„Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Alytaus miestas Alytaus rajonas Druskininkų miestas Druskininkų savivaldybė Lazdijų miestas Lazdijų rajonas Varėnos miestas Varėnos rajonas
Alytaus rajonas Alovės seniūnija Alovė

Alovė. – Alytus, [2008]. Lankstinio viršelis.

Alovė įsikūrusi 9 km į pietryčius nuo Alytaus šalia Alovės ežero (plotas 76 ha, vidutinis gylis 2,6 m), iš kurio išteka Alovės upelis (7, 9 km ilgumo) – dešinysis Nemuno intakas. Alovė yra seniūnijos ir seniūnaitijos centras [1, 6].

Alovėje veikia Alytaus rajono Daugų Vlado Mirono gimnazijos Alovės pagrindinio ugdymo skyrius, bažnyčia, biblioteka, paštas, bendruomenės visuomeninė organizacija „Susiedai“, Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Alovės skyrius [6, 7].

Iš Alovės yra kilęs, čia ir miręs žymus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632–1690), LDK kariuomenės pulkininkas, nuo 1670 m. – Trakų vaivada, nuo 1684 m. – LDK kancleris. Iš Alovės taip pat kilę šie žymūs žmonės: edukologė dr. Liuda Vincenta Kadžytė-Kuzavinienė (1925–2012), dailininkė, keramikė Laima Cieškaitė-Brėdikienė (1936–2012). Čia dirbo ir gyveno literatas, aktorius, satyrikas Petras Biržys-Pupų Dėdė (1896–1970), šiuo metu gyvena Alovės ir Ryliškių klebonas, pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis Stanislovas Stankevičius (g. 1934 m.) [6, 7].

Alovės vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XV amžiaus. Vardas per amžius daug kartų keitėsi: 1962 m. Alovė buvo vadinama Holava, XIX a. pradžioje – Alava, 1864–1914 m. pagal savininko Aleksandro Maniuchino vardą vadinosi Aleksandrava, 1911–1917 m. – Alavė, nuo 1920 m. iki šiol – Alovė. Pasak kalbininko Alekandro Vanago, Alovės vardas kilęs iš upelio Alovėlės vardo [18].

Apie Alovę rašoma visose lietuviškose enciklopedijose. Apie Alovės valsčių, bažnyčią, joje dirbusius kunigus, buvusius dvarus ir kt. rašoma literato, muzikanto, kraštotyrininko Petro Biržio, plačiai žinomo Pupų Dėdės ir Akiro slapyvardžiais, 1931 m. Kaune išleistoje knygoje, skirtoje Alytaus apskričiai, iš serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [9]. Vietovės istorija apžvelgiama kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [14], istoriko, archyvotyrininko Sigito Jegelevičiaus (1938–2014) monografijoje „Nemunaitis ir jo parapija“ [12] ir kt. Apie Alovę rašoma informaciniuose leidiniuose „Dzūkų kraštas“ [7] ir „Alytaus rajonas…“ [6]. Apie Alovėje 1955 m. lobį rašoma istoriko, numizmato Eugenijaus Ivanausko knygoje „Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 m.“ [11]. Išleista Alytaus apskrities literatės Scholastikos Kavaliauskienės knyga „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia“ [13]. Alytaus turizmo centras yra išleidęs lankstinį „Alovė“ (Alytus, 2008) [3]. Viktoro Jenciaus-Butauto knygoje „1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (Trakai, 2011) rašoma, Kad Baltosios Alovės dvare pas savo dėdę kunigaikštį Bernardą Kęstutį-Gediminą (1804–1877) vaikystėje ilgą laiką gyveno būsimasis signataras Donatas Malinauskas (p. 20 ir kt.). Yra informacijos periodikoje ir internete.

Alovėje ir jos apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija iki mūsų dienų išlikę pilkapiai ir senkapiai. 1899 m. archeologas prof. Eduardas Volteris kasinėjo Alovėje VII-IX a. pilkapius [14]. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad Alovėje buvo nedidelė kunigaikščių medžioklės pilaitė, kur būdavo apsistojama pailsėti, užkąsti. Manoma, kad XV a. čia galėjo lankytis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis. Išlikę keletas jo rašytų laiškų iš Alovės. Šalia Alovės buvo įkurtas kunigaikščio žirgynas [4]. Praeityje buvo dvi Alovės – Raudonoji ir Baltoji Alovė (išsidėsčiusi arčiau kelio), nes vienoje trobesiai buvo balti, o kitoje – už ežero, raudonų plytų. Alovės valsčius įkurtas XIX a. antroje pusėje, iki Pirmojo pasaulinio karo jis vadinosi Aleksandravos valsčius (rus. Aleksandrovskaja volost). Po 1831 m. sukilimo prie valsčiaus buvo prijungtas ir Alytaus miestas.1865 m. Alovėje buvo įsteigta liaudies mokykla. Alovės mokykla yra viena iš seniausių Alytaus rajone.

II sovietinės okupacijos metais nemaža dalis gyventojų iš Alovės ir jos apylinkių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui miškuose buvo organizuojami Lietuvos partizanų būriai. 1945 m. pavasarį Pietų Dzūkijos partizanų apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas užmezgė ryšius su Alovėje išsibarsčiusiais pavieniais rezistentų būreliais ir sutelkė juos į kuopą. Ši kuopa vėliau tapo sudėtine Dainavos partizanų apygardos dalimi. 1945 m. birželio 14 d. NKVD daliniai apsupo Varčios mišką, esantį tarp Alovės ir Daugų miestelių, ir puolė ten įsikūrusių Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos 90-ties partizanų stovyklą. Prasidėjo visą savaitę trukusi karinė operacija [10]. Nemaža dalis aloviškių žuvo. Žuvusiųjų atminimas įamžintas memorialiniais ženklais. Alovės valsčius panaikintas 1950 m, jo teritoriją priskyrus Alytaus ir Daugų rajonui. Pokario metais Alovė tapo įsteigto kolūkio centrine gyvenviete. 1955 m. prie buvusių Baltosios Alovės dvaro rūmų rastas Alovės lobis [11]. Tai 14 a. pab. – 15 a. pr. Sidabriniai lydiniai ir monetos. Lobis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje [4].

Alovės herbas

Alovė istorinio herbo niekada neturėjo, todėl ieškant herbui sinbolikos buvo nutarta herbe pavaizduoti visoje šalyje žinomus Alovės pinigų lobį, upę ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Maldos namų ženklu pasirinkta Dievo apvaizdos akis. Biblijoje akis yra visažinystės, budrumo ir nuolatinės Dievo globos simbolis. Krikščioniškame mene akis, iš kurios sklinda saulės spinduliai, reiškia Dievą, dievišką išmintį. Akies trikampyje – dieviškoji Trejybė, kuri yra svarbiausia krikščionybės dogma. 2008 m. patvirtintame herbo skyde pavaizduota sidabrinė juostelė simbolizuoja upę, kuri reiškia atsinaujinimą ir laiko tėkmę. Mėlyna spalva herbe – ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo, sąžiningumo ir dangaus išraiška. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą ir meilę. Alovės herbo ir vėliavos etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas [16].

Alovėje yra keletas į Kultūros  vertybių registrą įtrauktų objektų: Alovės bažnyčios kompleksas, Alovės dvarvietė, Raudonosios Alovės – buv. sodybos fragmentai.

Kavaliauskienė, Scholastika. Alovės Švč. Trejybės bažnyčia. – Alovė, 2007. Knygos viršelis

Žymiausias Alovės architektūros paminklas – medinė Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1697 m. Šiandieninė bažnyčia pastatyta 1802 m. vietos meistrų. Jai būdingi klasicizmo ir baroko bruožai. Ji stačiakampio plano su trisiene apside, 4 kolonų portiku, zakristija, trikampiu frontonu ir kryžiumi ant stogo. Vidų į 3 navas dalija briaunuotos kolonos. Vidurinės navos skliautas – cilindro formos. 1797 m. prie bažnyčios buvo pastatyta koplyčia. 1889 m. bažnyčia buvo suremontuota. 1907 m. lauko akmenų tvora apmūrytas šventorius [13]. Šalia bažnyčios stovi medinė 1802 m. pastatyta varpinė, kuri kaip ir bažnyčia įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

Miestelyje yra buvę Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarai, kuriuos XIX a. valdė garsių Lietuvos didikų Gediminų ir Ratautų palikuonys. Pasak gyventojų, Baltosios Alovės dvaras tarpukariu priklausė Žilinskui. 1924 m. dvaras buvo išparceliuotas. Dvarą valdė Jonas Gediminas, Alytaus apskrities veterinarijos gydytojas. Dabar Baltosios Alovės dvaro jau nebelikę. Raudonosios Alovės dvarą Ratautas pardavė generolui Aleksandrui Maniuchinui. Vėliau jis priklausė Klemensui Čaplikui. Tarpukariu šiame dvare veikė mokykla [5, 8, 9]. Raudonosios Alovės dvaro sodyboje išlikęs mūrinis ūkinis pastatas (svirnas), kluonas ir medinis gyvenamasis namas, kur gyveno dvaro samdiniai [8]. Raudonosios Alovės buv. sodybos fragmentai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą [15].

Alovėje yra keletas lankytinų objektų.

Daugų Vlado Mirono gimnazijos Alovės pagrindinio ugdymo skyriuje nuo 1997 m. veikia istorijos ir etnografijos muziejus, kuriame eksponuojama medžiaga apie Dzūkijos kraštą, Alovės miestelio istoriją.

2015 m. švenčiant 150-ąsias Alovės mokyklos įsteigimo metines, prie mokyklos buvo atidengta medinė skulptūra, įprasminanti žmonijos kelią į šviesą. Skulptūrą sukūrė tautodailininkas, iš Alovės seniūnijos kilęs medžio drožėjas Kęstutis Benedikas [2].

Alovės kapinėse pastatytas kryžius Nežinomam Partizanui [10].

Alovėje ir jos apylinkėse yra Lietuvos partizanų išsaugojimo vietų, galima aplankyti čia palaidotų partizanų kapus, žūties vietas, kurias žymi kryžiai ir koplytstulpiai [10].

Alovės kapinėse palaidotas Dainavos apygardos Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos būrio vadas Juozas Kazlauskas-Klevas (g. 1921 m. Dobrovolės k., Alovės vlsč., Alytaus aps.), žuvęs 1945-06-23 kautynėse su NKVD 220-ojo pasienio pulko batalionais II Varčios mūšyje [Daunoravičius, Vytautas. Varčios kautynės]. Pagal pradinius duomenis partizanas iš pakasimo vietos čia palaidotas Lietuvos Atgimimo metais. Jo kapas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 26376).

Alovės amatų kiemelyje galima užsisakyti tautinio paveldo edukacijų.

1935 m. buvo išleista Jono Žekevičiaus knyga „Karžygiai. Dzūkų pasakos ir poringės“ (Kaunas, 1935). Joje yra pasakojimas „Kaip rados Alovės bažnyčia“. Atsiminimų apie Alovę yra parašęs aktorius, kraštotyrininkas Petras Biržys (Pupų Dėdė), čia mokytojavęs 1918 m., taip pat iš Daugų (Alytaus r.) kilusi literatė, buvusi partizanų ryšininkė, aktyvi visuomenės veikėja Izabelė Skliutaitė-Navarackienė (Tautotyros metraštis. T. 3 (2012). Varčios mūšyje dalyvavusių partizanų išgyvenimus surinko ir aprašė pokario pasipriešinimo vietinei okupacijai vadovas, Pietų Dzūkijos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimų knygoje „Daugel krito sūnų…: partizanų gretose“ (Vilnius, 1991, 1992, 1999, 2007). Alytuje gimęs rašytojas Jurgis Kunčinas yra sukūręs novelę „Žūklė prie Alovėlės“ (rink. „Niekieno namai“). Alovės seniūnijos Skirgailių kaime gimęs literatas Juozas Miglinas yra sukūręs eilėraštį „Alovė“ (kn. „Mano žemė manimi alsuos“). Literatė Aldona Sabonytė-Kazlauskienė parašė eilėraštį „Alovės bažnyčia“ (kn. Mano vaikystės pieva“).

Alovės biblioteka yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Ji įkurta 1946 m. Biblioteka sujungta su Alovės mokyklos biblioteka ir įsikūrusi mokyklos patalpose. Bibliotekoje vyksta susitikimai su literatais, menininkais, organizuojamos poezijos šventės, spaudinių, fotografijų ir tautodailės parodos. Biblioteka bendradarbiauja su Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ nariais. Bibliotekoje kaupiamas krašto rašytinį paveldą atspindintis kraštotyros fondas. 2016 m. jame buvo daugiau kaip 100 leidinių [3]. 2008 m. rugsėjį Alytaus RSV biblioteka parengė virtualią parodą „Alovė: kraštas ir žmonės“, skirtą miestelio herbo ir vėliavos įteikimo bei šventinimo ceremonijai pažymėti [17].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Alytaus rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-21]. Prieiga per internetą: <http://www.arsa.lt/index.php?2625086550>.
  2. Alksninienė, Loreta. Atverstas 150-asis Alovės mokyklos lapas: [taip pat apie prie m-klos atidengtą skulptūrą (skulpt. Kęstutis Benedikas)] / Loreta Alksninienė, Loreta Naujalienė // Dainavos žodis. – 2015, spal. 23, p. 5.
  3. Alovė: [informacinis leidinys]. – Alytus, 2008. – [11] p., įsk. virš.: iliustr.
  4. Alovė. – Iliustr. // Automaršrutas „Vytauto Didžiojo laiškų pėdsakais Alytaus krašte“. – Alytus, 2010. – P. 24-26.
  5. Alovė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 8.
  6. Alovės seniūnija. – Iliustr. // Alytaus rajonas = Alytus district: čia gera gyventi. – Vilnius, 2010. – P. 25-27.
  7. Alovės seniūnija. – Iliustr. // Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1999. – P. 48-49.
  8. Baliukonytė, Genovaitė. Alovės dvaras virto šabakštynu: [apie Alovės ir dvaro istoriją bei apverktiną į privataus savininko rankas patekusio dvaro pastatų būklę]. – Iliustr. // XXI amžius. – 2011, geg. 20, p. 9.
  9. Biržys, Petras. Alovės valsčius. Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai: Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1931. – T. 1, p. 502-508.
  10. Daunoravičius, Vytautas. Varčios kautynės // Dainavos apygardos partizanų takais. – Vilnius, 1997. – P. 94-96, 127-132.
  11. Ivanauskas, Eugenijus. Alovė, Alytaus raj. XV a. ketv./1955 // Ivanauskas, Eugenijus. Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 m. – Vilnius, 1995. – P. 23.
  12. Jegelevičius, Sigitas. Alovė // Jegelevičius, Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 240-242.
  13. Kavaliauskienė, Scholastika. Alovės Švč. Trejybės bažnyčia. – Alytus, 2007. – 125 p.: iliustr., faks., nat., portr., žml.
  14. Kviklys, Bronius. Alovė; Alovės apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 1, p. 404-406.
  15. Raudonosios Alovės buv. sodybos fragmentai [Alovės seniūnija, Alytaus r.; u. k. 46]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-28]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
  16. Slavinskas, Bronius. Alovė turi savo herbą ir vėliavą: iš mažų miestelių istorijos. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2009, Nr. 1, p. 21.
  17. Šalaševičienė, Jūratė. Virtuali paroda: [apie Alovę ir Alytaus RSV bibliotekos parengtą virtualią parodą „Alovė: kraštas ir žmonės“ (2008 m. rugsėjį), skirtą miestelio herbo ir vėliavos įteikimo bei šventinimo ceremonijai pažymėti] // Tarp knygų. – 2008, Nr. 12, p. 27.
  18. Vanagas, Aleksandras. Alovė: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 18.

 

Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka), 2020