Be pavadinimo, Antano Zenkevičiaus nuotrauka (Henrikas Gudavičius identifikavo, kad tai pirmasis traktorius, kuris pasiekė kolūkius: DT 45 („dyzelnyi traktor“ 45 arklio jėgų). Fotografija bejėgė perteikti to meto traktorininkų rūbų kvapą, atsiduodanti alyva ir dyzeliu. Kepurės snapelis būdavo juodas ir blizgantis nuo tepalo, kaip ir švarkas ar garsioji šimtasiūlė.
Rugsėjo pabaigoje Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ galerijoje atidaryta Antano Zenkevičiaus fotografijos darbų paroda „Kaimo gyvenimo portretai“.
Antanas Zenkevičius (1925–2007) gimė Tamuliškių kaime, Krokialaukio valsčiuje, Alytaus apskrityje. Mokėsi Krokialaukio mokykloje, vėliau Alytaus amatų mokykloje staliaus amato. Kolūkyje dirbo brigadininku, statybų inžinieriumi, statė karvių kompleksus, dirbtuves, gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus. Buvo labai nagingas, daug dirbo ir visur spėdavo: dainavo ir grojo akordeonu per šventes, giedojo laidotuvėse, bažnytiniame chore, dalyvavo bažnyčios tarybos darbe ir fotografavo. Apie fotografijų gimimą parodos anotacijoje gražiai prisimena jauniausias Antano brolis Stasys:
„Antanas buvo visų darbų meistras, turėjo auksines rankas, bet labiausiai visoje apylinkėje išgarsėjo kaip geras fotografas. Visas šio sudėtingo meno paslaptis išmoko savarankiškai. Be brolio fotografo paslaugų neapsiėjo vestuvės, laidotuvės, įvairios šventės, kultūriniai renginiai. Kviesdavo jį ir į abiturientų mokyklos baigimo iškilmes. Tais laikais kaime nebuvo elektros, o be jos neįmanoma buvo gaminti nuotraukų. Tada brolis sugalvojo vietoj elektros naudoti saulės šviesą. Pasidarė erdvią spintą (aišku, sandarią, kad nebūtų plyšių), jos viršuje išpjovė angą, per kurią patekdavo vidun tiesioginiai saulės spinduliai į didintuvą.
Stipri saulės šviesa atstojo elektros lemputės šviesą. Tokiu būdu iš išryškintų fotonegatyvų galėjo spausdinti ir didinti norimo formato nuotraukas. Ta spinta turėjo stovėti kieme, nes saulės spinduliai turėjo šviesti tiesiogiai iš viršaus. Apylinkėje buvo dar keletas fotomėgėjų, bet nuotraukas pagaminti atnešdavo broliui, nes patys nesugebėdavo atlikti tokių kruopščių, subtilių darbų. Žiemos metu nuotraukų gaminti važiuodavo į Alytų pas seserį Onutę. Iš fotografijos brolis gaudavo papildomų pajamų, nes susikūrus kolūkiams atlyginimas už darbą būdavo labai mažas… Jis nebuvo toks šviesuolis, kurio namuose lentynos lūžo nuo knygų gausos, bet visa šviesa ir šiluma sklido iš širdies – protas, gyvenimiška patirtis, nuoširdumas. Mėgo fotografuoti būsimą žmoną, mamą, vėliau vaikus. A. Zenkevičius buvo ne tik apylinkės fotografas, bet ir savotiškas metraštininkas – kaupė visa, kas turėjo vertę.“
Antanas Zenkevičius fotografuoja. Autoportretas.
„Rugiapjūtė baigta“, 1945 m. Chanonas Levinas „Gyvenimo žingsniai“, 1983 m. Greičiausiai nuotrauka buvo daryta vėliau, nes pirmasis kolūkis Lietuvoje po karo buvo įkurtas 1947 m. Kėdainių r. Kolektyvizacijos lūžis įvyko 1949 m., po 1948 metų masinio trėmimo, kai iš Lietuvos gyvuliniuose vagonuose buvo išvežtos 8765 šeimos, tai yra 33 496 žmonės.
1951-IV-21 kolūkio sėja. Antano Zenkevičiaus nuotrauka.
Jei būtų renkamas Metų Lietuvos fotografijos atradimas, balsuotume už Antaną Zenkevičių, jo archyvą, padovanotą Alytaus kraštotyros muziejui. Mūsų fotografijos gyvenimo lauke atsirado nepaprastai svarbus liudijimas apie kolūkių kūrimo laikotarpį 1951–1955 metais. Žmonių gyvenimą tame didžiulio socialinio eksperimento atmosferoje, kai vieną dieną vaikai eidavo Pirmosios Komunijos, o kitą dieną jau privalėjo užsirišti Lenino anūkų kaklaraištį.
Parodos atidarymo Merkinėje metu Antano dukra Daiva Zenkevičiūtė-Kalasauskienė pasakojo, kad tėvas bijojo, jog jo archyvas gali sunykti, o savo darbus saugojo, grupavo pagal metus, temas: vestuvės, laidotuvės, darbai… Vaikams į lagaminą su negatyvais neleisdavo lįsti, o pats, jei kam ko nors reikėdavo, tame lagamine reikiamą negatyvą surasdavo greitai: „Aš tarp tų nuotraukų tiesiog užaugau, sėdėdavau naktimis su tėčiu raudonų lempų šviesoje ir viską mačiau, net kaip gliancuojama ant stiklo savo akimis mačiau. Tėveliui nelikus, jo lagaminas pradėjo dulkėti ir pelyti. Likimas suvedė su Alytaus kraštotyros muziejaus fotografe Galina Tamošiūnienė, ir taip kolekcija atsidūrė Alytaus muziejuje, nors iš pradžių ir buvo mintis padovanoti viską Vilniui. Pasitarėme tarpu savęs, kad Vilnius ir taip yra perpildytas, tos fotografijos ten ir prapuls, todėl pasirinkome Alytų ir nesigailime. Nuotraukos prisikėlė antram gyvenimui, gimė paroda, ji keliauja po kraštą, ji labai lankoma. Susirenka giminės ir važiuoja į parodą kaip į šventę, save nuotraukose atranda, gimines.
Antano Zenkevičiaus fotografijos darbų parodos atidarymas „Šalcinio“ galerijoje. Nuotraukos centre – Antano Zenkevičiaus dukra Daiva Zenkevičiūtė-Kalasauskienė ir parodos kuratorė fotografė Galina Tamošiūnienė, dešinėje – fotografas Julius Vaicekauskas. Jono Bilinsko nuotrauka (2019 m.)
Fotografė Galina Tamošiūnienė pasakojo, kad tą lobyną gavus atrinkti nuotraukas parodai buvo sudėtinga. Pirmiausia norėjosi parodyti plačią Antano Zenkevičiaus fotografijos darbų sferą: laidotuvės, krikštynos, darbai, vaikai: „Jis visur dalyvavo ir viską įamžino… Iš pradžių bandžiau dirbti pagal tas sritis, vėliau jau dirbau intuityviai. Rinkausi tai, kas patraukdavo akį: rankos, akys, skarelės, sovietinė technika, vaikai…
Mane jaudina betarpiškas fotografo ryšys su žmonėmis nuotraukose. Ar jie didžiuotųsi gyvenimu kur nors prie pobiedos, ar paprastutėje buityje, jų džiaugsmas natūralus, be jokio sovietinio patoso. Keliose nuotraukose jis pats yra atsistojęs tarp fotografuojamų žmonių ir nusifotografavęs kartu, tarsi pabrėždamas savo betarpiškumą, ryšį su žmonėmis, kuriuos fotografavo…
Lagaminas labai pilnas. Ten yra ir tokių dokumentinių nuotraukų, kokias matėme Vytauto Stanionio (vyresniojo) parodose, knygose. Šis archyvas – tai lobynas, iš kurio galima padaryti dar ne vieną parodą.“
Čia būtų galima pratęsti parodos kuratorės G. Tamošiūnienės mintį ir pasvajoti apie galimybę išleisti fotografijų albumą su Antano Zenkevičiaus rinktais trumpais tekstais: palinkėjimais, eilėraštukais, atminimais, skirtais bendraramžiams. Juo labiau kad ta fotografinė skrynia, dovanota muziejui, prasivėrė labai nedaug. Kodėl reikalinga knyga?
Parodos atidaryme dalyvavo vienas iš sovietmečiu įkurtos Lietuvos fotomenininkų draugijos kūrėjų fotografas Julius Vaicekauskas.*
„Tarybų Lietuva 1940–1950“, Vilnius, 1950 m. Gal kada nors vertėtų surengti fotografijos darbų parodą sugretinant „pakazuchos“ ir propogandines (duoklės ideologijai) fotografijas su paprastomis gyvenimą iliustruojančiomis nuotraukomis iš kaimo fotografų šeimyninių albumų. Pagrindu būtų galima paimti LCVA fonduose saugomus fotografinius vaizdus „Sovietinė Lietuva Antano Sniečkaus fotografijų albumuose“.
Juliaus Vaicekausko žodis
Man skambino Algimantas ir sako: atvažiuok, šitoj parodų salėj įvyks sprogimas. Pasiėmiau gesintuvą ir atvažiavau. Arti sprogimo tai tikrai. To laikotarpio gyvenimą jaunimas iš ko pažins? Iš to meto spaudos, kino, televizijos, bet tai bus netikras gyvenimas. Čia yra žmogaus žvilgsnis iš vidaus… Pats autorius, kaip rašoma parodos anotacijoje, yra didelis universalas. Jo talentas ir gyvybingumas veržiasi per krantus, koks yra ir čia pat esantis Jonas Gregoravičius.**
Jam viskas tinka, viskas gražu, štai kaip jisai užfiksavo gyvenimą. Juk kai buvo kuriami kolūkiai, taigi gyvenimas buvo suardytas, o spaudai, visuomenei reikėjo parodyti, koks gražus gyvenimas kolūkyje. Aš 1957 metais mokiausi žurnalistikos Vilniaus universitete. Kaip mokė dėstytojai; praktikai žurnalistai, dirbantys oficijozuose: vienas „Tiesoj“, kitas „Valstiečių laikraštyje“: jei duoda užduotį, žurnalistas medžiagą turi padaryti. Nuvažiavo jaunas žurnalistas į kolūkį, grįžta ir sako redaktoriui: na kad ten baisu, nieko negalima padaryti. Kiaulės žviegia, pro kiaurus pamatus landžioja, o reikia parodyti fermą, džiugų gyvenimą…
Na koks čia tarybinis žurnalistas. Žurnalistas turi padaryti gerai. Tai ir darydavo. Sako, rugiai neužaugo. Kaip gali rugiai neužaugti. Na, neužaugo. Atvažiuoja žurnalistas, pasikviečia brigadininką, kolūkio pirmininką, o rugiai tik iki kelių. Tai paklupdo brigadininką su pirmininku ant kelių, ir jau rugiai iki krūtinės. O šios parodos autorius fotografavo ne spaudai, ne propogandai ir ne pokazuchai***, fotografavo sau, jautė malonumą tai darydamas. Fotografavo tai, kas jam buvo gražu.
Didžiulis skirtumas tarp to, kas daroma nurodant iš viršaus, ir to, kas daroma sau. To meto spaudai jo darbai tikrai nebūtų tikę. Tai buvo siaubingas laikotarpis, baisus. Kai aš pasižiūriu Algimanto ir Mindaugo fotografijas iš serijos „Zagatskotas“. Jaunimas jau nebežino, kas tai yra. Tai gyvulių paruošimo punktas, tai kai pasižiūriu tą zagatskotą, tai man nieko daugiau nereikia. Nei istorijų, nei pasakojimų: zagotskotas. Tai tų gyvulių išvežimas man primena žmonių išvežimą. Kaip gyvulius varė ir vežė, taip ir žmones varė, krovė, vežė… Žiūrint Antano Zenkevičiaus nuotraukas matai gyvenimą iš vidaus… Kokių įdomių čia yra siužetų…Nesvarbu, kad sunku buvo gyventi, kad periodas juodas buvo, žmonės ir mylėjo, ir vedėsi, ir gimdavo, ir laidodavosi… gyvenimas vyko. Žmogus norėjo nugyventi savo gyvenimą prasmingiau, gražiau…
Be pavadinimo. Antano Zenkevičiaus nuotrauka.
Be pavadinimo (mašina, papuošta vestuvininkams). Antano Zenkevičiaus nuotrauka.
Be pavadinimo. Antano Zenkevičiaus nuotrauka. Žiūrint šeimyninius Dainavos krašto albumus, kartais pasiseka pamatyti neįtikėtiną laidotuvių procesiją. Priekyje vyrai ant žirgų persijuosę per petį baltais rankšluosčiais, antra procesijos dalis ant dviračių ir t. t. Kiek teko girdėti, taip buvo laidojami tik (?) jauni žmonės. Tarsi kunigaikščiai, karžygiai. Kas galėtų pasakyti, kada tas paprotys Lietuvos kaime susiformavo ir kada išnyko? Kokiuose regionuose buvo paplitęs ir kur jo šaknys? Parodą aplankiusi suvalkietė Teresė Valaikaitė-Vizbarienė pasakojo, kad rinkdama medžiagą knygai apie savo kraštą Liudvinavą „Prie Šešupės, Dovinės irSūduonios“ matė nuotrauką, kurioje pavaizduotos 16-metės mergaitės laidotuvės. Toje 1936 metų nuotraukoje prieš vežimą su karstu ant žirgų jojo šešiolika jaunų vaikinų, persirišę baltais rankšluosčiais. Taip buvo laidojama gana pasiturinčio ūkininko dukra Venciūtė. Matyt, toks pagarbus jauno žmogaus laidojimas buvo būdingas ne tik Dainavos krašte, o žirgai kaip procesijos puošmena greičiausiai išnyko sovietmečiu masiškai „veltėdžius“ arklius „paleidus į dešras“, kai laukuose įsigalėjo „plieniniai žirgai“ ir kaimuose liko tik darbiniai kuinai.
Knyga verta gyvenimo
Paroda – tik žaibo blyksnis erdvėje, o knyga – tai lietaus lašas daigui, miegančiam žemėje. Bet kuriam istorijos mylėtojui, norint šiek tiek pažinti gyvenimą ir naiviai tikinčiam objektyviu fotografijos referentiškumu, kyla noras pavartyti to meto spaudą, leistas knygas, albumus, nes kas, jei ne fotografija, suteikia mums galimybę akivaizdžiai pamatyti, kaip žmonės rengėsi, kaip jie atrodė, kokia buvo jų buitis, kaip šventė savo šventes, kaip jie atrodė darbo vietoje, kaip tuokėsi, kokius puošnius vaikus leido prie Pirmosios Komunijos ir kaip čia pat jie (vaikai) privalėjo rištis „Lenino anūkų“ kaklaraiščius.
Jausmai, tėvų pritarimas ar pasipriešinimas pastarajam ištikimybės ar duoklės įdealogijai aktas lieka už kadro. Tačiau čia išryškėja Antano meilė gyvenimui ir žmonėms bet kurioje situacijoje nepriklausomai nuo vyraujančios ideologijos. Meilė nepataikaujant, nesiekiant premijos, honoraro ar titulo. Tik duonos trupinėlio ant kasdienybės stalo. Antanas nedalyvauja falsifikuojant istoriją ir nekuria „socializmo žmogišku veidu“ portreto ateičiai. Tuo pačiu tai yra pats betarpiškiausias žmogaus, mylinčio gyvenimą tokį, koks jis yra, liudijimas. Fotografavo ir baltas skareles bažnyčioje nuo „viškų“, ir privalomas tiems laikams šventes…
Ir čia kyla klausimėlis, kokiais fotografiniais sovietinio periodo vaizdais remiantis bus kuriami filmai, knygos, spektakliai. Netgi kaip bus vaizduojamos laidotuvių procesijos, kurios skirtinguose Lietuvos regionuose buvo ir panašios, ir šiek tiek (gal netgi labai) skyrėsi. Jei pažiūrėsime į sovietmečio spaudos fotografiją, išleistas knygas ir Antano Zenkevičiaus parodoje eksponuojamas nuotraukas pamatysime didžiulį skirtumą.
Ir ta knyga „Kaimo gyvenimo portretai“ būtų ne tik apie Kriokalaukio gyventojus, ji bylotų apie to meto sunkų (o kada jis kaime buvo lengvas?) Lietuvos kaimo gyvenimą, kuriame sunki buitis netrukdė džiaugtis ir švęsti savo gyvastį žemėje. Knyga verta gyvenimo, nes pasak įrašo parodos atsiliepimo knygoje „Turėjo Antanas Zenkevičius Dievo dovaną ne tik matyti bet ir parodyti. Tikrai turėjo. (Mindaugas Lapelė 2019-09-26)“.
Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
* Julius Vaicekauskas šiemet švenčia gražų 80 metų jubiliejų. Jo fotografijos darbų paroda „Vieno kiemo fotografija“ šiuo metu eksponuojama Varėnoje.
** Gretimoje patalpoje Merkinės lankytojų centre eksponuojami dievdirbio, vargonininko ir poeto Jono Gregoravičiaus darbai.
*** Sudėtinga versti į kietuvių kalbą, nes vertinys „parodomoji“ ne visai atitinka „pakazuchos“ dvasią.
Bernardinai.lt