra viena seniausių Alytaus rajone.

II sovietinės okupacijos metais nemaža dalis gyventojų iš Alovės ir jos apylinkių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui miškuose buvo organizuojami Lietuvos partizanų būriai. 1945 m. pavasarį Pietų Dzūkijos partizanų apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas užmezgė ryšius su Alovės valsčiuje išsibarsčiusiais pavieniais rezistentų būreliais ir sutelkė juos į kuopą. Ši kuopa vėliau tapo sudėtine Dainavos partizanų apygardos dalimi. 1945 m. birželio 14 d. NKVD daliniai apsupo Varčios mišką, esantį tarp Alovės ir Daugų miestelių, ir puolė ten įsikūrusių Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos apie 90-ties partizanų stovyklą. Prasidėjo visą savaitę trukusi karinė operacija [11 Daunoravičius]. Nemaža dalis aloviškių žuvo. Žuvusiųjų atminimas įamžintas memorialiniais ženklais. Alovės valsčius panaikintas 1950 m., jo teritoriją priskyrus Alytaus ir Daugų rajonui. Pokario metais Alovė tapo įsteigto kolūkio centrine gyvenviete. 1955 m. prie buvusių Baltosios Alovės dvaro rūmų rastas Alovės lobis [10]. Tai – 14 a. pab. – 15 a. pr. sidabriniai lydiniai ir monetos. Lobis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Alovė istorinio herbo niekada neturėjo, todėl ieškant herbui simbolikos buvo nutarta herbe pavaizduoti visoje šalyje žinomus Alovės pinigų lobį, upę ir Švenčiausio Trejybės bažnyčią. Maldos namų ženklu buvo pasirinkta Dievo apvaizdos akis. Biblijoje akis yra visažinystės, budrumo ir nuolatinės Dievo globos simbolis. Krikščioniškame mene akis, iš kurios sklinda saulės spinduliai, reiškia dievą, dievišką išmintį. Akis trikampyje – dieviškoji Trejybė, kuri yra svarbiausia krikščionybės dogma. 2008 m. patvirtintame herbo skyde pavaizduota sidabrinė juostelė simbolizuoja upę, kuri reiškia atsinaujinimą, laiko tėkmę. Mėlyna spalva herbe – ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo, sąžiningumo ir dangaus išraiška. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą ir meilę. Alovės herbo ir vėliavos etalono autorius dailininkas Rolandas Rimkūnas [11, 16].

Alovės seniūnijoje veikia Alovės pagrindinė mokykla, Alovės pagrindinės mokyklos Venciūnų ikimokyklinis skyrius, paštas, 2 medicinos punktai, 2 bibliotekos (Alovės ir Venciūnų), kultūros namai, Alovės bendruomenės visuomeninė organizacija „Susiedai“, Alovės bendruomenė, Venciūnų kaimo bendruomenės visuomeninė organizacija „Venciūnų sodiečiai”, Asociacija Venciūnų kaimo bendruomenė „Venciūniškiai“, Alytaus kaimo bendruomenės visuomeninė organizacija „Alytaus kaimelis“, Alytupio Vingio kaimo bendruomenė [1]. Venciūnuose galima apsilankyti ekologiniame šaltalankių ūkyje [13].

Alovės biblioteka yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Savo veiklą pradėjo 1946 m. Biblioteka sujungta su Alovės mokyklos biblioteka ir įsikūrusi mokyklos patalpose. Bibliotekoje vyksta susitikimai su literatais, menininkais, organizuojamos poezijos šventės, spaudinių, fotografijų ir tautodailės parodos, palaikomi ryšiai su žymiais kraštiečiais. Bibliotekoje kaupiamas krašto rašytinį paveldą atspindintis kraštotyros fondas. 2016 m. jame buvo daugiau kaip 100 leidinių.

Alovės seniūnijos teritorijoje yra keletas į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų:

Poteronių piliakalnis su gyvenviete (Poteronių k.) [14];

Mančiūnų kaimo senųjų kapinių kompleksas;

Lietuvos kario savanorio Liudviko Stanišausko kapas;

Alovės bažnyčios kompleksas;

Alovės dvarvietė. Miestelyje yra buvę Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarai, kuriuos XIX a. valdė garsių Lietuvos didikų Gediminų ir Ratautų palikuonys. Pasak gyventojų, Baltosios Alovės dvaras tarpukariu priklausė Žilinskui. 1924 m. dvaras buvo išparceliuotas. Dvarą valdė Jonas Gediminas, Alytaus apskrities veterinarijos gydytojas. Dabar Baltosios Alovės dvaro jau nebelikę. Raudonosios Alovės dvarą Ratautas pardavė generolui Aleksandrui Maniuchinui. Vėliau jis priklausė Klemensui Čaplikui. Tarpukariu šiame dvare veikė mokykla. [3, 7, 8].

Raudonosios Alovės dvaro sodyboje išlikęs mūrinis ūkinis pastatas (svirnas), kluonas ir medinis gyvenamasis namas, kur gyveno dvaro samdiniai [7]. Raudonosios Alovės buv. sodybos fragmentai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą [15].

Alovės pagrindinėje mokykloje nuo 1997 m. veikia Alovės pagrindinės mokyklos istorijos muziejus (Alovė, Mokyklos g. 5, Alovės seniūnija), kuriame eksponuojama medžiaga apie Dzūkijos kraštą, Alovės istoriją;

2015 m. švenčiant 150-ąsias Alovės mokyklos įsteigimo metines prie mokyklos buvo atidengta medinė skulptūra, įprasminanti žmonijos kelią į šviesą. Skulptūrą sukūrė tautodailininkas, iš Alovės seniūnijos Venciūnų kaimo kilęs medžio drožėjas Kęstutis Benediktas [2].

Varčios pedologinis draustinis įsteigtas 1988 m. yra netoli Alovės esančio Varčios miško šiaurinėje dalyje. Jo plotas – 99 ha. Įsteigtas siekiant išsaugoti pietų Lietuvos aukštumų šiaurinių atšlaičių velėninius jaurinius glėjinius priemolio dirvožemius.

Žuvusiųjų 1945 m. birželį vykusiose Varčios kautynėse aloviškių atminimas įamžintas. Varčios miške pastatytas kryžius, žymintis 8 partizanų žūties 1949 11 26 vietą. Alovės kapinėse pastatytas kryžius Nežinomam Partizanui [9].

Alovėje ir jos apylinkėse yra Lietuvos partizanų atminimo išsaugojimo vietų, galima aplankyti čia palaidotų partizanų kapus, žūties vietas, kurias žymi kryžiai ir koplytstulpiai [11].

Alovės kapinėse yra palaidotas Dainavos apygardos Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos būrio vadas Juozas Kazlauskas-Klevas (g. 1921 m. Dobrovolės k., Alovės vlsč., Alytaus aps.), žuvęs 1945-06-23 kautynėse su NKVD 220-ojo pasienio pulko batalionais II Varčios mūšyje [Daunoravičius, Vytautas. Varčios kautynės]. Pagal pradinius duomenis, partizanas iš pakasimo vietos čia palaidotas Lietuvos Atgimimo metais. Jo kapas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 26376).

Alovės amatų kiemelyje galima užsisakyti tautinio paveldo edukacijų.

Kavaliauskienė, Scholastika. Alovės Švč. Trejybės bažnyčia. – Alovė, 2007. Knygos viršelis

Kavaliauskienė, Scholastika. Alovės Švč. Trejybės bažnyčia. – Alovė, 2007. Knygos viršelis

Tačiau žymiausias Alovės architektūros paminklas – medinė Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1697 m., Šiandieninė bažnyčia pastatyta 1802 m. vietos meistrų. Jai būdingi klasicizmo ir baroko bruožai. Ji stačiakampio plano su trisiene apside, 4 kolonų portiku, zakristija, trikampiu frontonu ir kryžiumi ant stogo. Vidų į 3 navas dalija briaunuotos kolonos. Vidurinės navos skliautas cilindro formos. 1797 m. prie bažnyčios buvo pastatyta koplyčia. 1889 m. bažnyčia buvo suremontuota. 1907 m. lauko akmenų tvora apmūrytas šventorius [13].

Šalia bažnyčios stovi medinė 1802 m. pastatyta varpinė, kuri kaip ir bažnyčia yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

Išleista Alytaus apskrities literatės Sholastikos Kavaliauskienės knyga „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia“ [11].

Iš Alovės yra kilęs, čia ir miręs žymus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632–1690), LDK kariuomenės pulkininkas, nuo 1670 m. – Trakų vaivada, nuo 1684 m. –  LDK kancleris [4]. Iš Alovės seniūnijos taip pat kilę šie žymūs žmonės: aktorius, architektas Bronius Balčiūnas (g. 1910 Plikionyse), mokytoja, literatė Jadvyga Černiauskienė (g. 1917 Tverėje), žurnalistas Balys Borevičius (g. 1925 Domantonyse), edukologė dr. Liuda Vincenta Kadžytė-Kuzavinienė (1925–2012) gimusi Alovėje, dailininkas, keramikas Bronislovas Baliulevičius (g. 1932 Takniškiuose), skulptorius Albertas Donatas Belevičius (1934–2002, gimęs Mergasalyje), dailininkė, keramikė Laima Cieškaitė-Brėdikienė (1936–2012 gimusi Alovėje), literatas, fotografas Juozapas Miglinas (g. 1939 Skirgailiuose), kompozitorius Jonas Tamulionis (g. 1949 Domantonyse). Čia dirbo ir gyveno literatas, aktorius, satyrikas Petras Biržys-Pupų Dėdė (1896–1970), šiuo metu gyvena Alovės ir Ryliškių klebonas, pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis Stanislovas Stankevičius (g. 1934 m.) [5, 6].

Apie Alovės seniūniją rašoma knygose „Alytaus rajonas…“ [5], „Dzūkų kraštas“ [6] ir kt. Yra informacijos periodikoje ir internete.

Apie Alovę rašoma visose lietuviškose enciklopedijose. Apie Alovės valsčių, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, buvusius dvarus ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai, iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [8]. Vietovės istorija apžvelgiama  kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [12], istoriko, archyvotyrininko Sigito Jegelevičiaus (1938–2014) monografijoje „Nemunaitis ir jo parapija“ ir kt. Yra informacijos periodikoje ir internete. Apie Alovėje 1955 m. lobį rašoma istoriko, numizmato Eugenijaus Ivanausko knygoje „Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390-1865 m.“ [10]. 

1935 m. buvo išleista Jono Žekevičiaus knyga „Karžygiai. Dzūkų pasakos ir poringės“ (Kaunas, 1935). Joje yra pasakojimas „Kaip rados Alovės bažnyčia“. Atsiminimų apie Alovę yra parašęs aktorius, kraštotyrininkas  Petras Biržys (Pupų Dėdė), čia mokytojavęs 1918 m. [X], taip pat iš Daugų (Alytaus r.) kilusi literatė, buvusi partizanų ryšininkė, aktyvi visuomenės veikėja Izabelė Skliutaitė-Navarackienė (Tautotyros metraštis. T. 3 (2012). Varčios mūšyje dalyvavusių partizanų išgyvenimus surinko ir aprašė pokario pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovas, Pietų Dzūkijos partizanų apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimų knygoje „Daugel krito sūnų…: partizanų gretose“ (Vilnius, 1991, 1992, 1999, 2007). Alytuje gimęs rašytojas Jurgis Kunčinas yra sukūręs novelę „Žūklė prie Alovėlės“ (rink. „Niekieno namai“).
Alovės seniūnijos Skirgailių kaime gimęs literatas Juozas Miglinas yra sukūręs eilėraštį „Alovė“ (kn. „Mano žemė manimi alsuos“). Literatė Sabonytė-Kazlauskienė sukūrusi eilėraštį „Alovės bažnyčia“ (kn. „Mano vaikystės pieva“).

Literatūra ir šaltiniai

  1. Alytaus rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-21]. Prieiga per internetą: <http://www.arsa.lt/index.php?2625086550>.
  2. Alksninienė, Loreta. Atverstas 150-asis Alovės mokyklos lapas; [taip pat apie prie m-klos atidengtą skulptūrą (skulpt. Kęstutis Benediktas)] // Dainavos žodis. – 2015, spalio 23, 5.
  3. Alovė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Vilnius, 2009. – 1, p. 8.
  4. Alovė // Automaršrutas „Vytauto Didžiojo laiškų pėdsakais Alytaus krašte“. – Alytus, 2010. – p. 24-26.
  5. Alovės seniūnija. – Iliustr. // Alytaus rajonas = Alytus district: čia gera gyventi. – Vilnius, 2010. – P. 25-27.
  6. Alovės seniūnija. – Iliustr. // Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1999. – P. 48-49.
  7. Baliukonytė, Genovaitė. Alovės dvaras virto šabakštynu: [apie Alovės ir dvaro istoriją bei apverktiną į privataus savininko rankas patekusio dvaro pastatų būklę]. – Iliustr. // XXI amžius. – 2011, geg. 20, p. 9.
  8. Biržys, Petras. Alovės valsčius // Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. – 1931. – P. 503-508.
  9. Daunoravičius, Vytautas. Varčios kautynės // Dainavos apygardos partizanų takais. – Vilnius, 1997. – P. 94-96, 127-132.
  10. Ivanauskas, Eugenijus. Alovė, Alytaus raj. XV a. ketv./1955 // Ivanauskas, Eugenijus. Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390-1865 m. – Vilnius, 1995. – P. 23.
  11. Kavaliauskienė, Scholastika. Alovės Švč. Trejybės bažnyčia. – Alytus, 2007. – 125 p.: iliustr., faks., nat., portr., žml.
  12. Kviklys, Bronius. Alovė; Alovės apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 1, p. 404-406.
  13. Malonumai judant: turizmo maršrutas. – Kaunas, 2014, p. 32-35.
  14. Poteronių piliakalnis // Alytaus rajono piliakalniai. – Vilnius, 2013. – P. 86-91.
  15. Raudonosios Alovės buv. sodybos fragmentai [Alovės seniūnija, Alytaus r.; u. k. 46]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-28]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
  16. Slavinskas, Bronius. Alovė turi savo herbą ir vėliavą: iš mažų miestelių istorijos. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2009, Nr. 1, p. 21.
  17. Semaška, Algimantas. Alovė // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą . – Vilnius, 2006. – P. 205.
  18. Šalaševičienė, Jūratė. Virtuali paroda: [apie Alovę ir Alytaus RSV bibliotekos parengtą virtualią parodą „Alovė: kraštas ir žmonės“ (2008 m. rugsėjį), skirtą miestelio herbo ir vėliavos įteikimo bei šventinimo ceremonijai pažymėti] // Tarp knygų. – 2008. – Nr. 12, p. 27.
  19. Turizmo ir investicijų gidas po Alytaus rajoną ir Punsko valsčių. – Alytus, 2006, p. 8-9.
  20. Vanagas, Aleksandras. Alovė: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 17-18

Parengė: Violeta Bernackienė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2016

 

Objektai
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų