“Bičių korys” – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Dainavos krašto vietoves ar žmones.
Skaityti plačiau
Alytaus rajonas Druskininkų savivaldybė Lazdijų rajonas Varėnos rajonas
Alytaus rajonas Daugų seniūnija Daugų (Didžiulio) ežeras

Gintaras Lučinskas

Ežerai, lyg veidrodis, atspindi mūsų požiūrį į mus supančią aplinką. Prie vandens ieškome dar žmogaus nepaliestų vietų poilsiui ar atsipalaidavimui nuo kasdieninių rūpesčių. Čia mes leidžiame savo laisvalaikį maudydamiesi ar plaukiodami valtimi, ar tiesiog džiaugdamiesi ramybe. Kiekvienas vandens telkinys turi didesnę ar mažesnę įtaką jo aplinkai. Aplink jį laikui bėgant susiformuoja savitas kraštovaizdis su prie pakrančių sąlygų prisitaikiusiomis ekosistemomis. Prie natūralių vandens telkinių visa tai yra susiformavę per daugelį amžių ir šiuo metu kinta nežymiai. Vandens telkiniai daro didelę įtaką ir žmogaus gyvenimo sąlygoms. Anksčiau žmonių apsigyvenimą prie vandens telkinių lemdavo ekonominiai ir socialiniai motyvai – pirmiausia tai buvo vandens šaltinis, žvejybos vieta. Šiuo metu kūrimuisi ar poilsiavimui ežerų pakrantėse vis daugiau įtakos turi gražesnis kraštovaizdis, palankios poilsio sąlygos, mikroklimato įtaka. Dėl garavimo iš vandens telkinio jo pakrantėse padidėja oro drėgmė bei sumažėja temperatūros kitimo amplitudė. Oro drėgmės pokyčiai teigiamai veikia ir žmogaus savijautą.

Ežerai – dėkingas gamtos pažinimo objektas. Todėl nenuostabu, kad susidomėjimas ežerų tyrimais Lietuvoje vis didėja. Daugų (Didžiulio) ežeras yra mūsų krašto pasididžiavimas ne tik savo legendomis, grožiu, bet ir turizmo bei rekreacijos požiūriu.

Daugų ežeras yra Pietinėje Lietuvos dalyje, Alytaus rajono rytiniame pakraštyje, Daugų seniūnijoje, pietrytinė ežero pakrantė siekia Varėnos rajoną. Šiaurinėje ežero pakrantėje, pusiasalio sąsmaukoje, įsikūręs Daugų miestelis. Didžioji – pietvakarinė – jo dalis dar vadinama Didžiulio ežeru. Tai yra ledyninės kilmės ežeras, susidaręs ledynams tirpstant ledyninėje vagoje, ištįsusioje lygumoje, beveik iš visų pusių apsuptoje galinėmis morenomis. (1 pav.) (Stanaitis, 1961, Baliukonienė, 2004).

1 pav. Daugų ežero brėžinys (Daugų ežero botaniniai tyrimai, 1954).

Daugų ežeras yra priskirtas prie heterogeomorfinių rininių ežerų, į kurių dubenį įeina kelios rinos. Šios grupės ežerai dar skirstomi į 2 pogrupius. Daugų ežeras priklauso pirmam pogrupiui, kuriam priskirti ežerai, sudaryti iš lygiagrečių rinų. Šio pogrupio ežerų dubenys pasižymi didele reljefo sąskaida. Čia, be duobių ir seklumų, randami  povandeniniai kalvagūbriai. Dažnai kalvagūbrių viršūnės išsineria salų ir pusiasalių pavidalu iš vandens. Kalvagūbriai, paprastai, skiria vieną riną nuo kitos (Chomskis, Škeliovaitė, 1957).

Visos Daugų ežero pakrantės, išskyrus pusiasalius, tankiai apgyvendintos. Be Daugų miestelio, paežerėje yra Doškonių, Andriūnų, Papiškių, Sokonių, Padaugės, Bukaučiškių ir Dvarčėnų kaimai.

Iš visų Dzūkijos ežerų savo sudėtinga forma išsiskiria Daugų ežeras. Jis primena ne visai taisyklingą H raidę. Abu jo šonai ištįsę šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Pietvakarinė ežero atšaka eina beveik lygiagrečiai su šiaurės rytine atšaka. Pirmoji siekia 6,5 km ilgio, o pločio vietomis – iki 1,5 km. Šiaurės rytinė atšaka siauresnė, šiaurėje užlinksta į vakarus. Ji turi apie 6,7 km ilgio ir siekia iki 500 m pločio. Abi šios pagrindinės Daugų ežero atšakos tarpusavyje jungiasi maždaug 2 km ilgio ir 300-400 m pločio vandens juosta, einančia iš pietvakarių į šiaurės rytus. Ji skiria du pusiasalius, įsiterpusius tarp pagrindinių ežero dalių. Beveik lygiagrečiai su šia vandens juosta eina dar viena atšaka pietrytiniame ežero gale. Jos šiaurės rytinę dalį sudaro vadinamas Savisto (anksčiau vadintas Vobisto) ežerėlis, kurio plotas 72 ha. Jis su Daugų ežeru jungiasi neplačiu sąsiauriu. Vandens lygis jame toks, kaip ir Daugų ežere, todėl hidrologiniu požiūriu Savisto ežerėlis laikomas Daugų ežero įlanka, ir jie aprašomi drauge (Stanaitis, 1961).

2004 m. siekiant įvertinti Daugų (Didžiulio) ežero panaudojimo aktyviam poilsiui galimybes, bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos institutu buvo parengtas ežero batigrafinis žemėlapis.

Daugų ežerą supa kalvotas, daubotas moreninis reljefas. Tik pietrytinėje ir iš dalies rytinėje pusėje kalvų mažiau. Didesnioji Daugų ežero dalis yra galinių morenų juostose. Ežero aplinkoje skiriamos net tris galinių morenų juostos: viena šiaurinėje ežero dalyje ir kiek į šiaurę nuo jo, antra, kertanti ežerą maždaug Bukaučiškių ir Andriūnų kaimų ribose, ir trečia – šiek tiek į pietus nuo ežero. Visų galinių morenų juostų reljefas smarkiai kalvotas, daubotas, paviršiuje daug akmenų. Tarp galinių morenų juostų apyežerio reljefas taip pat labai kalvotas, tik čia beveik nėra paviršiuje didesnių riedulių. Pietrytinių ežero pakrančių reljefas mažiau kalvotas. Čia neryškiai banguoti zandrų plotai. Aukščiausia iškilusi vieta yra galinių morenų juostos ir kalvotas, daubotas reljefas tarp jų. Šiaurinėse, vakarinėse ir pietinėse ežero pakrantėse vyrauja 150-160 m aukščio kalvos. Kiek toliau nuo ežero, ypač vakarinėje ir šiaurinėje jo pusėje, reljefas aukštėja ir vietomis pasiekia 180-190 m absoliutinį aukštį. Rytiniai ir pietrytiniai ežero krantai žemesni, vos keletą metrų pakilę aukščiau vandens lygio. Abu pusiasaliai žemi, daugiausiai supelkėję. Visas kalvotas, daubotas reljefas, supantis Daugų ežerą, sudarytas iš moreninio priemolio. Priemolis raudonos, rausvai gelsvos spalvos su žvirgždo priemaiša ir 10-20 cm skersmens akmenukais. Rieduliai vyrauja karbonatiniai. Pietinės ir pietrytinės ežero pakrantės sudarytos iš įvairiagrūdžių smėlių ir žvyrų, kurių frakcija, einant į pietus, smulkėja. Daug kur ežero pakrantėse ir krantų šlaituose yra priemolingo deliuvio, kuris atsirado, išplovus priemolį. Gana dažnai čia užtinkami ir nedideli smėlio bei žvyro ploteliai. Žemesnėse ežero pakrantėse driekiasi drėgnos pievos su didesniais ar mažesniais pelkių sklypeliais. Labiausiai sudurpėję pusiasaliai, kuriuos ežeras supa iš kelių pusių. Šiaurinis pusiasalis, kuriame yra Daugų miestelis, sudarytas taip pat iš priemolių, tik jie ne raudonos, bet rusvos spalvos. Paviršiuje pasitaiko nemažų pavienių akmenų. Ežeras ne visur lengvai prieinamas. Aplinkinis reljefas ežero link daugiausia žemėja stačiu šlaitu, kuris sulėkštėja tik prie vandens. Šlaitai prie pat ežero sulėkštėjo, pažeminus vandens lygį, nes 1928-1931 metais ežeras buvo nuleistas. Jį nuleidus, vandens lygis pažemėjo apie 2 m, plotas sumažėjo apie 145 ha ir buvęs ežero atabradas virto sausuma (Stanaitis, 1961).

Daugų ežero plotas – 954 ha. Ežeras yra pratakinis, į jį įteka 10 upelių, kurie surenka vandenį iš aplinkinių vietovių. Upeliai aplink ežerą išsidėstę beveik simetriškai. Daugelis jų labai maži, nė vienas neturi pavadinimo. Kai kurie upeliukai vasarą išdžiūsta. Daugų ežero pakrantėse, ypač jo nuleistoje dalyje, yra šaltinių, kurie taip pat didina ežero vandens kiekį. Ežeras surenka vandenį iš 64,9 km2 ploto (įskaitant Abistą). Daugų ežero baseine surenkamas vanduo nuteka Abistos (anksčiau vadinta Vobista) upeliu į Varėnę, kuri neša jį į Merkį. Taigi Daugų ežeras priklauso Merkio baseinui. Abista išteka iš pietrytinės Daugų ežero atšakos Savisto ežerėlio. Abistos ilgis nuo ežero iki žiočių 8,6 km. Tai negilus ir neplatus upelis, sruvenąs gana plačiu slėniu (Stanaitis, 1961; Kudaba, 1970). 1959 m. buvo konstatuoti tokie Daugų ežero morfometriniai duomenys (Bieliukas, 1959).

Daugų ežero dugno reljefas labai sudėtingas. Krantinė vingiuodama sudaro daug nedidelių įlankų ir pusiasalių. Viena iš giliausių ežero dalių – pietvakarinė jo atšaka. Čia vyrauja 30-40 m gyliai. Giliausioji atšakos vieta yra šiauriniame gale – 42,0 m. šiaurės rytinė ežero atšaka žymiai mažesnė, bet dugno reljefas dar labiau suskaidytas. Šiaurinėje atšakos dalyje yra duobė, kuri turi 44 m gylio. Einant į pietryčius nuo giliausios ežero vietos, dugnas greitai seklėja, bet ir toliau daubos kaitaliojasi su iškilimais. Šioje atšakoje yra penkios nedidelės salelės, tačiau ne pakraščiuose, bet ežero viduryje. Tai seklumos, virtusios salomis. Abi Daugų ežero šakas jungianti juosta sekli. Jos dugno reljefas vienodas, lėkštas. Giliausia vieta (10,6 m) yra vakarinėje dalyje. Vidutinis Daugų ežero gylis 13,19 m.

1970 m. Č. Kudaba, aprašydamas Daugus ir jų apylinkes, plačiau pateikia informacijos apie Daugų ežero reljefą. Jis rašo, kad ežeras susitvenkęs siaurų pradubų labirinte, kuris yra 18 km ilgio. O tos pradubos žiojėja dideliame nelygiame duburyje. Šiaurinėje dalyje jos siauresnės, turi statesnius ir aukštesnius šlaitus, yra gilesnės, o pietvakariuose krantai menkai iškyla. Todėl šiaurinėje dalyje ežeras įsispraudęs siauruose, stačių šlaitų suremtuose įdubimuose ir be žymesnių atabradų leidžiasi į gelmę. Pietinėje dalyje, kur nėra aukštesnių šlaitų, užlietos ne tik pradubos, bet ir platesni duburio dugno plotai. Dėl to čia labai plačios atabradinės seklumos, paplūdimiai. Kai kur jie platesni nei 100 m. tačiau ir čia yra virtinė gilių duobių po 20, 30 ir daugiau metrų gylio. Apylinkes puošia 18 mažesnių ežerų, kurių vandens lygis yra žymiai aukščiau, todėl daugumos jų vandenys mažais upeliais teka į Daugų ežerą. Vandens perteklius iš Daugų ežero Abistos upeliu nuteka į Varėnę (Kudaba, 1970).

Daugų ežere konstatuota apie 50 fitoplanktono rūšių bei formų. Vyrauja melsvai žali dumbliai, nuo kurių vanduo žydi. Nuleidus ežerą, nukentėjo pati produktyviausia jo dalis – litoralinė zona. Iš planktoninių žuvų Daugų ežere labiausiai paplitusi aukšlė, o iš bentosinių – karšis. Dar veisiasi kuojos, lydekos, ešeriai, lynai, karosai, plakiai, šamai ir kt. Nuleidus ežerą išnyko daug nerštaviečių, ichtiofaunai padaryta didelė žala. Daug žuvų išnaikinta karo metais, kai ežeran buvo mėtomos įvairios sprogstamosios medžiagos (Stanaitis, 1961; Kudaba, 1970).

Literatūra:

  1. Alytaus raj. Daugų turizmo plėtros strategijos metmenys (2003). Alytaus verslo konsultacinis centras (saugoma Alytaus raj. savivaldybės Investicijų skyriuje).
  2. Baliukonienė R. (2004). Daugai. Alytus.
  3. Bieliukas K. Daugų, Rubikių, Dusyno, Limino, Mūšiejaus ir Sartų ežerų marfometrija (1959). Vilnius. (Saugoma Geologijos ir geografijos instituto Klimato ir vandens sistemų skyriuje, Inv. Nr. 48).
  4. Chomskis V., Škeliovaitė P. (1957). Kai kurie Lietuvos TSR rinų rininių ežerų morfografiniai bruožai, Lietuvos TSR MA darbai, serija B, T. 2, P. 143-153.
  5. Daugų ežero botaniniai tyrimai (1954). Vilniaus Valstybinio Universiteto Mokslo darbai, Gamtos ir matematikos mokslų serija, II tomas, P. 117-171.
  6. Garunkštis A. Stanaitis A. (1969). Ežerai gimsta, bręsta ir miršta. Vilnius.
  7. Kilkus K. (1985). Įdomioji ežerotyra. Vilnius.
  8. Kilkus K. (1998). Lietuvos vandenų geografija. Vilnius.
  9. Kudaba Č. (1970). Daugai ir jų apylinkės. Mokslas ir gyvenimas, Nr. 7, P. 26-30.
  10. Lietuviškoji enciklopedija (LE) (1937). T. 6, Kaunas.
  11. Stanaitis A. (1961). Daugų ežeras. Mūsų girios, Nr. 4, P. 26-31.
  12. Taminskas J. (2001). Bendro fosforo ir azoto kiekio kaita Lietuvos ežeruose. Geografijos metraštis, T. 34 (1), P. 31-41.

Plačiau: http://gintarinesvajone.lt/2012/12/16/daugu-didziulio-ezeras/