„Dainavos krašto“ dalyje „Personalijos“ pateikiamos biogramos vietos apdovanojimus gavusių nominantų, žymių žmonių, kuriems įsteigti muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos ir žymių kraštiečių – Lietuvos mastu žymių žmonių, susijusių su Alytaus apskritimi (čia gimusių arba susijusių savo veikla su šiuo kraštu).
Skaityti plačiau
Alytaus rajonas Druskininkų savivaldybė Lazdijų rajonas Varėnos rajonas

Antanas Jonynas

Gyvenimo datos:1923 12 14 - 1976 07 05
Gimimo vieta:Alytus
Veikla:lietuvių rašytojas, Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) veikėjas
Pagerbimas: Memorialinis muziejus (Alytaus rajonas, Alytus)
Antanas Jonynas: bibliografijos rodyklė (1981-2002). - Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Antanas Jonynas: bibliografijos rodyklė (1981–2002). – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Gimė Alytaus geležinkelininko šeimoje. 1930–1933 m. mokėsi Alytaus pradžios mokykloje, 1933–1940 m. – Alytaus gimnazijoje. 1940 m. balandžio mėnesį po sunkios ligos neteko regėjimo. 1941–1944 m. mokėsi ir gyveno Kauno aklųjų institute. 1942–1944 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete. 1951–1952 m. studijavo M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. 1944–1954 (su pertrauka) ir 1962–1963 m. A. Jonynas buvo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininku, 1963–1964 m. – šios draugijos leidyklos direktoriumi. 1954–1962 m. su pertraukomis dirbo „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ redakcijose, 1958–1959 m. – žurnalo „Moksleivis“ redaktorius. 1969–1970 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje. Mirė 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [6].

Rašytojas parašė daugiau kaip 20 knygų. Pirmas eilėraščių rinkinys „Kovotojų dainos“ pasirodė 1949 m. 1952 m. išleista antroji lyrikos knyga „Kad klestėtų žemė“. 1957 m. išliesta trečioji poezijos knyga „Apmąstymai“. Su K. Kubilinsku išleido satyrinių eilėraščių rinkinį „Pernykštis sniegas“. Vėlesni rinkiniai „Ateina įkvėpimas“ (1965), „Pasiryžimo metas“ (1973), „Žmogaus širdis, kareivio širdis“ (1974), „Neužmirštama diena“ (1985). Kartu su J. Požėra parašė dokumentinę apybraižą „Tu – mano kraujas gyvas“ (1961). Parašė prozos knygas „Paskutinė vakarienė“ (1962), „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“ (su J. Požėra, 1962 m.), „Laimės ratas“ (1965), „Šventieji žiedžia puodus“ (1965), publicistikos rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979), literatūros kritikos rinkinį „Prie gyvo šaltinio“ (1978). Vaikams 1956 m. parašė poemėlę „Išvažiuojam“, eilėraščių ir poemėlių knygelę „Erškėtrožė“ (1959), apysaką „Protingo princo klajonės“ (1967). 1960 m. kartu su j. Požėra parašė kino scenarijų „Vyturys – žemės paukštis“. 1962 m. parašė filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, rež. M. Giedrys). 2003 m. išleista rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ [5, 7].

1973 m. už literatūrinę – visuomeninę veiklą A. Jonynui suteiktas respublikos nusipelniusio kultūros veikėjo Garbės vardas, 1974 m. už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ paskirta respublikinė premija. 1977 m. A. Jonynui paskirta Lietuvos aklųjų draugijos meno premija (po mirties) [6].

1989 m. Alytuje, Liškiavos g. 17, tėvų namelyje įkurtas Antano Jonyno memorialinis muziejus [8]. 1979 m. ant namo Vilniuje, Antakalnio g. 8, kuriame gyveno A. Jonynas, atidengta memorialinė lenta. Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje ir Daugirduose, Krokialaukio seniūnijoje, Alytaus rajone. Poeto A. Jonyno vardu pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla.

1988 m. literatūros kritikė Janina Riškutė parašė monografiją „Antanas Jonynas“ [7] apie A. Jonyno gyvenimą ir kūrybą. Juozas Marcinkus sudarė knygą „A. Jonynas amžininkų prisiminimuose“ [1]. Informacijos apie A. Jonyną taip pat yra šiuose leidiniuose: Juozo Marcinkaus esė rinktinėje „Menu juos“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005. T. 8), istorikės Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Alytaus istorinė raida“ [8], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, enciklopediniame biografijų žinyne „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus“ [2]. Yra informacijos periodikoje, internete.

Gana plačiai paskelbta A. Jonyno bibliografija Lietuvos rašytojų bibliografiniame žodyne (I tomas, 1979 m.), kuriame duota apie 200 nuorodų. 1983 m. Lietuvos aklųjų draugijos leidykla išleido A. Jonyno bibliografiją (sudarytojai L. Kažukauskienė, L. Toločka), kurios suregistruoti rašytojo kūriniai, išleisti atskiromis knygomis reginčiųjų raštu, Brailio raštu ir įgarsinti magnetofoninėje juostoje bei darbai, pasirodę rinkiniuose, almanachuose, periodiniuose leidiniuose. Bibliografijos chronologinės ribos – 1943–1980 m. Tai bene išsamiausios žinios apie poeto kūrybinę veiklą. Bibliografijoje yra net 1686 pozicijos. Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriaus darbuotojai Roma Aškelovičienė, Lilija Oleškevič, Gražina Ramanauskienė ir Juozas Valentukevičius parengė bibliografijos rodyklę „Antanas Jonynas“, kuri apima 1981–2002 m. laikotarpį. Rašytojo bibliografija yra ir Janinos Riškutės monografijoje „Antanas Jonynas“ [7].

Literatūra ir šaltiniai

  1. A. Jonynas amžininkų prisiminimuose. – 2-asis leid. – Klaipėda, 1994. – 258, [2] p.
  2. Jonynas Antanas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai: Alytus. – Kaunas, 2011. – P. 115.
  3. [Antanas Jonynas]: [autobiografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2013. – Kn. 9: Alytaus krašte, p. 143-144
  4. Marcinkus, Juozas. Antanas Jonynas. – Portr. // Marcinkus, Juozas. Menu juos: esė. – Vilnius, 1998. – P. 121-132.
  5. Mitaitė, Donata. Jonynas Antanas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 203-204.
  6. Mitaitė, Donata. Jonynas Antanas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 707.
  7. Riškutė, Janina. Antanas Jonynas: monografija. – Vilnius, 1988. – 266, [3] p., [8] iliustr. lap.: iliustr. – Bibliogr.: p. 257-263. – Pavardžių r-klė: p. 264-[267].
  8. Žepkaitė, Regina. Žymūs alytiškiai: Antanas Jonynas // Žepkaitė, Regina. Alytaus istorinė raida. – Vilnius, 2004. – P. 176-181.

Parengė: Lina Vasiliauskaitė (Alytaus r. SVB), 2016

 

 

 

Susijusi informacija

2 atsakymai

  1. 2017-05-21 Raitata

    Labai norėčiau rasti Antano Jonyno poemos vaikams ,,Erškėtrožė “ teksto žodžius
    Aciu

    • 2017-06-08 Jūratė Šalaševičienė

      Laba diena,
      Eilėraštį galima rasti knygoje Jonynas A. Laimės ratas. Vilnius, 1983, P. 312-317

      ERŠKĖTROŽĖ
      Pasakojimas apie kareivio kapą

      Buvo vasara.
      Šienas kvepėjo.
      Sirpo žemuogės.
      Plaukė kviečiai.
      O į pagirio kaimą atėjo
      Nekviesti neprašyti svečiai…

      Jie sudegino mūsų pirkelę,
      Išsivarė abi karvutes,
      Seną kriaušę nukirto prie kelio
      Ir išdraskė sodely bites.
      Virkdė kaimą plėšimai, vagystės.
      Nieks nedrįso išeit į laukus.
      Atėjūnus vadino fašistais, –
      Slėpė mantą nuo jų ir vaikus.

      Mes tada susikraustėm į svirną.
      Gulam, būdavo, baisiai anksti.
      Tik mamytė lig išnaktų girnom
      Tyliai mala. Šešėliai tiršti
      Palei sienas patamsyje plauko.
      Aš bijau jų.
      Kraupu, neramu…
      Ir kai reikia išeiti į lauką,
      Tuoj mamytę už rankos imu.
      Sugrįžtu ir lendu apsirengęs
      Kuo giliau po senais kailiniais.
      Nekvėpuoti, nemirkčioti stengiuos
      Ir ausis užsispaudžiu delnais.

      O lauke šlama, supasi sodas,
      Vėjas lanksto vyšnaičių šakas…
      Vieną naktį, jau paryčiu, rodos,
      Į duris pasibeldė kažkas.

      Mes nuščiuvom.
      Pravirko sesutė.
      Aš suspaudžiau jos ranką:
      – Tylėk…
      Girdim, balsas…
      Prikimęs truputį:
      – Svoj…
      Primite menia na nočleg…

      – Rusas…
      Tėvas lengviau atsiduso.
      Atsikėlė, atšovė duris.
      Ir visai neišgąsdino mūsų
      Vargšas, sužeistas rusų karys.

      Jis įėjo. Paprašė tabako.
      Užsirūkė su tėvu abu.
      Ir šių žodžių visiems mums užteko;
      Ir daugiau nereikėjo kalbų.

      Svečias tyliai nusiavė koją,
      Ir mamytė, priklaupus šalia,
      Jam žaizdas vandeny numazgojo
      Ir aprišo švaria drobele.

      Tėvas atriekė gabalą duonos,
      Spirginėlį senų lašinių.
      Ir išėjo kareivis į kluoną
      Su senuoju mamos vatiniu.

      O ryte aš anksti atsikėliau
      Ir susiruošiau girion smagus.
      Aš žinojau:
      Šlaituos, beržynėly
      Jau prinokusių žemuogių bus.

      Pririnkau pilnutėlę stiklinę,
      Neįdėjęs burnon nė vienos.
      Įsmukau slapčiomis į šalinę.
      Kokios uogos!
      – Karys sužinos…

      Jis pakėlė stiklinęs, pauostė.
      Ir šalinė pakvipo mišku.
      Papilkėję nuo nemigos skruostai
      Nusidažė raudoniu blyškiu.

      Ir sudrėko pavargę jo akys.
      Atsiduso kareivis liūdnai:
      – Mano Žora taip pat mėlynakis…
      Mano Žora…
      Prie Kamos…
      Tenai…

      Ir staiga nusisuko į sieną,
      Kad paslėptų akis nuo šviesos.
      Aš mačiau, kaip kareivio blakstienom
      Nusirito lašelis rasos.

      Nuo to karto kasdien į šalinę
      Aš nunešdavau uogų skanių.
      Man kareivis išdrožė birbynę, –
      Išraitytą, vamzdžiu prašmatniu…

      O paskui –
      Vieną naktį išėjo.
      Pabučiavo mane tris kartus,
      Žoros vardą liūdnai suminėjo,
      Ir užkėlė sodybos vartus.

      Po dienos žmonės atnešė žinią,
      Kad nušautas kareivis miške;
      Jį fašistai užkasę pušyne,
      Ant kalvos, po pušim išlakia.

      Mes vogčiom susiradom tą kapą.
      Žemė buvo šviežiai surausta.
      Tėvas nieko nesakė,
      Tik galvą
      Sunkiai nulenkė.
      Pušys greta
      Sudejavo ir baugščiai nutilo.
      Nejauku pasidarė visai.
      O ant samanų patalo žilo
      Raudonavo dar kraujo lašai.

      Mes ant kapo kuklaus dėl aiškumo
      (Kad surasti nebūtų sunku)
      Pasodinom erškėtrožės krūmą
      Su raudonu žiedų vainiku.

      Aš dažnai aplankydavau kapą.
      Kartais ten ir birbynę pūčiau.
      Visada ten jutau kraujo kvapą,
      Ir širdis ima plakti tvirčiau.

      Parvažiuoju namo.
      Į pušyną
      Būtinai nueinu visados.
      O erškėtrožė uogas nokina,
      Iškerojus plačiai ant kalvos.

      Slenka valandos –
      Liūdnos ir slogios.
      Pušys gaudžia ramiai, pratisai,
      Ir prinokę erškėtrožės uogos
      Raudonuoja kaip kraujo lašai.

      Gali būt, čia palaidotas ilsis
      Ir ne tas, kuris gydės pas mus…
      O vis tiek niekados nepakils jis,
      Neparaeis pas vaikus į namus.

      Karo siaubas, kančia begalinė
      Atmintin įsirėžė giliai.
      Žeidžia vienišas kapas krūtinę
      Kaip erškėtrožės aštrūs dygliai.

      Aidi priesaika, tąsyk, vaikystėj,
      Prieš penkiolika metų duota:
      Niekada nebegrįš čia fašistai,
      Niekada, niekada, niekada!